„Anoniminių lošėjų grupę aš lankau nuo 2007-ųjų metų, tačiau tai tik lankymo patirtis. Šiuo metu yra lygiai 9 mėnesiai, kai aš nelošiu – atkritimų per tuos metus buvo tikrai daug.
Šiandien aš puikiai suprantu, kad lošimas – tai mano vaikystės ir aplinkos, auklėjimo, nuoskaudų, išgyvenimų pasekmė. Pagrindinis dalykas, kuris mane privertė eiti pabandyti lošti, būnant penkerių metų šeimoje patirta trauma, kurią aš labai stipriai ir skaudžiai išgyvenau.
Buvau beprotiškai išsigandęs, jaučiau nerimą, tėčio neturėjau. Labai puikiai prisimenu, kad sau pasakiau: „Aš turiu kažkaip išgyventi.“ Ir tai, kas manyje liko po tos traumos, mane ir vedė į lošimą, azartinius žaidimus ir kitas priklausomybes“, – sako Marius.
Pirmas kartas – dar vaikystėje
Pirmą kartą Marius pabandė lošti kortomis iš pinigų tada, kai jam buvo 10 metų.
„Tai dariau su vyresniaisiais, ir man tai labai patiko. Dar dabar prisimenu tą jausmą, kai pralaimiu ir laimiu. Ir po penkiolikos metų tą patį jausmą jaučiau. Ir ne pinigai man suteikdavo džiaugsmą, nes galėdavau lošti be pinigų. Dar iki žaidimo su pinigais mane traukė visi žaidimai, kuriuose reikia azarto, pavyzdžiui, popieriukų rinkimas, tai yra ta lošimo priklausomybė, kuri veda į pasekmes, kai jau lošiama iš pinigų“, – prisimena jis.
Pirmą kartą Marius pabandė lošti kortomis iš pinigų tada, kai jam buvo 10 metų: „Dar dabar prisimenu tą jausmą, kai pralaimiu ir laimiu.“
Norėjimas būti geresniu, šaunesniu, protingesniu, bandymas pralįsti, eiti per blogį, keiksmažodžius – tai lydėjo Marių visą laiką. Po to karto lošimas sekė visą gyvenimą, nes lošti jis bandė visur.
„Buvau mėgstantis išsiskirti iš kitų, aš žinojau, kas vyksta, o be manęs niekas nevyko. Mane visada lydėjo noras laimėti bet kokia kaina. Tai ir yra didžiausia lošėjo problema – begalinis noras laimėti, paskui – patikti ir įtikti, pritapti tam, kad kažką gautum“.
Vėliau, kai jis tapo pilnamečiu, lošimai darėsi vis rimtesni, mažesni dalykai ir žaidimai Mariaus nebetenkino, nes jam kaip lošėjui buvo labai svarbus veiksmas – turi kažkas vykti, kisti.
„Man reikėjo kuo daugiau streso, įtampos ir nerimo, nes taip pripratau dar vaikystėje. Įtikimas ir patikimas iš manęs atimdavo labai daug energijos, nuolatos tekdavo galvoti, kaip pasielgti, kaip kalbėti. Man tai patiko, ir to adrenalino reikėjo vis daugiau“, – pasakoja pašnekovas.
Visada pralošdavo
Paklaustas apie tai, ar dažniau išlošdavo ar pralošdavo, Marius sako, kad pralošdavo visada visomis prasmėmis: „Visada. Jeigu laimėdavau, niekada neišeidavau su laimėtais pinigais. Laimėta suma manęs niekada netekindavo, norėjosi vis daugiau. Ir tas „vis daugiau“ didėjo kiekvieną dieną, daugelį metų.
Kai pabandžiau nueiti į kazino, man tai labai patiko, nes tai buvo jau kitas etapas – aukštesnis psichologine prasme. Anksčiau aš gyvenau toje vadinamoje „dvižūchoje“, kai visko aplink vyksta labai daug – įtikimo, patikimo, žeminimo, skaudinimo, menkinimo, nes juk aš taip kūriausi savo įvaizdį, dėjausi kaukes, kad manęs niekas nepažeistų. Buvau didelis egoistas, išpuikęs savanaudis.
Man patiko kazino dėl to, kad čia nieko nereikėjo vaidinti, ten buvau vienas, man nereikėjo niekam įtikti ar patikti. Atrodė, kad tai yra vienintelė vieta, kur aš galiu atsipalaiduoti, nes niekas manęs nespaudžia“, – prisimena jis.
