„Susitikite su nepažįstamuoju. Pusvalandį atvirai kalbėkitės apie savo gyvenimus. Keturias minutes tylėdami žiūrėkite vienas kitam į akis“, – psichologijos profesorius Arthuras Arunas sako, kad tai viskas, ką reikia daryti norint įsimylėti. Daugelis tokiame jo eksperimente dalyvavusių vienišių vienas kitu susižavėjo po 34 minučių, o dvi čia susitikusios poros susituokė. Ar tik tiek tereikia meilei?
Kad ir kaip būtų, iš tikrųjų ne mes pasirenkame, ką ir kada įsimylėti. Tai už mus padaro smegenys, tiksliau jose esantys hormonai ir cheminiai junginiai. Pasirodo, mūsų smegenys ne visada turėjo tokių sugebėjimų. Įsimylėjimo, meilės, prisirišimo jausmai atsirado tik ilgėjant žmogaus gyvenimo trukmei ir didėjant smegenų tūriui. Ilgainiui gimė poreikis išlaikyti artimus santykius su tėvais, šeima, draugais ir, žinoma, mylimaisiais. Kalbėdama apie romantišką meilės evoliuciją Rutgerso universiteto (JAV) profesorė Helena Fisher teigia, kad galima išskirti tris pagrindinius etapus, kuriuos išgyvenant mūsų smegenyse suaktyvėja skirtingų hormonų veikla.
Geismas
Pirmuoju meilės etapu H. Fisher vadina geismą, seksualinį potraukį, kurį jaučiame pamatę mums žavų, patrauklios išvaizdos priešingos lyties atstovą. Jis atsiranda dėl gamtos nulemto mūsų instinkto daugintis ir taip pratęsti savo giminę. Seksualinį potraukį sukelia lytiniai hormonai – testosteronas ir estrogenai. Nuo šių hormonų gamybos priklauso normalus abiejų lyčių brendimas, pasirengimas lytiniams santykiams bei seksualinis elgesys. Testosteronas laikomas vyrišku, o estrogenai moterišku hormonu, tačiau jų abiejų yra ir dailiosios, ir stipriosios lyties atstovų organizmuose. Anot mokslininkės, gali būti, kad geismas net nėra įsimylėjimo sąlyga. Žmogus tiesiog trokšta patenkinti poravimosi instinktus. Visgi mylintis su tik geidulį keliančiu žmogumi reikėtų būti atsargesniems. Ypač tai aktualu moterims, nes kūno artumas ir sekso metu išsiskiriantys hormonai gali stipriai sujaukti tikruosius jausmus.
Susižavėjimas
Tas nuostabus laikas, kai negalite atplėšti vienas nuo kito meilių žvilgsnių. Negali galvoti apie nieką kitą, išskyrus savo pasakų princą. Skraidai padebesiais, o sėdėjimas darbe niūriomis, šaltomis ir lietingomis rudens dienomis atrodo kaip saulėtos atostogos Havajų salose. Nieko čia neįprasta, sako mokslininkai, tai – tik adrenalino ir dopamino išdaigos. Gal jums pasirodys keista, bet iš pradžių organizmas į įsimylėjimą reaguoja kaip į stresą. Tada išsiskiria labai aktyvūs žmogaus organizmo hormonai – adrenalinas ir kortizonas. Kai netikėtai sutinkate savo nuostabiausiąjį, jumyse susiduria šie du hormonai, todėl jus išmuša prakaitas, kaip pasiutusi ima daužytis širdis ir džiūsta burna. Ištyrusi tik ką įsimylėjusių žmonių smegenis, H. Fisher pamatė, kad jose ženkliai daugiau dopamino. Šis hormonas lemia mūsų malonumo pojūtį, nes jis skatina testosterono gamybą, kuris valdo tiek moterų, tiek vyrų seksualinį potraukį ir aistrą. Didesnis jo kiekis veikia panašiai kaip kokaino dozė. Pasirodo, ne veltui yra toks posakis – meilė kaip narkotikas. Narkotikai ir įsimylėjimas iš tiesų turi šį tą bendra... Įsimylėję jaučiame, jog galime kalnus nuversti: spinduliuojame energija, mums reikia mažiau miego ir maisto, o mūsų veiduose ištisą dieną žydi saldi šypsena.
Įsimylėjėliai – bepročiai?
Pasirodo, žaismingas posakis pakvaišęs iš meilės taip pat nėra iš piršto laužtas. Tai patvirtino ir mokslų daktarė psichiatrė Donatella Marazziti, ištyrusi įsimylėjusių porų smegenis. Paaiškėjo, kad jose pagaminama 40 proc. mažiau serotonino nei įprastai. Toks šio hormono kiekis randamas ir sergančiųjų obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu, kuris lemia iškreiptą tikrovės suvokimą ir elgesį. Šio tyrimo rezultatai patvirtino daugybės mokslininkų nuomonę, kad įsimylėjimas daugeliu atvejų panašus į psichinę ligą. Tačiau kodėl mes greičiau ir lengviau pasveikstame nuo įsimylėjimo nei nuo silpnaprotystės? Mokslininkai sako, kad taip yra dėl to, kad įsimylėjimą skatinančių hormonų veikla gana greitai nuslopsta ir, jei santykiai sėkmingi, juos pakeičia kiti. Bet dėl to tikrai nėra ko nuliūsti. Nors saldžioji šypsena ir dingsta iš mūsų veidų, pagalvokite, kaip jaustumėtės, jei taip ir liktumėte amžinai įsimylėjusi.
