Biologinis požiūris į lytiškumą yra klaidingas
Ketvirtadienį Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje vykusioje diskusijoje „Koks bus lytiškumo ugdymas šiais mokslo metais?“ ugdymo psichologė Alina Martinkutė-Vorobej teigė, kad vaikus apie jų kūno autonomiją reikėtų pradėti mokyti nuo mažumės:
„Statistika teigia, kad kas penkta moteris per gyvenimą patiria seksualinę prievartą. Skaičius yra mažintas, nes neretai moterys negali atpažinti, kada vyksta seksualinis smurtas. O jeigu jis vyksta, moteris labai retai kreipiasi pagalbos, kadangi nesitiki, jog ją gaus.
Norėčiau, kad mūsų lytiškumo ugdymas ugdytų tokias mergaites, kurios atpažintų galimo smurto ženklus, kad jos galėtų drąsiai pasakyti „ne“ ir nebijotų kažko įžeisti, nes faktas, jog įžeisti teks, ir reikia nesijausti dėl to kaltoms.“
Kaip teigia lytiškumo ugdymo ekspertė Vilma Gabrieliūtė, lytiškumo ugdymas yra per siaurai suprantama tema, kadangi tai yra kur kas platesnė sąvoka, kuri apima ne tik žmogaus kūno pokyčius, bet ir socialinį kontekstą:
„Lytiškumo ugdymas pirmiausia yra ugdymo procesas. Svarbu atkreipti dėmesį, kad tai yra ne tik žinių, bet ir įgūdžių formavimas, kuris leistų vaikams kurti ir puoselėti savo sveikatą bei orumą. Mes stengiamės kuo labiau parodyti lytiškumo ugdymo kontekstą, kad tai pirmiausia atlieka seksualinio smurto, priekabiavimo prevenciją, padeda pagrindus lygiaverčiams santykiams.
Lietuvoje turime atnaujintą lytiškumo rengimo ir sveikatos programą, jau praėjo ketveri metai, per tuos metus įvyko nelabai daug poslinkių, nes ko labiausiai trūksta mokyklose, tai būtent pasirengimo. Bet bent jau pasiekėme, kad lytiškumo ugdymas yra privalomas.“
Pasak A.Martinkutės-Vorobej, šiuo metu biologinio lytiškumo reiškinys suprantamas pernelyg supaprastintai, žmonės nemato lytiškumo spektro ir įvairovės, o tuomet keliaujama tiesiai prie įsigalėjusių stereotipų arba jų pastiprinimo.
„Vyrauja biologinis požiūris į lytiškumą, kad mes matome jį kaip reiškinį, kai yra vyras ir moteris, o daugiau niekas neegzistuoja. Tai yra atgyvenęs ir klaidingas požiūris, nes mes tyčia ar netyčia pamirštame, ignoruojame dar vieną lyčių spektrą – interseksualius žmones, kurie turi ir vyro, ir moters fiziologinių lyties požymių. Tie žmonės egzistuoja, jie gyvena tarp mūsų, bet mes linkę arba juos pamiršti, arba numarginalizuoti.
Mes spraudžiame asmenį į labai siaurą ir atgyvenusią kultūrinės normos kategoriją.
Mes pamirštame, kad lytiškumas yra apie tai, kaip aš pats jaučiuosi santykyje su savo seksualumu, kaip aš suprantu, kas esu, kas man patinka, kas mane traukia, kaip aš elgiuosi santykiuose.
Mes spraudžiame asmenį į labai siaurą ir atgyvenusią kultūrinės normos kategoriją, kai žmogus, kuris jaučiasi neatitinkantis paplitusios normos, gali jaustis nejaukiai, neadekvačiai, galvoti, kad jam kažko trūksta, ir taip mes išmokome žmogų gyventi ne pagal jo interesą, natūralius žmogiškus pokyčius, mokome jį atitikti aplinkinių lūkesčius“, – sakė Lietuvos psichologų sąjungos narė.
