„Iš Lietuvos išvykau ir JK gyvenu jau pusę metų. Mano emigracijos procesas prasidėjo maždaug 2018 metų antroje pusėje, kai aktyviai pradėjau galvoti, planuoti ir dirbti emigracijos link. Didele dalimi tai buvo susiję su mano tranzicija.“
Tranzicija – tai procesas, kurio metu vyksta socialiniai, medicininiai ir kiti pokyčiai, adaptuojant asmens lytį prie pasirinktos. Dažnai tai būna sudėtingas periodas, kurio metu atsiveriama artimiesiems, kolegoms, o priėmimas gali būti labai sunkus.
Tranzicijos laikotarpis sudėtingas ir todėl, jog dažnai į procesą jungiasi gydytojai ir valstybė. „Teisinio reglamentavimo Lietuvoje realiai nėra“, – teigia Alisa, omenyje turėdama ir oficialų lyties pakeitimą dokumentuose, ir medicininę pagalbą. „Lietuvoje asmens tapatybės dokumentai teismo keliu pakeisti daugiau kaip 20-iai translyčių asmenų ir, nors pirmosios bylos buvo itin sudėtingos ir užtruko labai ilgai, šiuo metu procesas ganėtinai aiškus, nebent iškyla nenumatytų problemų. Kreiptis į teismą translyčiams asmenims padeda Tomas Vytautas Raskevičius [dabartinis Vilniaus Savivaldybės tarybos narys – aut. past.].“
Nors Civiliniame kodekse yra numatyta teisė mediciniškai keisti lytį bei įrašytas įpareigojimas priimti tai reglamentuojantį įstatymą, Seimas to nepadarė iki šiol. Vienintelis kelias translyčiams pasikeisti dokumentus yra kreiptis į teismą, kas atima laiko ir energijos. „Bet koks dalyvavimas teisme yra emociškai sudėtinga patirtis, ypač kai sprendžiamas asmens tapatybės klausimas“, – sako Alisa.
Translyčiai asmenys taip pat susiduria su problemomis medicinos paslaugų srityje. „Specifinės medicininės paslaugos nėra teikiamos ir yra už valstybės pripažįstamų medicinos normų ribų. Lietuvoje transseksualumas vis dar priskiriamas prie psichikos ir elgesio sutrikimų, tai – psichiatrų kompetencija.“
Anot Alisos, tik vienas kitas psichiatras domisi ir sutinka padėti translyčiams asmenims. Nors ne visi transasmenys pageidauja medicininės pagalbos, tiems, kuriems reikalinga hormoninė terapija ar chirurginės intervencijos, Lietuvoje jos prieinamos nėra. Neradusi endokrinologo, kuris sutiktų padėti, Alisa pasirinko gydymo paslaugas Jungtinėje Karalystėje.
Tranzicija Jungtinėje Karalystėje – lengvesnė ir pigesnė. Nors vis dar naudojuosi privačios klinikos paslaugomis, mano šeimos gydytojas aktyviai dalyvauja šiame procese, o hormonų terapija finansuojama valstybės.
„Tranzicija Jungtinėje Karalystėje – lengvesnė ir pigesnė. Nors vis dar naudojuosi privačios klinikos paslaugomis, mano šeimos gydytojas aktyviai dalyvauja šiame procese, o hormonų terapija finansuojama valstybės.“ Sveikatos apsaugos situacija translyčiams asmenims daug kur Europoje yra priimtinesnė, todėl nenuostabu, jog daug jų ryžtasi palikti savo tėvynę. Žinoma, su sunkumais galima susidurti ir ten: JK lytinės tapatybės klinikose eilės trunka iki poros metų.