Man patiko kazino dėl to, kad čia nieko nereikėjo vaidinti, ten buvau vienas, man nereikėjo niekam įtikti ar patikti.
Jam tai neatrodė baisu, nes jis gerai jausdavosi ir tik šiek tiek grauždavosi, kad pralošdavo. Per visus metus Marius sako pralošęs daugiau kaip 100 tūkst. eurų, o vienu kartu – apie 1500 eurų. Lošti jis ėmė vis dažniau, nematydamas, kad tai yra problema. „Tuomet neturėjau rimto darbo – gyvenau iš to, ką galėjau parduoti, iš pavienių, laikinų darbų, kai greit uždirbi ir dar greičiau išleidi“, – sako jis.
Lošimas įgavo vis didesnį pagreitį
„Antras etapas iš to atsipalaidavimo kazino peraugo į norą laimėti ir norą parodyti, ką aš galiu. Tačiau pradėjo darytis sudėtinga. Aš įsidarbinau, gaudavau atlyginimą ir tada visada sakydavau sau, kad aš jį padvigubinsiu, nes man reikia gyventi, turiu kažką nupirkti, man viskas yra gerai. Tai tęsėsi kokius trejus ketverius metus, kai aš lošiau vos tik atsiradus galimybei“, – sako Marius.
Trečias etapas jį užklupo tada, kai užplūdo bejėgiškumas, ir Marius suprato, kad nelaimės, nes tai neįmanoma, tačiau sustoti negalėjo. Jis jau pamažu lietėsi prie sveikimo programų, matė pavyzdžius, kai žmonės sveiko nuo lošimo, tačiau tai jam nepadėjo.
„Gyvenau iliuzijomis, kad vieną dieną aš laimėsiu labai didelę pinigų sumą ir galėsiu patenkinti visus poreikius, nes man buvo labai svarbus įvaizdis.
Tačiau pradėjo lįsti mintis – ei, juk aš niekada nelaimiu, tačiau jas nustumdavo kitos, kad šį kartą bus kitaip.
Niekada nepavyko.
Lošimas taip buvo užvaldęs smegenis, kad nesupratau, kas vyko, buvau neadekvatus. Atrodo, suprantu, bendrauju, tačiau visiškai negalvojau apie pasekmes, artimus žmones, finansinę situaciją. Svarbiausia buvo čia ir dabar laimėti“, – sunkius metus prisimena Marius.
Ilgas sveikimas vedė į skausmingas patirtis
2007-aisiais metais Marius suvokė, kad turi problemą. Atėjo į anoniminių lošėjų grupę, tačiau ten pabuvęs jis pagalvojo, kad jam čia būti dar ne laikas, kad jam nėra taip blogai, kaip kitiems. „Manau, kad situacija buvo sudėtinga dėl to, kad mano darbas buvo toks, jog visada galėjau gauti pajamų, nes dirbau su žmonėmis.
Aš mokėjau paprašyti pinigų ir tai vedė į tai, kad niekada negalėjau pasiekti dugno. Mano pasekmės buvo vienintelės – pralošti pinigai, man nerūpėjo artimų žmonių skausmas. Tokia situacija, kai neturiu pinigų, o man reikia mokesčiams ar maistui, buvo daug kartų, tačiau tai vedė į veikimą, kaip tų pinigų prasimanyti – šį dalyką kaip lošėjas aš išmokau labai gerai ir greitai. Man pinigų reikėjo bet kokia kaina, nesvarbūs potyriai ar pasekmės, kad galiu net į kalėjimą atsisėsti – man tai nerūpėjo“, – sako Marius.
Didžiausia lošėjo problema – begalinis noras laimėti, paskui – patikti ir įtikti, pritapti tam, kad kažką gautum.
Jis skolindavosi, pardavinėdavo daiktus, užstatydavo ką nors lombarde, paimdavo iš kitų žmonių ir taip sukosi užburtame rate. Tuometė Mariaus antroji pusė nieko negalėjo padaryti ar pakeisti.
„Kai kiti bandydavo sustabdyti lošimą arba jį nutraukti, tapdavau žvėrimi. Man nerūpėjo niekas, jokie žmonės ir jų savijauta. Narkomanas turi gauti šiandien, kitaip išprotės, o aš kaip lošėjas jaučiausi lygiai taip pat. Būdavo visokių situacijų – bėgdavau į kazino, verždavausi, naktį keldavausi, išeidavau su pižama iš namų. Aš su savimi negalėjau niekaip susitvarkyti“, – kalba Marius.
