Genijus, pamišėlis, šviesuolis, kūniškų malonumų vergas – taip prieštaringai vertinamas vienas garsiausių pasaulio rašytojų Levas Tolstojus. Praėjus beveik 200 metų nuo rašytojo gimties, pagal jo romanus vis dar statomi spektakliai, o apie spalvingą asmenybę kuriami filmai.
Visą dieną laukuose dirbusių valstiečių pečius kaitinusi saulė pasislėpė už tamsių debesų. Ant kelio palengva ėmė kristi nuo karščio išdžiūvę beržų lapai – Jasnaja Polianoje dvare baigėsi dar viena karšta vasaros diena. Pintame krėsle išdidžiai, užkėlęs koją ant kojos, sėdi vyras. Veidas apžėlęs tarsi tankus miškas. Vešli ilga jau visai balta barzda plaikstosi vėjyje, paslepia goslias, kažkada aistros moterims ir gyvenimui kupinas lūpas, uždengia ausis. Didžiuliai antakiai, balti kaip barzda ir susiraizgę kaip krūmynai, beveik slepia neramias akis. Nuotraukoje – aštuoniasdešimtmetis Levas Tolstojus. Žymus rusų fotografas Sergėjus Prokudinas-Gorskis jį įamžino dveji metai prieš garsiojo rašytojo kelionę anapilin. „Mano veidas kaip paprasto mužiko“, – ne kartą visiems sakė dažnai literatūros genijumi vadinamas L. Tolstojus. Galbūt jis teisus, tačiau tai, kas už šio veido slypi, verta atskiros istorijos...
Levas buvo ketvirtas grafo Nikolo Tolstojaus ir princesės Marijos Nikolajevnos Volkonskos vaikas. Nors jų santuoka nebuvo grįsta meile iš pirmo žvilgsnio (Nikolui Tolstojui reikėjo pinigų padengti šeimos turtus iššvaisčiusio tėvo skolas, o 31-erių sulaukusi Marija jautėsi vieniša ir troško tapti motina), sąjunga buvo tvirta, ir vienas po kito pasaulį išvydo penki vaikai. Praėjus vos metams po paskutiniojo gimimo, Marija sunkiai susirgo ir mirė. Pagelbėti vienišu tėvu tapusiam Nikolui į šeimos dvarą Jasnaja Polianoje atsikraustė netikra sesuo Tatjana ir mama. Augdamas mažasis Levas kartu su broliais ir seserimi mėgavosi nerūpestinga vaikyste: tarnai pildydavo kiekvieną mažųjų norą. Siekdamas vaikams suteikti gerą išsilavinimą, Nikolas nusprendė kraustytis į Maskvą. Aštuonmetis Levas atsidūrė sostinėje, kurią vos po pusmečio, nuo insulto mirus tėvui, kartu su broliais turėjo palikti. Nuo šiol penkiais našlaičiais rūpinosi Kazanėje gyvenanti tėvo sesuo.
L. Tolstojus aukštojo mokslo diplomo nusprendė siekti Kazanės universitete. Stojamuosius egzaminus į pasirinktą Rytų kalbų studijų programą jam pavyko išlaikyti tik iš antro karto (per daug laiko skirta lėbavimams). Vos gavęs palikimą, gimtąjį Jasnaja Poliana dvarą kartu su 350 valstiečių šeimų ir 4000 sidabrinių rublių metė studijas ir prieš pat devynioliktąjį gimtadienį kupinas entuziazmo modernizuoti žemės ūkį ir atidaryti mokyklą valstiečių vaikams grįžo į tėviškę. Netrukus jaunuolis suvokė, kad, norėdamas tapti geru mokytoju, turi atsikratyti charakterio ydų. Dienoraštyje kritikavo save dėl tingumo, lengvabūdiškumo, nevaldomos aistros moterims ir daugelio kitų silpnybių. Net sudarė „teisingo gyvenimo taisyklių sąrašą“, deja, jis taip ir liko popieriuje, o L. Tolstojus vis dažniau atsidurdavo tarnaičių ir prostitučių guoliuose. Mokytojauti jam sekėsi ne itin gerai. Pats jautė žinių stoką, todėl nė dviejų metų nepraleidęs dvare išsikraustė gyventi į Maskvą, vėliau į Sankt Peterburgą. Audringas didmiesčių gyvenimas įtraukė rašytoją į lėbavimų ir azartinių žaidimų liūną.