Prisirišimas
Kažkodėl šis žodis daugeliui iš mūsų kelia neigiamas asociacijas: suprask, geroji santykių dalis baigėsi, o dabar prasidės barniai dėl buities, varginantys apsipirkimai ir nušiurusios pižamos. Iš tiesų prisirišimas – tai šeima, draugystė, tvirtybė, pasitikėjimas ir... geras seksas (žinoma, su viena sąlyga, jei iš tiesų domitės vienas kitu ir abu stengiatės, kad būtų gera drauge). Tvirtus ryšius ir malonumus miegamajame šiuo etapu palaiko du pagrindiniai hormonai – oksitocinas ir vazopresinas. Oksitocinas – žinduolių hormonas, nuo kurio priklauso pieno gamyba žindymo laikotarpiu. Mokslininkai teigia, kad būtent dėl šio hormono išsiskyrimo dažniau besimylinti pora tampa artimesnė. Įdomu, kad po sekso išsiskiriantis kitas hormonas, vazopresinas, taip pat labai svarbus šeimos santykių tvirtumui. Mokslininkams tiriant prerijų pelėno, kuris lytiškai santykiauja ne tik tada, kai nori pratęsti giminę ir tai daro daugiau ar mažiau su ta pačia partnere, poravimosi ypatumus paaiškėjo, kad jam davus vaisto, kuris stabdo vazopresino gamybą, ryšis su patele nusilpo taip, kad jis nebegynė jos nuo kitų poruotis trokštančių patinų. Kitaip tariant, porų, kurios stengiasi rasti būdų, kaip pasigaminti kuo daugiau šio hormono, sąjunga būna tvirtesnė.
Kad jūsų santykiai su partneriu būtų tvirtesni
- • Dažnai vienas kitą apkabinkite, pabučiuokite.
- • Kalbėdamiesi ir mylėdamiesi žiūrėkite vienas kitam į akis.
- • Patirkite kartu nuotykių: važinėkite riedučiais, sportuokite, keliaukite...
- • Kartu juokitės.
- • Reguliariai darykite vienas kitam masažą.
- • Pajutę įtampą ar kylantį ginčą, švelniai paimkite vienas kitam už rankos, apkabinkite ar prisilieskite. Atsikvėpę išsiaiškinkite iškilusią problemą.
Sakykite, argi ne paprasta? Jei visos poros nuo santykių pradžios, kai dar skraidė padebesiais, praktikuotų šiuos paprastučius „pratimėlius“, ženkliai sumažėtų skyrybų.
Meilė akla
Genialusis žodžio meistras W. Shakespeare’as sakė: „Meilė – akla.“ Pasirodo, tai nėra tik romantiški paistalai. Atliktų mokslinių tyrimų rezultatai įrodė, kad įsimylėjėliai mažiau, o kartais ir visai nepastebi kitų, aplinkui esančių patrauklių žmonių. Manoma, kad gamta, mums bene vieninteliams planetoje davusi įsimylėti ir santykius išlaikyti gebančias smegenis, taip pasielgė padėdama mums išlikti – sukurti šeimą ir pratęsti giminę. Būtent mylimojo idealizavimas, jo gerųjų savybių pervertinimas ir blogųjų užglaistymas leidžia mums sėkmingai pereiti į kitą santykių etapą ir įsipareigoti vienam žmogui.
Kuo kvepia aistra?
Valandų valandas praleidžiame rinkdamosi kvepalus ir kūno losjonus, norėdamos įtikti savo mylimajam. Taip, kvapai labai svarbūs mūsų intymiam gyvenimui. Psichologai Saulas L. Milleris ir Jonas K. Maneris iš Floridos (JAV) universiteto atliko tyrimą, kurio rezultatai parodė, kad vyrams geismą labiausiai kelia vaisingiausias ciklo dienas išgyvenančių moterų odos kvapas. Tyrime dalyvavusios moterys tris naktis iš eilės dėvėjo tuos pačius marškinėlius. Eksperimento dalyviai vyrai juos turėjo suskirstyti pagal tai, kurie marškinėliai kvepia maloniausiai. Pirmieji eilėje atsidūrė ovuliuojančių moterų marškinėliai, be to, juos uodusių stipriosios lyties atstovų testosterono kiekis buvo ženkliai padidėjęs. Pasirodo, labiau nei bet koks afrodiziakas vyrų geismą pažadina natūralus moters odos kvapas.
Įdomu! Mokslininkai teigia, kad pirmasis susižavėjimas kitu asmeniu gimsta per 4 minutes. Tai lemia kūno kalba (55 proc.), balso tonas bei kalbėjimo tempas (38 proc.) ir tik 7 proc. to, kas sakoma. Išvada viena – galima nustoti jaudintis dėl to, ką per pirmą susitikimą pasakei, kita vertus, reikia pradėti nerimauti, kaip tai pasakei.