Lankymasis palaikymo grupėse jo nesustabdė. Jis atsigaudavai fiziškai ir po kelių savaičių, vos gavęs pinigų, vėl eidavo į kazino.
Tokia situacija tęsėsi devynerius metus.
Stipriausias lūžis – susidūrimas su visomis priklausomybėmis
Pagrindinis lūžis buvo tada, kai Marius įniko į visas priklausomybes – ne tik lošimą, bet ir alkoholį bei narkotikus.
„Tada buvau nevaldomas, neadekvatus ir į viską man buvo nusispjauti. Išsigandau tuomet, kai gal per savaitę pralošiau 10 tūkst. litų. Stovėjau, verkiau ir pajaučiau, kad aš pats labai mažas, o mano liga – visas mano kūnas, ir jis šaukia, kad jį išgelbėčiau.
Pradėjau galvoti, kad nenoriu gyventi – mąsčiau net apie savižudybę, tačiau tam tikru metu sustojau. Sėdėjau ant akmens ir verkiau, kol pasakiau sau, kad viskas bus gerai – tas jausmas atėjo iš puikybės, perdėto pasitikėjimo savimi, nes žinojau, kad galiu apgauti žmones ir gauti pinigų. Greitai grįžau prie to paties“, – išgyvenimus pasakoja Marius.
Buvau vadovas – tapau pagalbiniu darbuotoju. Mane mokė pradėti nuo nulio.
Tačiau nepaisant visko, jo gyvenime atsirado bažnyčia. Sėdėdamas priešais Jėzų Kristų, jis pajuto didelę kaltę. Tą dieną tos Mišios buvo ypatingos, pamokslas atrodė tarsi skirtas būtent Mariui. „Po visko nuėjau pas kunigą ir pasakiau – aš nieko nebenoriu, labai pavargau ir noriu numirti. Jis atsakė, kad aš dabar pasiruošęs (sveikti).
Tai vadinu tiesioginiu Dievo atėjimu pas mane, nes tada įvyko stebuklas – tuo momentu aš viską atidaviau Dievui: paklydimus, skausmą, nerimą, kančią, pyktį... Nuo tos dienos nustojau gerti, vartoti narkotikus ir lošti. Tačiau nesuprasdamas šios dovanos, aš pradėjau manipuliuoti.
Galvojau, kad man Dievas viskas duoda, norėjau daugiau pinigų ir po pusmečio aš atkritau. Išsigandau ir pradėjau galvoti, kodėl taip įvyko. Vėl pradėjau važinėti į bažnyčią, ir kunigas man pasakė, kad esu egoistas, savanaudis, netausojantis, nemokantis priimti, nemokantis atleisti. Tai mane supurtė – klausiau savęs, kodėl esu toks?“ – Marius pasakoja skausmingas patirtis.
Jam atrodė, kad susiims, vienu metu viskas ėjosi puikiai, viskas vyko pagal planą ir sekėsi gerai. Tačiau ir vėl įvyko baisus atkrytis, palietęs visas tris jo priklausomybes.
„Tai buvo antras kartas, kuomet aš norėjau mirti iš skausmo ir nevilties. Aš praradau viltį ir galvojau, kad neįmanoma išsivaduoti iš to, kas esu.
Dievas išgelbėjo mane, atsiųsdamas mintį apie reabilitaciją – nors anksčiau buvau labai prieš. Aš to nepripažinau ir sakiau, kad tai ne man – aš juk per daug fainas, protingas, reabilitacija tik silpniems ir degradavusiems. Bet atėjo ta diena, kai aš skambinau į reabilitaciją, ir mane ten priėmė.
Aš juk per daug fainas, protingas, reabilitacija tik silpniems ir degradavusiems. Bet atėjo ta diena, kai aš skambinau į reabilitaciją, ir mane ten priėmė.
Ten prasidėjo mano sveikimo kelias. Vienintelis dalykas, kuris man šiandien padeda, tai darbas su savimi, stebėjimas, analizavimas. Reabilitacija truko 3,5 mėnesio. Grįžau pasikeitęs, tačiau supratau, kad nemoku gyventi – tai dar vienas problema. Nežinau, kaip bendrauti su žmonėmis nemeluojant, neskaudinant, nemanipuliuojant, nežeminant, negąsdinant jų.