Mokytojai lytiškumo ugdymui neparuošti
Seimo narė Aušrinė Armonaitė atkreipė dėmesį, kad kalbant apie švietimą, dažnai koncentruojamasi ne į tai, kas vyksta pačiose mokyklose:
„Mes kalbame apie tai, ar reikia išsaugoti mokyklas atokiuose miesteliuose, kokie turi būti atlyginimai, apie vadybą. Tai yra svarbūs dalykai, bet mes beveik nekalbame apie tai, ko moko vaikus, kaip formuluojame jiems užduotis, ar neformuluojame ten kažkokių stereotipų.“
„Saulės“ privačios gimnazijos pavaduotoja Neringa Urbonavičienė kaip opiausią problemą įvardina mokytojų kompetencijų stoką ar net nebuvimą lytiškumo ugdymui: „Pirmiausia, jei jau lytiškumo programa privaloma, ministerija turėtų pagalvoti, kas tai turėtų daryti. Jeigu sako, kad mokytojai, klasių vadovai, tai aš, kaip matematikos mokytoja, klasių vadovė, neturiu kompetencijų apie tai kalbėti.“
Paklausta, kokių priemonių būtų galima imtis, matematiką dėstanti N.Urbonavičienė pasiūlė komandas, kurios galėtų būti sudarytos ir iš mokytojų, išklausiusių specialius kursus:
„Komandos turi būti paruoštos psichologiškai, žinoti, ką pasakyti, kad nepakenktų vaikų emocinei būklei ir nebūtų konfliktų su tėvais, kadangi tėvų yra visokių. Reikia apie tai kalbėti mokykloje, nes šeimose apie tai labai mažai kalbama. Šiandien paklausiau vaikų, ar jie yra atviri su savo tėvais. Jie nėra. Tėvai gali kalbėti, jie netgi turi, bet vėlgi, kiek jie patys turi kompetencijų – tėvai neturi mokslinių žinių, kaip tai pagrįsti.“
Reikia apie tai kalbėti mokykloje, nes šeimose apie tai labai mažai kalbama.
V.Gabrieliūtė atkreipė dėmesį, kad lytiškumo ugdymas yra apie santykį. Jeigu susitikimai bus organizuojami nekuriant santykio, ugdymo procesas nelabai vyks:
„Būdama moksleivė, labai piktinausi, kodėl, norint vairuoti automobilį, reikia išsilaikyti teises, o jeigu nori auginti vaikus, nereikia nei kursų, nei pagalbos. Kai mes daliname vaikus į grupes pagal lytį, tai mes didiname atskirtį. Svarbu, kad visą informaciją gautų visi vaikai – mes negalime iš vaikų atimti pusės informacijos.“
Tam, kad būtų išgirstas ir mokinių balsas, diskusijoje dalyvavo Lietuvos moksleivių sąjungos atstovė Gabrielė Golubovičiūtė, anot kurios, lytiškumo ugdymo problema mokykloje tikrai egzistuoja, o vienintelę paskaitą turėjo septintoje klasėje, kai mergaitės buvo supažindintos su menstruacijomis.
„Mes negalime būti atviri su mokytojais, kurie mums dėsto matematiką. Yra kažkokia iliuzija, kurią mes susikuriame per filmus, socialinius tinklus, ką mes skaitome, žiūrime. Turime to išmokti mokykloje, o ne patys. Pavyzdžiui, mes su šeima namie niekada apie tai atvirai nekalbame, todėl aš pati save išsiugdžiau. Bet taip neturėtų būti“, – asmenine patirtimi dalinosi gimnazijos mokinė.
V.Gabrieliūtė, išgirdus netinkamus komentarus ar elgesį, pataria reaguoti ir parodyti, kad toks elgesys netinkamas.
„Reikia nebijoti pripažinti, kad kažko nežinai, nemoki pasakyti. Reikia tobulėti, mokytis, skaityti. Mokytis laisvai apie tai kalbėti“, – pridūrė N.Urbonavičienė.
