„Kalba mamos“ – tai laimingų mamų bendruomenė, kurią prieš penkerius metus pradėjo kurti Marija Keršanskienė. Šiemet prie projekto prisijungė ir būrys specialistų bei savanorių. Visi kartu jie siekia palaikyti mamas ir padėti joms rasti pagalbą, kai jos reikia. Daugiau apie „Kalba mamos“ rasite čia. Šį interviu pirmiausia publikavo „Kalba mamos“.
– Atrodo, kad pastaruoju metu porų santykių tema sulaukia didelio susidomėjimo. Kaip manote, su kuo tai susiję?
– Sutinku – mūsų visuomenėje ši tema pradeda „judėti“. Ar dirbu su žmonėmis individualiai, ar su poromis, jaučiasi, kad ši tema labai visiems rūpi, vis dažniau girdžiu klausimą: „Kodėl nėra taip, kaip buvo santykių pradžioje?“
Dažnai pagaunu save galvojant, kodėl ši tema tampa vis aktualesne dabar? Mano nuomone, tai susiję su gerbūviu – pripažinkime, vienaip ar kitaip, mes gyvename labai gerai, patogiai. Tai mums leidžia tikėtis, kad visi turime tapti laimingi. Iškilusi savęs paieškų, bandymo susigaudyti, kaip pasiekti laimę, banga yra tikrai didelė. Knygynuose pilna knygų apie savęs pažinimą, socialiniuose tinkluose beveik visi bando papasakoti, kaip gyventi, cituoja protingas, išmintingas frazes.
Iškilęs asmeninės laimės klausimas pradėjo judinti santykių temą – juk nuo santykio labai priklauso, kaip jaučiamės. Tad sakyčiau, kad šios temos aktualumas eina koja kojon su vis augančiu susidomėjimu tiek pažinti save, tiek atrasti savo „laimės receptą“.
O kalbant apie poros santykius, čia ne visada viskas vyksta taip, kaip tikimės. Tai dar viena priežastis, kodėl ši tema tokia svarbi – mes turime labai didelį lūkestį santykiui.
Pasakysiu tiesmukai – mes įsimylėjome įsimylėjimą. Mus šis patyrimas užburia, leidžia patirti gyvenimą „čia ir dabar“, pasinerti į „tėkmės“ jausmą, kurio taip trūksta, nes didelė dalis mūsų esame labai kontroliuojantys (tai kultūrinis dalykas). Tad tikimės, kad santykis bus tai, kas mus įkvėps, duos prasmės jausmą, laimės patyrimą, mes nebesijausime vieniši.
Pasakysiu tiesmukai – mes įsimylėjome įsimylėjimą. Mus šis patyrimas užburia, leidžia patirti gyvenimą „čia ir dabar“.
Tačiau kartu nenorime prisiimti atsakomybės kurti santykį – mums labai norisi, kad jis vyktų savaime, nes tada išgyvename stebuklo, ypatingumo jausmą. Bet, kai pradedame gyventi kartu, tas didelis lūkestis kitam, tikėjimas, kad jis mus išpildys, kad jis bus „kita mano pusė“ pradeda ne įkvėpti, kaip buvo pradžioje, bet slėgti, erzinti, įkalinti.
– Neretai tiek bendras gyvenimas, tiek tokie bendro gyvenimo įvykiai, pvz., vaiko gimimas, žiniasklaidoje, filmuose yra nuspalvinti dailiomis spalvomis, rodomi kaip neišsenkančio džiaugsmo šaltinis. O kaip vaiko gimimas pakeičia santykius realiame gyvenime?
– Vaiko gimimas mūsų psichikoje simbolizuoja naują potencialią pradžią. Tačiau realybėje tyrimai rodo, kad dviejų porų iš trijų santykiai gimus vaikui pablogėja.
Tie patys tyrimai rodo, kad suklumpa dažniausiai tos poros, kurios turėjo per gerus, neadekvačius lūkesčius, arba tos, kurių santykiai iki vaikelio turėjo sunkumų ir kartais vaikas būna pasąmoningas noras kažką pakeisti santykiuose, įnešti kažko naujo. Vaikelio gimimas patikrina, ar esame stipri komanda, ar sugebame ne tik būti kartu, bet ir kurti kartu. Vaiko gimimas yra nepertraukiamas emocinis įsitraukimas, padidėja buitiniai reikalai, o nuovargis tiek mumyse, tiek santykiuose iškelia silpniausias vietas.
