Jame susijungia dvi kartos – močiutės siuvinėja žinomų jaunų menininkų darbus. Vienas tokių kūrybinių duetų – jaunosios kartos animatorius, iliustratorius Pijus Čeikauskas ir 70-metė pasvalietė Emilija Katkevičienė, iš visų dailininko darbų pasirinkusi kūrinį neįprastu pavadinimu – „Štotatakoja“.
Pijus pasakoja, kad Emilijos pasirinktas siuvinėti darbas buvo inspiruotas vienos senolės, menininko kaimynės Klaipėdoje: „Ji – kieta moteris. Tarpusavyje kalbamės rusiškai su lietuviškais pagardais. Ji žino visokių akcijų „Norfoje”, padaro ypatingų patiekalų iš svogūnų ir šlapiankos, prižiūri tvarką laiptinės koridoriuje. Jos pravardė – Štotatakoja. Ją labai mylime ir saugome.“
Emilijos Katkevičienės rankose Pijaus Čeikausko „Štotatakoja“ įgijo naują pavidalą:
Emilijai labiausiai patinka siuvinėti gėles ir jų motyvus, tad pasirinktas P. Čeikausko kūrinys jai tapo iššūkiu: „Niekada tokių modernių motyvų nesu siuvinėjusi. Labai jaudinuosi ir tikiuosi, kad pavyko“.
Pijus Čeikauskas tikisi, kad tai – dar viena sėkminga „Štotatakojos“ kelionės stotelė. „Mane vis labiau žavi tas momentas, kai kūryba nėra konkrečių paskatų, deadlainų, piniginio atlygio varoma, o tiesiog transliuojama, kas tuo metu aplinkoj ir viduj, – pasakoja iliustratorius. – Tikrai nesitikėjau, jog tai gali būti tiltu tarp kartų. Labai įdomu kiek kitu kampu stebėti savo kreivas linijas, siuvinėtas audinyje kito žmogaus. Ši „Štotatakojos“ iliustracija buvo piešta pieštuku, tada fotografuota, perkelta į fotošopą ir kompiuteriu sukurtas skaitmeninis iliustracijos variantas. Procesas vien čia nesustoja, tai evoliucionuoja, kūryba tęsia savo gyvenimą pati.“
Niekada tokių modernių motyvų nesu siuvinėjusi. Labai jaudinuosi ir tikiuosi, kad pavyko
Polinkį siuvinėti Emilija paveldėjo iš mamos. Laiko šiam hobiui vis trūko, ir prie jo sugrįžti pavyko tik po svarbių gyvenimo lūžių. Prieš dvejus metus Emilija išėjo iš darbo, kuriame praleido net 47-erius metus, o neilgai trukus, mirė vyras. Atsirado daugiau laisvo laiko ir – noro praskaidrinti vienatvę.
Jaunajai kartai Emilija nori palinkėti neužmiršti praeities: „Supraskit, kad ir anksčiau žmonės gyveno įdomiai, turėjo daug veiklų ir smagiai leido laiką.“ Ir dabar Emilijos didžiausias džiaugsmas – kai atvažiuoja anūkai, aplanko vaikai, broliai ir sesuo.
Menininkui šis projektas priminė apie jo paties nuostabią močiutę: „Nedaug su ja bendrauju – tik per šventes ir kartais telefonu. Norėčiau tai daryti dar dažniau – tai toks mažas asmeninis noras, sužadintas šio projekto.“
Labai viliuosi, jog bėgant laikui vis daugiau žmonių supras, jog senjorai, senoliai, močiutės, babytės ir bočiai yra kertinis dalykas norint tobulėti
„Labai viliuosi, jog bėgant laikui vis daugiau žmonių supras, jog senjorai, senoliai, močiutės, babytės ir bočiai yra kertinis dalykas norint tobulėti. Jie yra gyvosios enciklopedijos, senasis internetas ir geriausių anekdotų rinkinys. Šie žmonės kaip genties veteranai turėtų sėdėti Aukščiausioje Taryboje, pas kuriuos ateitų jauni nepatyrūnai ir semtųsi gyvenimo išminties. Matau, jog pagarba brandai ir senatvei, bent jau mano aplinkoje, sparčiai auga“, – mintimis dalijasi P.Čeikauskas.
Projekto „Šiandien yra vakar“ meninę dalį kuruoja „Contour Art Gallery“ steigėja Vilma Mačianskaitė, prisidedanti meno darbų atranka.
Daugiau tokių pozityvių istorijų rasite naujoje 15min rubrikoje amžėjantiems žmonėms TU ESI AŠ.
