Vertinga nuomonė ta, į kurią esi įdėjęs darbo
Pasakodama apie tai, iš kur semiasi drąsos kalbėti nepatogiomis temomis ir dalintis mintimis, kurios ne visada palankiai sutinkamos, L.Pociūnienė sako, kad savo poziciją reikia nuolat tikrinti ir įsiklausyti į prieštaraujančiųjų argumentus. „Svarbu, kad tikėtum tuo, ką sakai ir stengtis savo nuomonę patikrinti, pasižiūrėti, o kaip ji atrodys iš kito kampo? Kaip ją priims kiti žmonės? Todėl man labai svarbus grįžtamasis ryšys, ypač – jei susiduriu su žmonėmis, kurie man prieštarauja. Tai yra įdomioji dalis, nes leidžia patikrinti savo argumentus“, – šypsodamasi priduria žurnalistė. Ji prisipažįsta, kad kartais priešininkus pavyksta įtikinti, o kartais – savo nuomonę pakeičia ji pati.
„Esu žmogus, linkęs įsiklausyti į argumentus. Vienintelė galimybė atsikratyti stereotipų – klausti. Ir, iš tiesų, klausimai oponentui gali visaip baigtis. Beatsakinėdamas į tavo klausimas, jis gali gerokai atsitraukti nuo savo pozicijos. Lygiai taip pat, kai man užduoda klausimą, galiu sudvejoti, nebežinoti, ką atsakyti. Tai brangios gyvo mąstymo akimirkos. Tai, kad nesu aklai įsikibusi į tam tikrą nuostatą, tai, kad girdžiu kitą, abejojantį mano įsitikinimu, leidžia užsimegzti dialogui“, – sako L.Pociūnienė.
Vis tik, pašnekovė pabrėžia, kad yra didžiulis skirtumas tarp to, ką galime vadinti nuomone, ir išankstinio įsitikinimo, kurį dažnai ženklina kalbančiojo kategoriškumas: „Nuomonė yra tam tikras įsitikinimas, į kurį jau esi įdėjęs darbo: domėjęsis faktais, gretinęs juos. Tik tokia nuomonė yra vertingas dalykas. O jeigu tai tiesiog „man šitas nepatinka ir negaliu paaiškinti, kodėl“ – čia ne nuomonė, tai lengvabūdiškas požiūris. Ne veltui sakoma, kad kultūra yra žmogaus sugebėjimas pasirinkti tai, kas geriausia ir paaiškinti savo pasirinkimą.“
Drąsa abejoti savimi atneša brandą
Sugebėjimas abejoti savimi ir akylai stebėti detales, kaip pasakoja tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ pašnekovė, netrukdo nei kasdieniame, nei profesiniame gyvenime. Priešingai – be abejonių savo nuomone ir net savimi nebūtų įmanomas asmenybės augimas.
„Kai žmogus persirita per 50 metų, jis labai dažnai mokosi kažko naujo. Tiesiog tam, kad neužkerpėtų. Jeigu nemankštini proto, neįneši kažko naujo, jis pradeda suktis uždaruose ratuose”, – sako pašnekovė ir padrąsina, kad neverta bijoti klysti ar atrodyti nevykėliu, mokantis kažko naujo: „Tai tiesiog yra slenkstukai, kuriuos reikia įveikti. Galima paklausti savęs: tai kodėl aš į tą aukštį neprisitraukiu, ko man trūksta? Gal pasimokyti iš kitų žmonių patirčių?“
Atsakomybės stoka atveda ir prie virusų protrūkių
Paradoksalu, tačiau pasaulyje, kuriame šlovinama branda, atsakingumas ir empatija, šios vertybės vis sunkiau prieinamos, neslepia pašnekovė. Problema ta, kad vartotojiška kultūra neskatina bręsti ir skirti laiko asmeniniam augimui.
„Vartotojiška kultūra skatina tik vartoti. Vilioja, veikia per emocijas, nepalieka laiko reflektuoti ir pasirinkti pačiam. Niekas neskatina bręsti, nes jeigu pradedi elgtis kaip brandus žmogus, aplinkai daraisi nepatogus, atsiranda noras tave išspausti. Iš tikrųjų šiandien brandus žmogus atrodo labiau kaip keistuolis”, – apgailestauja L.Pociūnienė.
Brandos ir atsakingumo stygius nėra vien individualus iššūkis, su juo susiduria visa bendruomenė, verslas ir net atskiros šalys. „Šiandien jau turime sudėtingą ekologinę situaciją, daugybę vartotojiškos civilizacijos pasekmių, su kuriomis reikia tvarkytis. Bet koks motyvas šiandien žmogui apriboti savo vartojimą? Arba gamintojams – gaminti daiktus, kuriuos apsimokėtų remontuoti? Bet negalvokime, kad už pigią produkciją nesumokame savo kainos. Kinijoje niekas nesvarsto apie aplinkos taršą ir tai, kad žmonės gyvena pusbadžiu, kas daro juos pažeidžiamus ir virusų protrūkiams“, – konstatuoja pašnekovė.
Pasirinkti atsakingumą galime kiekvienas
Vis tik vilties yra – jos suteikia ir Lietuvos pavyzdys. Mūsų šalyje populiarėja atsakingo žmogaus laikysena. L.Pociūnienė įsitikinusi, kad atsakingumas – tai individualus pasirinkimas ir jį gali padaryti kiekvienas, nepriklausomai nuo gaunamų pajamų ir darbo, kurį dirba.
„Į brandą reikėjo investuoti, paskatinti žmonių atsakingumą. Bet visos visuomenės branda – tai, ar šalyje gera gyventi, ar žmogiškos sąlygos – priklauso nuo žmogaus. Nesvarbu, kokiam socialiniam sluoksniui jis priklauso, jis gali pasirinkti būti socialiai atsakingu. Tai yra pats pirmasis brandos laiptelis“, – apibendrina pašnekovė.
Viso pokalbio su žurnaliste Liudvika Pociūniene bei kitų sąmoningumą ir kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
