„Taip sutapo, kad mano specialybė yra nebepaklausi rinkoje ir darbo pagal seną išsimokslinimą jau tikrai nerasiu, teko apsispręsti, ką veikti ateityje. Nusigandus, susitraukus sėdėti kampe tikrai nesinori. Turiu didelės gyvenimiškos patirties ir tokių labai skaudžių įvykių gyvenime, todėl visiškai suprantu, kaip jaučiasi žmogus, pakliuvęs į tam tikras situacijas, kokius išgyvenimus, emocijas jis patiria, ir man pačiai tai įdomu“, – apie tai, kodėl nusprendė įgyti psichologijos bakalauro laipsnį, kalba N.Kasparė.
Anot jos, gyvenimas atvedė prie šio pasirinkimo – jis buvo visiškai logiškas. „Kasdien savo malonumui paskaitau psichologijos knygų, be to, į mane žmonės kreipiasi. Tad praėjus tam tikrus etapus, būsenas, galėčiau padėti ir kitiems, bet norėtųsi, kad ta pagalba būtų kvalifikuota ir žmogui efektyvi“, – sako ji.
Kai ateityje galės rinktis specializuotą sritį, orientuotą psichologiją, ji jau dabar žino, kuria kryptimi eis.
„Galbūt pagal amžių man tolima vaiko psichologija, bet tarpusavio santykių, žmogžudysčių, noro atimti sau gyvenimą, tokios labai skaudžios – man jos yra įdomios. Galvoju, kad aš į jas gilinsiuosi“, – žada pašnekovė.
Pirmųjų studijų nebaigė
Anksčiau moteris yra studijavusi Kauno politechnikos institute. Kadangi mokykloje mokėsi sustiprintos fizikos ir matematikos grupėse, mechanikos fakultete puikiai pritapo. „O ir psichologijoje labai daug loginio mąstymo, apibendrinimui reikalingi skaičiavimai, išvados. Nelabai toli ir pabėgau“, – juokiasi moteris.
Tiesa, pirmųjų studijų ji nebaigė, nors diplomas jau buvo ranka pasiekiamas. „Ketvirtą kursą jau mokiausi kartu su dukryte, o po to jau tikrai nebegalėjau mokytis toliau, nes nebuvo, kur vaikučio palikti“, – pamena palangiškė.
Vis dėlto studijuoti dalykai pravertė. Kelis dešimtmečius Nijolė kūrė verslą su savo buvusiu sutuoktiniu.
„Tai buvo automobilinių kėbulo medžiagų remontas, dažymas – tokie mechaniniai, automobiliniai dalykai. Daugiau nei dvidešimt metų buvau automobilizmo srityje“, – pasakoja savo verslą turėjusi moteris. Tačiau šioje srityje jau padėtas taškas. Moters pasakojimu, jos verslo partneris, buvęs sutuoktinis, tiesiog išstūmė ją iš bendro verslo.
„Turėjau vėl pradėti gyvenimą – ir asmeninį, ir karjeros – iš naujo bei apsispręsti, kuo aš toliau būsiu“, – prisipažįsta ji.
Gabi mokslams
Moteris labai dėkinga valstybei, kad amžiaus cenzo mokytis stacionare nėra. „Kitaip būtų klausimas išspręstas, kad aš netinku. Ir netgi toks dalykas, kaip valstybės finansavimas, čia išvis pasaka, nes šiai dienai nesugebėčiau susimokėti už mokslus“, – konstatuoja ji.
Nijolė studijuos valstybės finansuojamoje vietoje. „Atestate įrašytas vidurkis buvo aukštas – 9,16. Vidurinio mokslo atestate tais tais laikais turėjau tik vieną ketvertą penkiabalėje sistemoje, visi kiti – penketukai. Mokslas sekėsi, tai dabar tas atestatas pravertė“, – džiaugiasi į studijų suolą grįžusi gabi moteris.
Paklausta, kaip spės suktis studijuodama stacionare, sako, kad kaip ir visi kiti studentai, kurie ne tik mokosi, bet dar ir dirbti sugeba. „Gaunu minimalias pajamas, iš kurių labai susispaudus pragyvensiu, ir darbo pašalinio nedirbsiu, kad galėčiau visą laiką skirti studijoms, nes žiūri per padidinimo stiklą į mane. Jeigu aš dar kažkiek mokysiuos prasčiau, tai nieko gero“, – mano Nijolė, užsibrėždama sau aukštus siekius.
Aš galvoju, kad vienas žmogus 40-ies jau jaučiasi senas. Jis kažkokį lygį pasiekė ir nieko nenori, o kitas ir 80-ies dar bando išmanųjį mobilųjį, kompiuterį išstudijuoti ir juo dirbti. Mes gi labai skirtingi, – mano palangiškė.
