Kaip teisingai suformuluoti norą
Pasak pašnekovės, viena iš priežasčių, kodėl žmonės neįgyvendina savo svajonių, yra ta, kad jie iš tiesų tiksliai nežino, ko nori.
„Savo seminaruose ir stovyklose ne kartą esu sakiusi: „Įsivaizduokite, kad esu fėja, ir čia ir dabar galiu įgyvendinti bet kokią jūsų svajonę.“ Kyla ilga pauzė, nes žmonės net nežino, nuo ko pradėti formuluoti savo norą. Tuomet siūlau užrašyti ant popieriaus 5 ar 10 svajonių. Daugeliui tai irgi būna rimtas iššūkis. Pastebėjau, kad daugybė tų svajonių būna ne apie juos pačius, o apie kitus žmones.
Svajonę tikslu paverčia vienas paprastas, bet stebuklingas žodis, kurio žmonės labai vengia, nes jis įpareigoja.
Pavyzdžiui, „norėčiau, kad vyras daugiau uždirbtų“ arba „kad vaikas sėkmingai baigtų mokslus“ ir pan. Tačiau svajoti galime tik apie save, apie savo poreikius. Kad vyras daugiau uždirbtų, tai turi būti vyro, o ne jo žmonos svajonė. Kad vaikas gerai mokytųsi, vėlgi tai turi būti jo, o ne mamos noras.
Kitas žingsnis – svajonę paversti tikslu. Kol mes, gulėdami ant sofkutės, mąstome, kad, pavyzdžiui, norėtume turėti naują darbą, tai tik tušti svaičiojimai. Svajonę tikslu paverčia vienas paprastas, bet stebuklingas žodis, kurio žmonės labai vengia, nes jis įpareigoja. Tai žodis „kada?“. Būtina nurodyti sau, nuo kada, tarkime, pradedate dirbti naujame darbe, o ne „kada nors“, – patarė lektorė.
K.Dorofėjė turi ne vieną sėkmingą pavyzdį, kuriuo gali pasidalinti iš jos vedamų svajonių žemėlapio dirbtuvių. Viena tokio seminaro dalyvė buvo pasižymėjusi, kad nori tam tikro konkretaus modelio automobilio. Ir nurodė terminą, iki kada norėtų jį įsigyti.
„Neseniai ji man atsiuntė automobilio nuotrauką, kurią priklijavo savo žemėlapyje, ir tikro automobilio, kurį ji gavo, nuotrauką. Tas automobilis pas ją atkeliavo daug anksčiau, negu ji svajojo. Jis buvo to paties modelio kaip paveiksliuke, bet tris kartus brangesnis nei svajotas. Maža to, ta pati moteris turėjo svajonę įkurti savo studiją. Su atsargumu ji nurodė terminą iki tam tikro 2021 m. mėnesio. Nepatikėsite, šios studijos atidarymas jau įvyko.
Pirmiausiai tikslas turi būti labai konkretus. Pavyzdžiui, „aš noriu būti laiminga“ nieko nereiškia.
Tačiau reikia suprasti, kad tai nėra joks stebuklas. Šiuo atveju labai svarbu formuluoti labai aiškiai tikslus. Teisingai suformuluotas tikslas 80 proc. lemia rezultatą. Pirmiausiai tikslas turi būti labai konkretus. Pavyzdžiui, „aš noriu būti laiminga“ nieko nereiškia. Juolab kad kiekvienam žmogui laimė susideda iš skirtingų dalykų. Vienam laimė yra būti sveikam, kitam – turėti penkis vaikus, trečiam – susikurti savo verslą ir pan. Taigi turi būti konkretu, kaip su automobiliu, – koks modelis, kokia spalva, kelinti metai ir pan. Kitas dalykas – tikslas turi būti išmatuojamas.
Dar vienas svarbus dalykas, kad tikslas būtų pasiekiamas. Tai turi būti ambicija, bet neturi būti kosmosas. Pavyzdžiui, galima svaičioti: po pusmečio noriu turėti nuosavą verslą ir uždirbti 3 tūkst. eurų. Tačiau dabar moteris uždirba 600 eurų. Šiuo metu jos proto lygmuo ir vertas 600 eurų, todėl pirmiausiai ji turi mentališkai paaugti, o tai neįvyksta per pusę metų“, – aiškino pašnekovė.
