L.Vėželienė ne tik konsultuoja žmones, susiduriančius su įvairiais vidiniais ir išoriniais sunkumais ar tiesiog norinčius geriau pažinti save, bet ir savo profesines ir asmenines patirtis pateikia savo tinklaraštyje „Gyvoji psichologija“, o neseniai pasirodė jos knyga „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“.
– Ar galima būtų apibendrinti, kas šiuolaikiniam žmogui svarbiausia, kad jis jaustųsi laimingas?
– Laimingumo ar nelaimingumo pojūčiui būdingas itin didelis subjektyvumas. Vienas žmogus jausis laimingu, net ir neturėdamas, tai ką norėtų turėti, o kitas net ir pasiekęs viską, apie ką svajojo, laimingu nesijaučia.
Vienam būnant, nereikia bijoti, kad tave paliks ar išduos.
Todėl galima būtų įtarti, kad žmogaus gebėjimas jaustis laimingu nėra susijęs su išoriniais gerovės rodikliais. Mano pastebėjimu, laimingiausi žmonės tie, kurie sugeba būti dėkingi už tai, ką turi, geba džiaugtis tuo, kas yra, ir vis dar nori eiti pirmyn, augti.
– Kokią vietą šioje vertybių skalėje užima santykiai su priešinga lytimi? Tenka dažnai girdėti, kad vieni gyvenantys žmonės tikina, kad jiems taip gyventi komfortiškiau nei derinantis poroje. Kiek tame tiesos?
– Žinoma, visai komfortiška, kai nereikia prie nieko derintis, su niekuo taikstytis, kai dėl kito žmogaus nereikia gludinti aštrių savo charakterio kampų, kai nereikia pakęsti nemalonių (nepatogių) kito žmogaus įpročių.
Vienam būnant, nereikia bijoti, kad tave paliks ar išduos. Atsisakius visų šių nepatogumų, gyventi žymiai komfortiškiau. Gyvendami po vieną žmonės išvengia santykių krizių, o svarbiausia, jie lieka laisvi plazdenti nuo vieno žmogaus prie kito „be jokių įsipareigojimų“. Vienas malonumas...
– Kokie šiandien vyraujantys santykių modeliai poroje? Kokie jų privalumai ir trūkumai?
– Vyraujantis modelis – vartotojiškas. Kol man su tavimi gera, kol tu tenkini mano poreikius, tol aš su tavimi būsiu. Kai tik malonumo ar naudos šaltinis išsenka, santykių vartotojas eina ieškoti kitų santykių. Dar pabando, aišku, papurtyti, jėga ar priekaištais pagręžti vienas kitą, pas psichologą pasiunčia pasigydyti, bet jei jau niekas nebeveikia, skirstosi kas sau.
Nepasistengęs nė karto dėl kažko kito, neišmokęs mylėti, taip ir liksi malonumų ir komforto besivaikančiu paaugliu.
Vartotojas linkęs analizuoti savo partnerį kaip kad analizuotų perkamą automobilį: kokie pliusai ir minusai, tenkina ar netenkina mano lūkesčius ir reikalavimus. O kad tas kitas su visais savo pliusais ir minusais jį myli, kad jam širdis plyšta nuo bevaisių pastangų būti pamatytam ir išgirstam, tai nėra įdomu. Santykiams vartotojas taiko verslo principus: „Tu nebetenkini mano poreikių, aš turiu tave palikti. Nepriimk asmeniškai...“
Jokių privalumų tokiame santykių modelyje nematau. Laisvė čia iliuzinė, laimė – irgi.
– Ko iš santykių su priešinga lytimi tikisi vyrai ir ko – moterys? Ar tiesa, kad jiems rūpi skirtingi dalykai?
– Ko tikisi vyrai, o ko moterys, sunku būtų apibendrinti. Kiekvienas, matyt, tikisi kažko, kas atitinka jo asmeninį laimingų santykių apibrėžimą. Štai kuo dažniausiai skundžiasi, galiu atsakyti.
Vyrai skundžiasi, kad niekaip neįtinka savo moterims; kad moterų reikalavimai ir pretenzijos ant jų galvų liejasi nesibaigiančiu srautu; skundžiasi, kad moterys nevertina to, ką jie daro, jų negerbia.
Didžiausia kliūtis poros bendravime – įsivaizdavimas, kad būtent tas šalia esantis žmogus ir yra kaltas dėl mano nelaimingumo.