Būdamas 34-erių L. Tolstojus sutiko savo būsimą žmoną Sofiją. Jauna, dar aštuoniolikos metų neturinti mergaitė kaipmat sužavėjo rašytoją, ir šis nieko nelaukęs pasipiršo. Jaunavedžiai išvyko į Jasnają Polianą. Nuo pat šeimyninio gyvenimo pradžios jų santykiai buvo audringi. Kupini meilės, aistros ir nuožmių barnių. Kiekvienas savo dienoraščiuose aprašė slaptus troškimus, fantazijas, tikras ir įsivaizduojamas neištikimybes. Be gėdos ir sąžinės graužaties leido juos vienas kitam skaityti. Įsižeidę pykdavosi, skirdavosi, po akimirkos taikydavosi ir aistringai mylėdavosi. Kartu dirbo prie žymiausiais L. Tolstojaus kūriniais tapusių romanų „Karas ir taika“ ir „Ana Karenina“. Pora susilaukė trylikos vaikų, penki iš jų mirė dar visai maži.
Bėgant metams, L. Tolstojus vis labiau pasinėrė į valstiečių vaikų ugdymą. Sukūrė savo mokymo sistemą, kuri įkvėpė net Mohandą Gandhį. Rodos, rašytojo gyvenimas klostėsi puikiai, tačiau netrukus viskas ėmė keistis. Iš tiesų kitoks tapo vienintelis dalykas – L. Tolstojaus dvasinis pasaulis. Kas nutiko?
Trumpam grįžkime prie Levo Tolstojaus veido. Kiek atidžiau įsižiūrėję, pradėtumėte suprasti: dar prieš akimirką išskirtiniu bruožu laikytas jį apraizgiusių baltų barzdos plaukų vešlumas nublanktų, kai pajustume veriantį rašytojo žvilgsnį. Kaip sakė žinomas rusų rašytojas Maksimas Gorkis, „pora L. Tolstojaus akių prilygsta tūkstančiui“. Jos iš tiesų pastebėdavo viską: mažiausią vabalėlį dirvoje, tolyje kylančią audrą. Šis žvilgsnis sugriaudavo bet kokią iliuziją, demaskuodavo menkiausią melą ir apnuogindavo nenuoširdžius jausmus. Galiausiai rašytojas neišvengiamai atsidūrė akistatoje su pačiu savimi.
Dvasinio lūžio metu L. Tolstojus pradėjo suvokti gyvenimo tuštybę, bodėtis turtuolių gyvenimu, nesaikingumu. Pats atsisakė mėsos, alkoholio ir kitų lengvabūdiškų įpročių. Sumanė vargšams išdalyti savo turtus. Negana to, jį užklupo nerimo priepuoliai. Jie vis dažnėjo, lydimi migrenos, epilepsijos, alpulio ir isterijos. Plunksnos meistras vieną akimirką juokėsi, kitą ašarojo. Namuose Sofija ėmė jaustis kaip beprotnamyje. Neiškentusi iškvietė psichiatrą, kuris dar tą patį vakarą diagnozavo: „Degeneracinė dvejopa konstitucija: paranojinė ir isteriška, vyrauja pirmoji.“ Kitaip tariant, sunki nervų liga, psichikos sutrikimas.
Praėjus kuriam laikui po gydytojo vizito, 1910 metų pirmomis spalio 28 dienos valandomis L. Tolstojus karieta išdardėjo į traukinių stotį. Kaip rašė laiške dukrai Sašai: „Noriu pagaliau išsivaduoti nuo betikslio gulėjimo, veidmainiavimo ir pagiežos.“ Kur vyko, nežinojo ir pats: „Gyvensiu kaip atsiskyrėlis kur nors toli valstiečių trobelėje.“ Sužinojusi, kad vyras ją paliko, Sofija mėgino nusiskandinti. Šis žmonos poelgis neįtikino Levo sugrįžti. Traukinyje persmelktas žvarbios besibaigiančio rudens drėgmės, jau aštuoniasdešimt trečius metus einantis vyriškis susirgo plaučių uždegimu. Išaušus lapkričio 7-osios dienos rytui, jo akių vokai nebepakilo.