Kas trukdo svajonėms išsipildyti
Taigi susigalvojame svajonę su data, kada ji bus įgyvendinta, sukuriame jai tikslą ir padaliname jį į žingsnius, kaip jo sieksime. Ir tai jau tampa aiškiu veiklos planu. Jeigu mes vykdome šį planą, svajonė išsipildo. Kitaip tariant, labai svarbu atrasti, ką čia ir dabar galiu padaryti dėl savo svajonės. Tai gali būti visiškai mažas žingsnelis. Svarbiausia, neslopinti jokio impulso – net jei protui mintis atrodo beprotiška, pasitikėkime ta pirmąja idėja.
Reikia eiti ten, kur atidaryti vartai, ir nelipti per tvorą. Daužydami galvą į sieną nieko nepasieksime, – patarė pašnekovė.
„Pavyzdžiui, žmogus svajoja išmokti anglų kalbą. Tai dar svaičiojimas. Net jeigu jis nustato laiką, per kurį nori išmokti, to dar neužtenka. Pirmiausiai reikia įvertinti, kokio lygio kalbos įgūdžių norima pasiekti per šį laiką, o tuomet susidėlioti planą – „du kartus per savaitę turėsiu anglų kalbos pamokas“. Tuomet jau viskas aišku. O jeigu moteris pareiškia, kad nori būti turtinga, visiškai neaišku, ką ji turi daryti: ar rasti turtingą vyrą, ar kokią bobutę nukaršinti ir gauti palikimą, ar savo verslą susikurti.
Taip viskas atrodo nužemintai, kad negalvotume, jog gulint ant sofos ir svajojant svajonės materializuojasi. Žinoma, palikti vietos stebuklui reikia visada, bet taip pat reikia prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Ir kai mes sakome, kad mūsų svajonės gyvenime neišsipildo, turime sau užduoti paprastą klausimą: o ką dariau, kad jos išsipildytų?
Kartais ir mes patys trukdome mūsų svajonėms išsipildyti, nes netikime, kad veikia tam tikri dėsningumai, ir nepastebime ženklų. Kas nežino posakio – „užlipti ant to paties grėblio“? Tai reiškia, kad tendencingai patenkame vis į tas pačias situacijas, kurios vis kartojasi, jeigu neišmokstame tam tikros pamokos. Toks Visatos dėsnis.
Taigi svajonė kartais neišsipildo, nes žmogus dėl jos nieko nedaro arba daro ne tai, ką reikia. Todėl reikia būti pastabiems ženklams – pamatyti, kur mums užsidegė žalia šviesa“, – tikino lektorė.
Asmeninė patirtis: kaip pirko automobilį
Kaip tai atrodo praktiškai? K.Dorofėjė pasidalino savo pavyzdžiu. Šeima sumanė įsigyti konkretaus modelio automobilį. Dėl jo išmaišė visą Lietuvą, bet svajonių mašinos niekaip negalėjo rasti, todėl jau pradėjo irzti.
„Tai ženklas, kad mes daužome galvą į sieną. Tada prasideda kitas etapas, kai tos svajonės jau norisi atsisakyti: vyras ėmė svarstyti, kad mums nebūtinas toks automobilis, galim pirkti ir kitokį. Tačiau aš pasakiau – palaukiam, truputėlį atsitraukim, atauškime, ir jis ateis lengviausiu būdu ir geriausiomis aplinkybėmis.
Mano vyras – labai konkretus ir žemiškas, tokiais mano svaičiojimais pernelyg netiki, bet jis taip pat žinojo vieną svajonių siekimo techniką. Ji vadinasi „Pasimatuok!“ Nieko man nesakęs, jis nuvažiavo į automobilių saloną, atsisėdo į naujausią mūsų norimo modelio mašiną (mes planavome senesnę), o grįžęs nuolat pasakojo, kaip nuostabiai joje pasijuto.
Ir po kelių dienų sulaukėme jo brolio, kuris dirbo Vokietijoje, skambučio: „Minėjai, kad ieškai tokios ir tokios mašinos. Aš esu salone, perku vieną, bet antrą tokią pačią man duoda su didele nuolaida. Ar nori?“ Tai buvo būtent tas modelis, kurio norėjome, ji kainavo tiek, kiek mes planavome jai išleisti, bet buvo daug naujesnė – tokia, kokioje vyras sėdėjo salone. Taigi galiausiai automobilis atsirado pačiu lengviausiu būdu, nors iki tol mes dėjome be galo daug pastangų, kad jį rastume. Tai tik parodo, kad reikia eiti ten, kur atidaryti vartai, ir nelipti per tvorą. Daužydami galvą į sieną nieko nepasieksime“, – patarė pašnekovė.