Nebepavyksta pabėgti nuo konfliktų, nors tai galėjo puikiai pavykti iki vaiko gimimo (dažnai poros išmoksta laviruoti, kad išvengtų konflikto). O konfliktas – labai jautri tema. Mes nemokame konfliktuoti. Man rodos, kartais net nelabai suprantame, kas yra konfliktas.
Dar vienas aspektas – padidėja ne tik fizinis, buitinis krūvis, bet iškyla ir emociniai dalykai, parodantys, ar mokame pasirūpinti savimi ir mokame pamatyti, išgirsti vienas kito poziciją, suprasti, kaip kitas jaučiasi. Nes juk ir į vaikelį pradedame reaguoti labai skirtingai. Šioje srityje mes galime papildyti vienas kitą, bet poros, užuot mokęsi susišnekėti, bando vienas kitą tempti į savo pusę ir nori, kad kitas pasikeistų.
Prie didžiausių iššūkių galime pridėti ir dar vieną – gimus vaikui dažniausiai mums iškyla fantazijos, kokio gyvenimo norime. Čia per paprastus dalykus pradeda kilti tikrai gilios patirtys: „noriu gyventi name, nes dusau vaikystėje tėvų butelyje“, „noriu idealios tvarkos, nes mano tėvas gėrė ir nuolat jaučiau grėsmingą chaosą namie“, „noriu niekada nesipykti, nes tėvai nuolat rėkdavo vienas ant kito ir tuo momentu jausdavau, kad aš kaip vaikas esu paliktas likimo valiai“. Tai vyksta pasąmoningai.
O ką mes matome paviršiuje? Nuolatines diskusijas apie tai, kur gyventi – name ar bute, konfliktus dėl tvarkos, pykčius dėl to, kad kažkas kažkuo nepasitenkinęs… Dažnai už to ne vietoje padėto puodelio yra daug gilesnė istorija. Bet mes nei patys jos matome, nei kitam apie tai galime papasakoti. Tada sukamės nesutarimuose, kurių niekaip nepavyksta išspręsti. Pas mane ateinančios poros dažnai sako: „Mūsų problema ta, kad ginčijamės lygioje vietoje.“ Bet ta „lygi vieta“ dažnai yra visai nelygi.
– Ar įmanoma iš anksto pasiruošti būsimiems iššūkiams?
– Aš savo darbe nuolat sulaukiu porų, kurios ateina, kai viskas jau „dega“, kai yra prie skyrybų slenksčio, kai vienas kitam yra pasakę tai, ko nenorėjo, bet tai jau nusėdo tarp jų; kai vienas kitą yra be galo įskaudinę. Iš to išlipti galima. Bet aš visada galvoju, ar galima padaryti, kad pirmiausia neatsidurtume tokioje situacijoje?
Aš savo darbe nuolat sulaukiu porų, kurios ateina, kai viskas jau „dega“, kai yra prie skyrybų slenksčio.
Pirmas dalykas, kurį turime daryti, tai pradėti galvoti apie santykius. Ne tik apie tai, kaip juos pataisyti, bet matyti santykius kaip kelionę, procesą, kuriame augsime, pažinsime save, tai, kas mus išjudins. Tada visa tai, kas vyksta tarp tavęs ir manęs, nėra „bėda“, „problema“, „kažkas, ko neturėtų būti“, o patirtis, kuri gali kažko naujo išmokyti.
Poros, kurios turi šį požiūrį, kartu gali išlikti ilgai. Nes juk poros stiprumą lemia ne tai, kaip jūs jaučiatės pasimatyme prie vyno taurės ir žvakių – pats giliausias santykio patyrimas yra tuomet, kai vienas kitam atsiveriame su savo pažeidžiamumu ir pajudame vienas link kito. Tai yra patys nuostabiausi momentai.
– Kokią įtaką psichologinei sveikatai turi pasiruošimas vaiko gimimui?
– Pasiruošimo vaikelio atėjimui kartu, abiem tėvams, nauda įrodyta net tyrimais. Jie rodo, jog jei tėtis dalyvauja ruošiantis vaikučio atėjimui, jei pora skiria laiko kursams, kurie orientuoti į emocinį pasiruošimą ir jų tarpusavio santykį, tokiose porose moteris turi daug mažesnę tikimybę susirgti depresija po gimdymo.
Santykiuose jaučiamės saugūs, kai abu esame emociškai įsitraukę. Kai moteris laukiasi ar yra pagimdžiusi, viskas pasidaro jautriau. Jei vyras šiame etape pradeda emociškai atsiriboti, moteris, kaip aš sakau, ima „taškytis“. Nes jos jautrumas ir iškilęs didžiulis nesaugumas dėl santykių skatins ją kaip nors pramušti tą sieną, kurią pasistato kai kurie vyrai.