Žinia apie studijas šokiravo
Kai Nijolė entuziastingai artimiesiems pranešė, kad nusprendė kibti į mokslus, juos paliko be amo. „Aišku buvo šokas, maždaug: „Ką tu čia prisigalvoji.“ Žinau, kad bet kokia nauja idėja mūsų visuomenėje yra taip priimama. Jeigu apsisprendžiau, sugalvojau – aš darau. Nes žmonės pritaria tik tada, kai pamato rezultatą, kol girdi pačią idėją ar norą, lengva pasakyt „ką prisigalvojai, nieko nebus, ne tavo nosiai“, – įsitikinusi moteris.
Pirmiausiai šį mamos sprendimą sunkiai sutiko jos dukros – esą jos sunkiai įsivaizdavo, kad mama dabar gali įstoti į stacionarą ir su jaunuolių būriu nerti į psichologijos mokslus. „Rugsėjo 10 d. mano dukrai 32-eji suėjo, tai pernai, kai užsimindavau, kad noriu studijuoti, tai išvis buvo utopija, o jau šįmet sveikina“, – teigia ji.
Bet Nijolė yra tikra – amžius ne kliūtis siekti svajonės ir mokytis. Tiesa, kiekvienam savo. „Aš galvoju, kad vienas žmogus 40-ies jau jaučiasi senas. Jis kažkokį lygį pasiekė ir nieko nenori, o kitas ir 80-ies dar bando išmanųjį mobilųjį, kompiuterį išstudijuoti ir juo dirbti. Mes gi labai skirtingi. Šiuo laikmečiu mums leista tai atskleisti“, – mano palangiškė.
Ji nori būti įdomi pirmiausia sau pačiai, o bendraudama su kitais jiems perteikti kažką įdomaus. Moters nuomone, bet koks mokslas žmogų augina.
„Pagal statistiką mes naudojame tik dešimt procentų savo smegenų, tai kokie dar didžiuliai klodai, galimybės! Neturėjau, kada mokytis, kol auginau vaikus, sukausi savam versle, tai bandau atsigriebti“, – sako Nijolė.
Nenori būti išskiriama iš kitų studentų
Moteris, stodama į Klaipėdos universitetą, suprato – adaptacija nebus lengva, kels įtampą. Ji pasakoja, kad net po Rugsėjo 1-osios šventės pasuko šiek tiek ne ten – nuėjo kartu su dėstytojais pažiūrėti paveikslo atidengimo ir įvadinėje paskaitoje netyčia nepasirodė. Kaip priėmė bendramoksliai? Nijolė nė neįsivaizduoja, kas dedasi jų galvose, tačiau sako įkyriai kol kas prie jų nelendanti – leidžia jiems apsiprasti. Panašu, kad visi aplink nusiteikę draugiškai, tiesa, vaikinai, galbūt kiek draugiškesni ir paslaugesni. Nijolė sako, kad ne bendrauti jie visi susirinko, o semtis žinių ir studijuoti psichologijos mokslą.
„Prašau dėstytojų, kad manęs neišskirtų, nedarytų išimčių. Kai pirmą paskaitą dėstytoja kreipėsi į mane „ponia“, tai griežtokai pasakiau: „Aš ne – ponia, aš – Nijolė. Tai dėstytojams naujovė irgi, ne tik man“, – mano ji.
Kviečia į pajūrį grybauti
Laisvalaikiu, kurio, panašu, kad studijų metu turės mažiau, moteris nenuobodžiauja. Prieš metus Nijolė baigė floristiką, Darbo biržos organizuotus mokymus tiems, kurie turi nepaklausias specialybes.
„Mėgstu dirbti su gėlėmis, o šiaip modeliavimas, drabužių kūrimas, dizainas... Meninės pakraipos pomėgiai mane traukia. Mėgstu megzti ir tikrai mezgu gražiai. Gal ir kada kokią parodėlę surengsiu.
Užsiėmimų turiu, o šiuo metu, kai kalbinat, esu miške, grybauju. Atvažiuokit į Palangą – kiek invazinių baravykų pridygo! Ir svarbiausia jie nekirmija!“ – kviečia į pajūrį Nijolė.
Gal kokį receptą grybų žiemai, ponia Nijole? Moteris nusikvatoja. „Mėgstu šviežius, parsinešu, išverdu - tokie su saldumu jie. Tas skonis nepakartojamas. Aišku, smagu žiemą išsitraukti marinuotų stiklainį, bet neturiu laiko ir sąlygų juos laikyti ir laukti žiemos“, – ranka numoja ji.
Apskritai moteris laikosi pozicijos – gyventi čia ir dabar. „Aš, pavyzdžiui, nežinau, kas bus rytoj, ir visai dėl to nesuku galvos. Todėl tokių minčių, kad žiemai pasiliksiu grybų, neturiu. Mane tokios mintys lankė praeitame tūkstantmetyje. Dabar tokių minčių neturiu“, – nusijuokia pašnekovė.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