Auksinis pusvalandis
Pasak K.Dorofėjės, dažniausiai darbą pakeisti trukdo, jos žodžiais tariant, 11-oji žmogaus nuodėmė, t. y. baimė. Mes esame prisirišę prie darbo, kuris mums nepatinka, mus alina, bet dusiname save, nes atlyginimas stabilus, o mums reikia mokėti paskolas. Nors įsiklausę į savo širdį labai gerai jaučiame, ką norėtume daryti, kas mums patinka daryti, kas mums sekasi.
Ryte, kai prabundame, yra auksinis pusvalandis, kai dar aktyvi pasąmonė ir galime užprogramuoti tai, ko norime.
„Ryte, kai prabundame, yra auksinis pusvalandis, kai dar aktyvi pasąmonė ir galime užprogramuoti tai, ko norime. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad jūs dirbate savo svajonių darbą. Išjauskite, pamatykite, ką veikiate konkrečiai, kaip jaučiatės, kokia aplinka, kokia vieta. Taip po truputį kuriate savo naują realybę.
Antras žingsnis – realiai pasimatuokite naują veiklą. Kai neįmanoma staigiai visko nubraukti ir pradėti nuo nulio, norimą darbinę veiklą pirmiausiai reikia įpinti kaip hobį. Gal ji iš pradžių neatneš pinigų, bet suksitės tame žmonių rate, domėsitės, darysite kažką.
Mano aplinkoje buvo žmogus, kuris dirbo valstybiniame darbe, bet turėjo labai smagų hobį. Jis ilgai nedrįso nieko keisti, tačiau kai jau nebegalėjo tverti, išėjo iš darbo ir savo hobį padarė pagrindine veikla. Jam atsirišo rankos dirbti tiek, kiek jis nori. O kai žmogus daro tai, kas patinka, atsiranda energijos ir motyvacijos. Ir jis greitai pradėjo uždirbti kelis kartus daugiau nei savo valstybiniame darbe, jo gyvenimo būdas kardinaliai pasikeitė.
Todėl visada sakau – verta vardan „daugiau“ atsisakyti „mažiau“. Nors tai susiję su rizika, bet ir atveria naujas galimybes. Visada sprendimas bus naudingesnis, net jei ne iš karto pataikysite į dešimtuką“, – teigė lektorė.
Ar įmanoma „išsvajoti“ vyrą?
Seminaruose lektorė iš moterų sulaukia klausimų ir apie tai, kad užprogramuoti, kad į gyvenimą ateitų norimas vyras. Lektorė vėlgi remiasi savo patirtimi.
„Maždaug prieš trejus metus, iki man susitinkant su dabartiniu savo vyru, pradėjau tokią techniką: pasiimi lapą ir bandai labai konkrečiai aprašyti žmogų – nuo jo fizinės išvaizdos, akių spalvos, sudėjimo, amžiaus, tautybės iki vidinių būdo savybių. Aš rašiau, kad vyras būtų panašaus amžiaus, mėlynų akių, lietuvis, kiek uždirbtų, kad gerbtų savo tėvus, nes man tai labai svarbu, kad būtų tobulėjantis, dvasingas ir pan. Ir periodiškai tai vis pakartodavau.
Kai mes iš tiesų susitikome su dabartiniu, tuos laiškus buvau pamiršusi, bet kai tvarkydamasi juos atradau ir perskaičiau, juokėmės abu. Nepatikėsite: 95 proc. aprašymo atitiko. Tam prireikė trejų metų, nes jeigu mes būtume susitikę anksčiau, negalėtume kartu gyventi – pirmiausiai aš pati turėjau pasikeisti ir paaugti.
Taigi laikas iki svajonės išsipildymo gali išsitęsti labai individualiai. Automobilis gali realizuotis greitai, tačiau kalbant apie rimtesnes svajones būtina, kad vienybėje būtų širdis ir protas. Dažnai mūsų protas nori pačių įvairiausių dalykų, bet viduje, širdimi, mes netikime, kad galime jų pasiekti.