Kai moteris laukiasi ar yra pagimdžiusi, viskas pasidaro jautriau. Jei vyras šiame etape pradeda emociškai atsiriboti, moteris, kaip aš sakau, ima „taškytis“.
Tada išoriškai matome nuolat nepatenkintą moterį (kai vyras demonstruoja, kad jam „viskas gerai“ ir problema joje), konfliktus, kurie kula neaišku dėl ko, ir vis didėjantį vyro atsitraukimą. O moteris įsivyravus tokiai dinamikai pradeda jaustis neadekvati, bloga žmona. Ji jaučia, kad jei nesuvaldys savo įsiūčio, jis ją paliks. Tačiau suvaldyti jai nesiseka, nes tai ne tik jos jausmas, tai jausmas, kuris kyla dėl jų abiejų santykio dinamikos.
Tad skirti laiko pasiruošimui, pasikalbėjimui kaip jaučiamės tapdami tėvais, ko tikimės, kaip dėliosimės buitį yra labai labai svarbu. Tai suteikia ryšio, bendrumo jausmą, kurio iš esmės mes taip ieškome.
– Kur ta riba, kada reikia kreiptis į specialistą?
– Šis klausimas yra nuostabus. Nes kreiptis galima tada, kada norisi. Aš tikiuosi, kad kada nors prieisime prie tokio taško, kad bus labai normalu skirti laiko patyrinėti santykius ne tik tada, kai jau labai blogai, bet kai dar yra gerai, dar norime vienas kitą išgirsti, dar rūpi, dar norime investuoti į santykius.
Skirti laiko tyrinėti santykius galima labai įvairiai: turėti ritualą penktadieniais vakare gerti arbatą ir paklausti vienas kito: „Kaip mes gyvename?“, „Ko mes nepasakėme vienas kitam per savaitę?“, „Kada jautėme artimiausią ryšį?“, dalyvauti kartu mokymuose.
Laikas kartu gali būti terapija, kada trečias žmogus iš šono padeda mums pamatyti tai, ko nematome apie save, savo santykių dinamiką, susivokti, rasti būdų, žodžių, kaip vienas kitam pasakyti, kas su mumis vyksta. Juk tam, kad kitam paaiškintume, kas su mumis vyksta, svarbu pirma patiems suprasti, gebėti tai sudėti į žodžius.
– Ar artimiausi draugai gali padėti porai, kai jie susilaukia vaikų?
– Taip. Kaip kiekvienas mūsų esame labai priklausomi nuo aplinkinių žmonių, taip ir porai svarbus ratas žmonių, kurie juos supa. Visų pirma, ar yra draugų, su kuriais galima kalbėtis ne tik apie tai, kur keliavote ar ką matėte per televizorių, bet ir apie gilesnius dalykus – kaip jaučiatės, ką išgyvenate.
Draugai, kurie turi vaikų, gali padėti susivokti šiame etape, taip pat sava patirtis dažnai leidžia pajausti, kas šiuo metu yra svarbu, kokios pagalbos iš tiesų reikia. Čia svarbu tiek bendri draugai, tiek draugai, kuriuos mes turime atskirai. Tėčiams labai svarbu turėti draugų, su kuriais galima kartu patyrinėti, ką reiškia būti tėčiu, kokia tai patirtis.
Juk tokio emocinio tėčio įsitraukimo į mažo vaiko gyvenimą anksčiau nebuvo, tad ši patirtis naujiems tėčiams yra pakankamai naujas kultūrinis dalykas ir čia šnekėti, dalintis, tyrinėti tikrai reikia. Taip pat ir mamoms labai svarbu turėti draugių, kurios būtų šalia visu šiuo laikotarpiu.
Vyro ir moters patirtis labai skiriasi. Vyras niekada iš esmės negalės pajausti, kas yra būti mama, kai tavyje užauga nauja gyvybė. Dėl to vyras nelabai gali „išvežti“ viso to emocinio patyrimo, kuris vyksta su moterimi.
Draugių turėjimas labai padeda moteriai ne tik susigaudyti savyje, turėti erdvės išsibūti su savo vidiniais procesais, bet ir atrasti daugiau erdvės išgirsti ir vyrą. Tyrimai rodo, kad poros, kurios yra labai sulipusios ir visą emocinį patyrimą sukabinusios tik vienas ant kito, sunkiai išgyvena vaikelio gimimą.