Nors žiniasklaidoje dažnai mėgstama kalbėti apie medicininius tranzicijos aspektus, teisinė ir socialinė diskriminacija yra ne mažiau svarbus aspektas, dėl kurio galima pasiryžti emigruoti. „Kai pernai viešai atsiskleidžiau Nacionaliniame žmogaus teisių forume, daugiausia nerimo buvo dėl darbo. Tačiau jau buvau [prieš atsiskleidimą – aut. past.] suplanavusi, kad nebedirbsiu, tad baimės buvo mažiau.“
Nors daug lietuvių mano, jog LGBTQ bendruomenė yra apsaugota nuo diskriminacijos, tačiau tai nėra tiesa, ypač transasmenų atveju. Lietuvoje Lygių galimybių įstatymas draudžia diskriminuoti darbuotojus dėl seksualinės orientacijos, bet lytinė tapatybė neišskiriama kaip nediskriminavimo pagrindas. „Jungtinėje Karalystėje priimtas Lygybės įstatymas (Equality Act 2010). Šiuo įstatymu lytinė tapatybė yra saugoma [nuo diskriminacijos]“.
„Medicina, bent jau Lietuvoje, yra ganėtinai konservatyvi socialine prasme“, – pasakoja Alisa. Anot jos, bendradarbiai nežinojo apie jos lytinę tapatybę ir po atsiskleidimo atvirai visai apie tai nekalbėjo. „Manau, translyčiam gydytojui Lietuvoje būtų sudėtinga. Yra labai daug elgesio normų ir nerašytų reikalavimų. Per mažai viešai kalbama apie lytinę tapatybę, o nežinant, ką žmonės galvoja ar kaip reaguos, yra labai sunku, galima prisigalvoti ir blogiausių dalykų.“
Daug lietuvių išvyksta į užsienį, nes jaučia orumo trūkumą. LGBTQ asmenims ši problema – dar aštresnė. Nors tiesioginių išpuolių ar diskriminacijos Alisa asmeniskai nepatyrė, transfobiška aplinka ją slegia. „Neaišku, ką žmonės galvoja, o pernai metų apklausa apie lietuvių požiūrį tikrai nenuramino.“
Paklausus, ar Alisos emocinė ir fizinė savijauta pagerėjo Jungtinėje Karalystėje, ji atsako teigiamai. „Pagerėjo visais aspektais. Lietuvoje kurį laiką gyvenau dvigubą gyvenimą – darbe vienaip, o savimi galėjau būti tik grįžusi namo. Tačiau dabar situacija geresnė, kasdien esu Alisa! Nereikia mąstyti, kas ką pagalvos. Be to, dirbu NHS [JK Sveikatos apsaugos sistema – aut. past.], o tai – labai progresyvus darbdavys. Blogiau tik, kad išvykau viena, draugų čia turiu nedaug“. Anot Alisos, fizinio saugumo jausmas Jungtinėje Karalystėje taip pat yra didesnis. „Nesusidūriau su jokia diskriminacija. Tik kartais pasitaiko, kad praeinant gatvėje žmonės spokso.“
Vis dėlto ekonominės emigracijos priežastys neaplenkia ir LGBTQ Lietuvių asmenų, kurių finansinis stabilumas kartais gali būti ypač trapus. „[Anksčiau] noro emigruoti buvo, tik planų – ne. Gydytojų situacija Lietuvoje ganėtinai sudėtinga ir nelabai kas gerėja“, – nuogąstauja Alisa. „Sąlyginai maži atlyginimai , o tranzicija – brangus „malonumas“. “
Nors Alisa iš Lietuvos išvyko tik prieš 6 mėnesius, pozityvūs emigracijos pokyčiai jau jaučiami. Planų grįžti Alisa neturi, bet rimtai apie tai galėtų pradėti galvoti tik po teigiamų teisinių, socialinių, sveikatos apsaugos, ir ekonominių pokyčių Lietuvoje.
„Manau, būtina kalbėti apie transasmenų egzistavimą ir problemas, su kuriomis susiduriame. Mes taip pat esame visuomenės dalis, o juk kiekvienas žmogus – svarbus.“