Moterys skundžiasi, kad vyrai jų nemato, negirdi. Net ir nenori girdėti, net ir nebando suprasti. Kad atsitveria nuo jų šalta racionalumo siena, emociškai atsiriboja, slepiasi darbiniuose reikaluose ar svaigaluose. Dažnai moterys skundžiasi, kad nejaučia pagarbos iš vyro pusės, kad vyrai jas žemina ir naudojasi jomis.
Visgi bandant apibendrinti, galima būtų teigti, kad ir vieni, ir kiti santykiuose pasigenda pagarbos, priėmimo, supratingumo. Šiltų, draugiškų jausmų.
– Ką patartumėte, jei santykiai skausmingi? Kaip atpažinti ribą, kad visi bandymai juos išsaugoti, prisiderinti vienam prie kito, yra nevaisingi ir iš tiesų geriau išsiskirti?
– Dar nesu aptikusi jokio bendrai visiems tinkančio kriterijaus, kuriuo remiantis galima būtų aiškiai nubrėžti tą jūsų minimą ribą: kada jau skirtis, o kada dar bandyti būti kartu.
Tik esu pastebėjusi vieną keistą tendenciją: bandymus perdaryti kitą žmogų pagal savo komforto standartus žmonės neretai painioja su bandymu išsaugoti santykį.
Pavyzdžiui, tyčiojantis ir bambant priversti vyrą daugiau uždirbti vargu ar galima būtų vadinti bandymu išsaugoti santykius. Arba bandymą išmokyti žmoną pagarbos savo vyrui vadinant ją kvaila karve taip pat sunku būtų pavadinti noru išsaugoti santykį.
Bet jei iš tiesų žmogus jaučiasi padaręs viską, kas nuo jo priklauso, stengdamasis pagerinti save ir savo požiūrį į partnerį, – ir net ir tada partnerio destruktyvus elgesys tebekelia nuolatinį skausmą, tuomet iš tiesų nebereikėtų likti kartu.
– Ar įmanoma išsiskyrusiems partneriams pradėti santykius iš naujo, pamiršus ankstesnes nuoskaudas? Kas lemia vienokį ar kitokį rezultatą?
– Viskas yra įmanoma. Jei tik yra noro... Šio klausimo formuluotėje kaip tik ir slepiasi anksčiau minėta santykių vartotojo pozicija. Būtent vartotojas, prieš priimdamas sprendimus, susijusius su santykiais, yra linkęs apsidrausti, tai yra sužinoti iš anksto, kaip bus. Kokio rezultato jis galėtų tikėtis ir kaip sukontroliuoti aplinkybes, kad gautų tokį rezultatą, kurio jis tikisi.
Su tokia nuostata neverta pradėti jokių santykių. Santykiai nėra verslo projektas. Santykiuose veikia kiti dėsniai, čia daugiau vietos privalu palikti jausmui, norui, tikėjimui ir pasitikėjimui.
Jei jaučiate, kad nieko, išskyrus nuoskaudas, nebejaučiate buvusiam partneriui, kam tuomet bandyti dar kartą? Jei jaučiate, kad nepaisant nuoskaudų, vis dar mylite buvusį partnerį, kodėl gi nepabandžius?
Tačiau jei tik galvojate, kad mylite, o iš tiesų ketinimas „pradėti iš naujo“ pagrįstas vienatvės baime ar kokiais kitais įdomiais motyvais, tuomet grįžimo rezultatai vargu ar džiugins.
– Pastaruoju metu dėl didelės migracijos populiarėja nuotoliniai santykiai. Kokie jų trūkumai ir privalumai?
– Santykio kūrimas per atstumą neleidžia užskubėti, žmonės turi pakankamai laiko susipažinti, nes atstumas jų bendravimą apriboja, lieka tik galimybė kalbėtis, susirašinėti, keistis nuotraukomis. Tai nėra blogai. Netgi visai neblogai: be didelio susiliejimo, gali pažinti kitą žmogų.
Šiuo aspektu matyčiau nemenką nuotolinių santykių privalumą. Santykiuose per atstumą taip pat negresia rutininė trintis ir ją lydintis irzlumas, juose nėra įkyrių giminaičių, ne vietoje numestų batų, neišplautų indų...