Todėl pirmiausiai reikia pasikeisti iš vidaus. Išorinis gyvenimas atspindi mūsų vidų, todėl daugeliui žmonių svajonių technikos neveikia: jų viduje yra didžiulis prieštaravimas. Todėl būtina dirbti su savimi, su savo saviverte, kompleksais, tėvų įdėtomis programomis, ribojančiais įsitikinimais ir pan., kad paaugtum iki savo svajonės“, – aiškino K.Dorofėjė.
Eksperimentas su kava
Lektorė visada siūlo pradėti nuo mažų žingsnelių. Jeigu užsibrėžiame didelę svajonę, bet ja netikime, reikia auginti pasitikėjimą įgalinant save pritraukti mažus dalykus. Tai labai populiarus sportininkų metodas – kiekvieną dieną pridedi po vieną žingsnelį.
„Pavyzdžiui, aš mokiausi pritraukti kavos puodelį. Kai prieš daugelį metų sužinojau apie tokias praktikas, man jos nepavyko. Vėl jas prisiminiau praėjusią vasarą ilsėdamasi Palangoje. Einu pro kavinę ir galvoju: „Kaip aš noriu, kad mane pakviestų kavos!“ Net sensoriškai pajaučiau kavos aromatą ir skonį burnoje. Ir tie pojūčiai mane užvaldė. Aišku, vidinis kritikas tuoj pat įsikišo: „Kokias nesąmones čia sugalvojai, eik ir nusipirk tą puodelį, nes jokių kitų šansų šiuo metu nėra, nebent pradėtum flirtuoti.“
Ir ką sau manote? Pareinu į savo nuomojamą būstą, o bendroje erdvėje sėdi nauji gyventojai, geria kavą ir kviečia mane prisijungti ir susipažinti! Galima „nurašyti“ tai sutapimui. Tačiau tą pačią dieną užėjau į Palangos biblioteką, ko niekada nedarydavau per atostogas, ir kaip tik tomis valandomis knygų skaitytojams buvo rengiama kavos prezentacija su ledais. Mane beišeinančią stvėrė už rankos ir sako: „Kviečiame jus kavos.“
Ar gali būti atsitiktinumas, kad per dieną du kartus tave kviečia nepažįstami žmonės kavos? Ir aš supratau, kodėl man anksčiau nesigaudavo. Aš tai suformuluodavau tik protu, o čia labai svarbu išjausti, pasiųsti šią energiją“, – dalinosi moteris.
Kuo didesnė svajonė, tuo didesnio augimo ir pasiruošimo jai reikia.
Iš aukščiau matosi geriau?
Dar vienas K.Dorofėjos pavyzdys susijęs su jos svajone pabuvoti Balio saloje. Kad ji išsipildytų moteriai prireikė 8 metų.
„Prieš 8 metus savo svajonių žemėlapyje išsikirpau Balio salos nuotrauką. Per tuos 8 metus du kartus buvo atsiradusi galimybė ten nuvykti. Pirmoji buvo susijusi su darbu, bet visgi man nepavyko. Kolegės iš ten man atvežė akmenį, kuris stovėdavo ant mano darbo stalo, ir, kai man būdavo liūdna, aš jį palaikydavau, pašildydavau. Todėl visada patariu kaupti atributus, kurie primintų svajonę.
Antruoju šansu galėjo tapti mano povestuvinė kelionė, tačiau paaiškėjo, kad vyras visiškai nenori ten vykti. Tuomet jau beveik palaidojau šią mintį. Tačiau kai pradėjau labai domėtis saviugda, sužinojau, kad viena mano pažįstama gyvena Balyje. Man ji buvo įdomi kaip saviugdos mokytoja, todėl, kai ši buvo Lietuvoje, nuvykau su ja susitikti. Neturėjau jokių lūkesčių, ypač apie Balį, tačiau mums besikalbant ji mane pakvietė atvykti į Balyje vyksiančią moterų stovyklą.
Ir aš ten nuvykau – tai įvyko geriausiu laiku ir geriausiomis man aplinkybėmis. Sugrįžau iš ten su didžiuliu pasitikėjimu ir jėga pati vesti mokymus. Taigi kuo didesnė svajonė, tuo didesnio augimo ir pasiruošimo jai reikia. Todėl visada sakau – mėgaukitės kelione svajonės link, o laikas gali keistis, nes ne viskas mūsų rankose ir iš aukščiau matosi geriau“, – tikino pašnekovė.
