Publikuojame jos pasakojimą:
Kai buvau studentė, buvau priversta užsiimti seksu. Kaip daugybė kitų, kai tai atsitiko, aš maniau, kad visa ta patirtis buvo mano klaida ir kad ja neverta pasidalyti. Daugybę kartų jam kartojau „ne“, tačiau vis dar jaučiuosi atsakinga dėl to, kas nutiko. Jaučiausi purvina, pažeidžiama, man buvo gėda.
Tąkart buvau su kitais studentais. Vakaro pabaigoje, kai buvau pavargusi ir pasirengusi išeiti, vienas vaikinas pasiūlė palydėti mane namo. Jis sakė, kad gyvena šalia manęs. Man pasirodė, kad su juo eiti bus saugiau nei vienai.
Kai pasakiau, kad manęs jis nedomina, jis tapo agresyvus. Jis sugriebė mane už rankos taip stipriai, kad ilgam liko žymė.
Kai priėjome mano namus, jis paklausė, ar galėtų užsukti vidun ir atsigerti vandens. Kiek įsitempiau, bet pamaniau, kad nieko bloga nenutiks. Nebuvo jokio ženklo, kad tai gali baigtis jo atsisakymu išeiti, kol su juo nepasimylėsiu.
Atrodė, kad su kiekvienu vandens gurkšniu jis jaučiasi vis užtikrintesnis. Pirmiausia jis pasiūlė eiti į mano lovą, aš ne kartą atsisakiau tai padaryti. Tuomet pasipylė jo nederami pasiūlymai ir komentarai, kad aš tiesiog to pati prašiausi, to pati norėjau, nes leidau jam užeiti.
Kai pasakiau, kad manęs jis nedomina, jis tapo agresyvus. Jis sugriebė mane už rankos taip stipriai, kad ilgam liko žymė. Aš suvokiau, kad mūsų jėgos toje situacijoje nelygios ir apskritai, kokioje situacijoje atsidūriau.
Vis bandžiau priversti jį išeiti. Bet jis dar labiau įtikinėjo. Buvo labai keista jaustis savo namuose tokiai pažeidžiamai.
Dabar, praėjus daug laiko, galiu sugalvoti ne vieną būdą, kaip galėjau priversti jį išeiti iš mano namų. Bet tuomet man buvo taip baisu, man atrodė, kad pasiduoti jam buvo vienintelis galimas pasirinkimas. Jis mane nurengė. Kai pasitenkino, tuomet išėjo.
Paaiškėjo, kad jis negyvena šalimais ir kad jis tikrai neturėjo ketinimų, jog saugiai grįžčiau namo.
Viešai pasidalyti tokia patirtimi yra sudėtinga, dėl šios priežasties nieko niekam nesakiau.
Vis dėlto perskaičiau apie dvi išprievartautas merginas Indijoje, kurios anonimiškai pasidalijo išprievartavimo detalėmis per „Snapchat“. Jos mane įkvėpė pagalvoti, kaip mes galime išnaudoti socialinius tinklus, kad iškeltume seksualinės prievartos universitete klausimą. „Revolt Sexual Assault“ yra kampanija, kurios ėmiausi, kad paviešinčiau tiesą apie seksualinę prievartą ir priekabiavimą, kurį išgyvena studentės Jungtinėje Karalystėje. Panaudodamos „Snapchat“ studentės gali pasirinkti filtrus, veido ir balso pakeitimus, kad galėtų nuslėpti savo tapatybę. Tai užtikrina kiekvienos studentės saugumą ir jos gali dalytis savo patirtimis be baimės.
Taigi išgirdau daugybę istorijų, kai studentės, pabudusios naktį, suprasdavo, kad jų partneriai ar vaikinai, su kuriais jos grįžo namo, santykiavo su jomis, kai jos nebuvo sąmoningos. Merginos tokiais atvejais tiesiog nesugeba to įvardyti kaip prievartos. Dažnai pateisinimu tampa vartoti narkotikai ar alkoholis. Arba aukos dažnai kaltina save. Maždaug 90 proc. tų, kurios yra išprievartautos, pažįsta kaltininką.
Su kiekvienu liudijimu mes tikimės suteikti balsą aukoms ir į dienos šviesą iškelti „nereikšmingas“ detales. Iš šių istorijų – ir mano pačios patirties – atrodo, kad universitetai dažnai neturi specialios politikos, kaip jie galėtų padėti, suteikti paramą, kuri reikalinga nukentėjusioms.
Viena studentė paaiškino, kaip po to, kai kitas studentas ją išprievartavo ir sumušė, universitetas nepasiūlė jokios pagalbos: „Aš pranešiau tai policijai ir universitetui, tačiau nepakako įrodymų, todėl byla buvo nutraukta. Universitetas man atsiuntė laišką dėl „rimtų kaltinimų“, kuriuos aš pateikiau kitam studentui. Man tuomet atrodė, lyg aš būčiau nusikaltėlė. Man teko pakeisti sporto klubus, aš niekada nebevažiuodavau slidinėti su universitetu. Man kėlė pasipiktinimą toks elgesys su manimi.“
Kita studentė pasakojo, kad ėjo namo su draugu po vakarėlio: „Niekada nepastebėjau ženklų, kad kažkas blogo gali nutikti, tačiau jis ėmė spausti mane, kad nori daugiau. Aš atsisakiau, tačiau jis pareiškė, kad tai ne prievarta, nes ir aš to noriu.“
Tikiuosi, kad, pradėję minėtą kampaniją, mes kuriame naujus rūpinimosi studentėmis, kurios patyrė seksualinę prievartą, standartus. Universitetams reikia nusistatyti priemones, kurių jie imasi seksualinės prievartos atveju.
Tos, kurios pasidalijo savo skaudžiomis patirtimis su grotažyme #ItsRevolting, suvokė, kad tai padėjo joms susitaikyti su tuo, kas nutiko, be to, jos paskatino pasekti savo pavyzdžiu kitas. Viena mergina man pasakė: „Mano istorijos papasakojimas anonimiškai buvo toks įgalinantis, aš jaučiausi saugi ir galinti kontroliuoti situaciją.“