Deja, virtualus ryšys nepasižymi potencialumu išaugti iki santuokos ar šeimos. Virtualios meilės man panašios į augalininkystę šiltnamiuose. Ką gali užauginti šiltnamyje? Čia neužauginsi ąžuolo, net ir beržo nepavyks. Šiltnamyje gali auginti agurkus, pomidorus. Jei to užtenka, kodėl gi ne. Virtualūs santykiai gali būti malonūs, gali džiuginti, palaikyti. Žmogus nesijaučia vienišas. Bet jei tas tęsiasi pernelyg ilgai, santykio „sodinukas“ pasiekia lubas ir pradeda nykti.
Santykiai nėra verslo projektas. Santykiuose veikia kiti dėsniai, čia daugiau vietos privalu palikti jausmui, norui, tikėjimui ir pasitikėjimui.
Jei virtualus santykis neįgauna kūno, jei žmonės neturi galimybės susitikti gyvai, jei jie gyvai nedalyvauja vienas kito gyvenimuose, jei jų nesieja jokia kasdienė veikla, jei jie nepažįsta vienas kito draugų, nedalyvauja vienas kito šventėse, nebūna šalia, kai sunku ir liūdna, negali vienas kito nei pradžiuginti, nei paguosti apkabinimu, bučiniu, toks „sodinukas“ rizikuoja nunykti.
– Ar tiesa, kad vyrams užbaigti skausmingus santykius yra lengviau nei moterims?
– Netiesa.
– Jei ilgą laiką nesiklosto santykiai, ar verta pagalvoti apie neįpareigojantį seksualinį ryšį?
– Labiau būtų verta pagalvoti apie priežastis, kodėl ilgą laiką nesiklosto santykiai. Ir skirti savo laiką bei dėmesį tų priežasčių šalinimui.
– Kiek laimė suderinama su asmenine auka? Kaip aukojimasis dėl tyros, ilgos meilės veikia tą besiaukojantį žmogų?
– Kas yra auka? Jei auka suvokiama kaip kentėjimas, savęs nepaisymas, nusižeminimas, savo poreikių ignoravimas, savo draugų bei svajonių išmetimas iš gyvenimo, tokia auka su laime niekaip nėra suderinama. Tokios aukos tik didina vidinį nelaimingumą ir kelia didžiulį stresą. Jokios meilės tokioje būsenoje pajusti neįmanoma. Įmanoma tik pradėti nekęsti to taip „mylimo“ žmogaus.
Jei auka suvokiama kaip pastangos pačiam būti geresniam, pastangos geriau pažinti kitą žmogų, noras skirti jam daugiau dėmesio, tuomet kitas reikalas. Tokios „aukos“ meilę stiprina.
– Dažnai sakoma, kad didžiausi santykių ėdikai yra priekaištai, kategoriškumas, nesugebėjimas klausyti ir išgirsti kitą partnerį, toleruoti jo pasirinkimus. Ką įvardintumėte kaip didžiausią, bet įveikiamą kliūtį poros bendravime?
– Didžiausia kliūtis poros bendravime – įsivaizdavimas, kad būtent tas šalia esantis žmogus ir yra kaltas dėl mano nelaimingumo. Partnerio pavertimas asmeniniu priešu – didžiausia, bet visgi įveikiama kliūtis, jei tik pavyksta suvokti, kad visi mūsų priešai tūno giliai mumyse.
Net jei gyvenate su agresyviu, degradavusiu ar smurtaujančiu piliečiu, vis tiek ne jis yra didžioji jūsų kančios priežastis, o jūsų paties baimė ir įsitikinimai, kurie neleidžia pasitraukti iš destruktyvaus santykio.
– Kodėl taip pabrėžiama ta vyro ir moters pilnatvė, to ryšio, antrosios pusės paieškos? Gal dirbtinai įdiegiama ta sistema, kad tarsi privalai ieškoti savo žmogaus?
– Gamtos sumanymuose nieko nėra dirbtino. Padaryta taip, kad iš dviejų žmonių gali gimti trečias. Tik santykyje gimsta vieno žmogaus galimybes pranokstantys stebuklai. Tokių Kūrėjui būdingų projektų, kaip naujo žmogaus atsiradimas, meilės „padauginimas“ Žemėje, nesuorganizuosi būdamas vienas. Ir pats savęs nepažinsi nebūdamas santykyje. Ilgame, giliame.
Baidydamasis įsipareigojimų, nepraėjęs su kažkuo kartu nė vienos krizės, nepasistengęs nė karto dėl kažko kito, neišmokęs mylėti, taip ir liksi malonumų ir komforto besivaikančiu paaugliu.