Bet juk gyventi kažkaip reikia? Pradėjau ieškoti išeičių, ką galiu padaryti. Nors dirbti nenorėjau (anksčiau daugiau vadovavau, negu iš tikrųjų dirbau), nusprendžiau pradėti nuo žemiausio laiptelio. Buvau vadovas – tapau pagalbiniu darbuotoju. Mane mokė pradėti nuo nulio.
Nemeluosiu – buvo labai sunku. Tai truko kokius tris mėnesius, kol sugrįžau į vadovaujančias pareigas. Tik to tereikėjo, kad vėl atkrisčiau“, – kalba Marius.
Vaikystėje patirta trauma padėjo išsilaisvinti
Marius suprato, kad kažką daro ne taip, kad kažko nesupranta. Šiandien jis gali pasakyti, kad darė tą patį visus dešimt metų, tik darė tai subtiliau.
„Sąmoningėjau ir dariausi gudrus. Kaip lošėjas aš mokėjau prisiderinti ir gauti tai, ko noriu. Pagrindinis dalykas, kas turėjo mane stabdyti, – jokių sąsajų su pinigais, jokio vadovaujančio darbo, jokio streso, įtampos, nenorėti niekam įtikti.
Į mano gyvenimą atėjo Minesotos programa, nes supratau, kad nebemoku gyventi. Ir tada įvyko didysis stebuklas. Vienas iš specialistų sugebėjo atrasti vietą, kuri yra man labai svarbi, – vaikystės traumą. Kai specialistai ją užkabino, mano akyse atsirado vaizdas – atsidaro dėžutė ir iš jos pradeda bėgti juoduliai, kurie niekaip nesustoja.
Tai mane labai paveikė, pradėjau suprasti, kodėl tokiu tapau. Man buvo labai svarbu suvokti, kodėl negaliu pasikeisti, kodėl man niekas nepadeda, kodėl man nesiseka, kodėl nenoriu kitaip gyventi.
Man buvo pasakyti žodžiai, kad šiandien esu šešerių ir turiu išmokti gyventi iš naujo. Buvo labai baisu, nes aš buvau labai uždaras, nieko neprisileisdavau, niekam nepasakojau savo nuoskaudų. Tačiau su specialistų pagalba aš išėjau gyventi ir suprantu, kad toks, koks išėjau, aš neišgyvensiu.
Man trisdešimt metų ir turiu gyventi nuoširdžiai, sąžiningai. Atsisakiau pareigų, pinigų namų, garbės. Man pavyko, nors tai dariau su didele baime. Pradėjau intensyviai vaikščioti į bažnyčią, melstis, dirbau su specialistais, lankiau sveikimo programas. Didžiausias prašymas, kurį nuolat kartojau, buvo „Dieve, paimk mano suakmenėjusią širdį ir įdėk man naują“.
Pradėjau keistis ir daryti tai, ko niekada nedariau. Viskas vyko nuo nulio, nors sulaukiau visokių nuomonių. Tačiau žinojau, kad taip reikia. Man pradėjo sektis, nes labai daug dirbau su savimi. Noro lošti aš neturėjau daugiau kaip metus.
Tačiau... Paskutinis mano atkritimas buvo prieš devynis mėnesius – taip nutiko dėl per didelio noro sveikti.
Lošiau dvi valandas suvokdamas, kokios pasekmės laukia, bet išeiti nenorėjau. Pralošiau pinigus, o ir laimėti nenorėjau, nes jeigu būtų įvykę priešingai, būtų tik blogiau – tai būtų davę stimulą“, – pasakoja Marius kelią į sveikimą.
Kai atrado malonumą sveikime, kai viskas pradėjo keistis – nuo aplinkos iki darbo, kai pradėjo tiek daug daryti ir padėti kitiems, jis atsitraukė nuo savęs.
„Atėjo diena, kai nepastebėjau, kad manyje daug ydų ir trūkumų, kurių pagrindinės buvo baimė ir pyktis. Didžiausia mano baimė, kurią padėjo suprasti specialistai ir įvykusi trauma, kad manęs niekas nemylės, savęs klausimas, kodėl manęs nemyli. Didžiausia bėda ir buvo dėl to, kad nesupratau, kas yra meilė.
Matau, kiek daug žmonių nesupranta, kas yra laimė. Šią dovaną aš gavau per kančią, bet šiandien man nieko netrūksta.
Sugrįžau kitą dieną į programą. Šį kartą aš neneigiau ir pripažinau, kas įvyko, nes lošimo priklausomybė yra susijusi su tuo, kad labai daug neigiama. Šitas atvejis mane supurtė, kadangi aplink mane viskas buvo nauja – nuo darbo iki šeimos. Išsigandau – ką ne taip darau?
Priėmiau sprendimą dirbti daugiau ne dėl kitų, bet dėl savęs, keistis iš esmės. Šiandien aš darau labai daug – turėdamas tris priklausomybes, tarnauju trijų priklausomybių žmonėms. Aš jaučiuosi saugiai ir gerai, esu įsitikinęs, kad šiandien ir rytoj tikrai nelošiu, o kaip bus poryt – nežinau“, – teigia pašnekovas.
Jo nuomone, ypač daug dėmesio reikia skirti vaikams, šeimos gerovei, emocinei sveikatai. „Mano pagrindinė problema, kad šeima, kurioje augau, buvo disfunkcinė, aš neturėjau tėčio, negavau meilės ir tą meilę išsikovojau taip, kaip supratau. Man reikėjo dėmesio ir tą dėmesį gavau per blogį. Niekas mane neaiškino, kad tai yra ne meilė“, – mąsto jis.
Pirmas praloštas atlyginimas – ženklas, kad esate priklausomi
Pasak pašnekovo, suprasti, ar esate priklausomas, yra paprasta – pirmas praloštas atlyginimas turėtų priversti susirūpinti, tačiau tai padaryti, kreiptis ir ieškoti pagalbos yra labai sudėtinga.
„Tai pirmas ženklas, kad turite priklausomybę. Kiti pastebėjimai – kai po lošimo pabėgi nuo realybės, žaidi įvairius žaidimus ar niekaip negali nustoti lošti. Žmonės dažniausiai supranta, kad yra priklausomi, kai patiria dideles pasekmes: skolos, paliktos šeimos, kalėjimas – aš ir pats ten pabuvau, tačiau manęs tai nesustabdė“, – sako Marius.
Priklausomybės liga lyg cukrinis diabetas, o žmonės mano, kad tai neturėjimas, ką veikti, ir išpaikimas. „Aš kaip priklausomas žmogus ir diabetikas turiu vartoti vaistus. Aš turiu išmesti tai, kas nenaudinga, ir dėti į save tai, kas naudinga. Jeigu esu lošėjas, negaliu žaisti jokio žaidimo. Lygiai taip pat kaip cukriniu diabetu sergantis turi atsisakyti daugelio dalykų tam, kad išgyventų.
Kaip negaudamas insulino žmogus mirs, taip ir lošėjas mirs, negaudamas pagalbos, palaikymo, programos, meilės. Esu pakeitęs daug dalykų ir daug ko atsisakęs – aplinkos, draugų, darbo ir kitų dalykų, kurie man kenkia, kurie susiję su lošimais.
Pro kazino praeinu ne taip, kaip pro paprastą parduotuvę, nes tai yra vieta, kuri mano gyvenimui suteikė labai daug skausmo ir kančių“, – sako pašnekovas.
Svajonės – tiesiog meilė
Marius labai daug kalba apie meilę ir stebuklingą jos galią. „Kai galvoju apie ateitį ir svajones, pirma mintis, kuri užplūsta, – visą gyvenimą mylėti ir būti mylimam, turėti šeimą, ja rūpintis. Ta meilė, kurią turiu šiandien, ir yra svajonė, kurios troškau visą gyvenimą. Gal kitiems tai skamba banaliai, bet šiandien materialūs dalykai manęs netenkina – tai rūpi tik tą akimirką ir aš puikiai suprantu, kad tai nėra laimė.
Matau, kiek daug žmonių nesupranta, kas yra laimė. Šią dovaną aš gavau per kančią, bet šiandien man nieko netrūksta, ir aš esu labai laimingas. Turiu meilę, supratimą, paguodą, nuoširdumą, atvirumą, rūpestį.
Per dvylika metų aš neturėjau atostogų, nemačiau kaip keičiasi Kaunas, nieko nemačiau, nes man tai nerūpėjo. Tačiau šiandien galiu keliauti ir matyti pasaulį, džiaugtis tuo, ko niekada neturėjau“, – džiaugiasi Marius, eidamas sveikimo keliu.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
