Ralio mėgėjai tikriausiai atpažįstate šią nesutramdomą užsispyrėlę, kuri ko nors panorėjusi yra nesustabdoma? Agnieška su komanda dalyvavo neseniai vykusiame „Moterų ralyje“.
Tiesa, šįsyk fortūna nenusišypsojo, tačiau juk svarbiausia – dalyvauti. Vis dėlto mergina jau yra tapusi šio ralio nugalėtoja. Praėjusiais metais iš ralio ji grįžo su komanda iškovojusi auksą.
Tarp Vilniaus ir Kauno bokštų
Pastaruoju metu mergina daugiausia laiko praleidžia automobilyje – kursuodama beveik kaip toje dainoje „tarp Vilniaus ir Kauno bokštų“. Aktyvi, labai komunikabili mergina šiuo metu vos spėja suktis. Tuoj turi būti sudėti paskutiniai štrichai bakalaurinio darbo puslapiuose. Ji Kaune studijuoja sociologiją ir antropologiją. Svajonėse – kriminologijos magistras.
„Aš visada buvau labai užsispyrusi, norėjau būti kriminalistė, prisižiūrėjusi serialų. Sužinojusi, kad kriminologijos magistrą galima studijuoti baigus sociologijos bakalaurą, pradėjau ieškoti sociologijos studijų. Šie metai parodys, kaip bus toliau“, – į ateitį žvelgia Agnieška.
Jos rašomas baigiamasis darbas yra apie negalią turinčių žmonių integraciją į darbo rinką. Temą padiktavo jos pačios patirtis – ėmus ieškoti darbo, suvokė, kad misija susirasti darbą nėra neįmanoma, bet tikrai sudėtinga.
„Mano išvadoje parašyta, kad esu nedarbinga, turiu 20 proc. darbingumo. Nors oficialiai tai yra tik rekomendacija, tokį žmogų priimant į darbą tarsi atrodo, kad priimi dirbti nedarbingą žmogų.
Reikia vos ne įrodyti, kad tikrai gali dirbti. Labai kiša koją tas neįgalumo žodis... Pagalvojau, kad ne pro šalį ir darbas šia tema“, – aiškina savo pasirinkimą ji.
Vis dėlto jos tinkamumu dirbti patikėjo Santaros klinikos ir šiuo metu mergina sėkmingai darbuojasi Vaikų reabilitacijos skyriuje – registruoja mažuosius į procedūras.
Gimė sveika
Mergaitė pasaulį išvydo, kaip tuomet rodėsi, sveika. Tik praėjus keliems mėnesiams nuo gimimo tėvams kilo įtarimų, kad ji nejudina kojyčių taip sparčiai kaip kiti vaikai. Tuomet buvo atlikti tyrimai, jie parodė, kad stuburo kanale – auglio užspaustas nervas. Netrukus auglys buvo pašalintas, tačiau po metų ataugo, todėl prireikė antros operacijos.
Buvo stebimas mergaitės stuburas, atsirado naujų problemų, susijusių su klubais – jie išniro. Tuomet laukė dar kelios operacijos. Iš viso jai atlikta 11 operacijų. „Jaučiu kojas, judinu jas, bet nevaikštau“, – trumpai apibendrina šį klausimą Agnieška ir pereina prie pozityvesnių dalykų.
Šokių čempionė
Kad mergina gyventų įprastą, turiningą gyvenimą, labai prisidėjo tėvai – jie visada būdavo jos paskata ir sutikdavo su bet kokiais dukters norais. „Tarkime, vaikystėje sumanydavau, kad grosiu pianinu, tėvai imdavo ieškoti pianino ir mokytojo. Tada jau noriu groti gitara, pianino nebenoriu, tada tėvai perka gitarą, mokausi groti gitara. Lygiai taip pat įsitraukiau į šokius, kai man buvo 11 metų, pasiūlė mokytis šokti, rado vaikštantį partnerį“, – pasakoja mergina.
Ketverius metus jiedu su partneriu šoko poroje ir jiems puikiai sekėsi, skynė laurus – pirmos vietos Pasaulio čempionate, čempionatuose Lenkijoje ir Lietuvoje. „Visur buvo pirmos vietos, nukeliavom net iki Kinijos pristatyti Lietuvos. Bet man irgi dingo tas didelis noras, o kartu – ir partneris. Kažkaip keliai išsiskyrė. Taip ir būdavo, man kas nors pasiūlo kokią naują veiklą ir man žūtbūt ją reikia išbandyti“, – sako ji. Geriausia, anot jos, buvo tai, kad visuomet jautė tėvų palaikymą, jie visuomet norėjo, kad dukters akys degtų vis nauja aistra.
Mamai teko mesti darbą
Labai svarbus jų sprendimas buvo ir leisti dukrą į paprastą, o ne specializuotą mokyklą, kur, pasak Agnieškos, vaikas jau automatiškai tampa apribotas, mato aplink daugiau neįgaliųjų ir nėra toks drąsus išeiti į pasaulį, kur yra daugiau sveikų.
„Mane tėvai leido į paprastą mokyklą, kurią patys baigė, toje mokykloje mokėsi ir mano vyresnis brolis. Mokykla buvo visiškai nepritaikyta. Iki ketvirtos klasės buvo susitarta, kad, kaip ir visi pradinukai, būsime pirmame aukšte. Tėvai pažinojo direktorių, nes anksčiau jis buvo jų mokytojas.
Buvo toks žodinis susitarimas, kad nuo penktos klasės mokykloje bus pradėtas įrengti liftas, kad mokykla taptų pritaikyta, nes nuo tos klasės reikia vaikščioti į skirtingas klases, skirtinguose aukštuose. Deja, atsitiko taip, kad direktorius netikėtai mirė“, – apgailestauja Agnieška.
Mokyklos vairą perėmus naujam direktoriui, iškilo kliūčių dėl mokyklos pritaikymo neįgaliesiems. Pasak merginos, šis žmogus esą visiškai nematė reikalo to daryti dėl vieno vaiko. Taigi prasidėjo įvairios kliūtys, skundai ir ginčai su direktoriumi, – visa tai užsitęsė dvejus metus. Tuo metu Agnieškos mamai net teko atsisakyti darbų tam, kad galėtų būti mokykloje ir padėti dukrai migruoti iš klasės į klasę. Galiausiai septintoje klasėje liftas buvo iškovotas – jį įrengus, mama grįžo prie darbų.
Per kūno kultūrą lauke žaisdavau kartu su kitais kvadratą, tik būdavo kitos taisyklės: jeigu pataiko į vežimėlį, tai nesiskaito, reikia pataikyti į mane.
Kur kas geriau Agnieškai sekėsi megzti mokyklines bičiulystes. Agnieška įsitikinusi, kad santykį su klasės draugais lėmė jos pačios laikysena. Ji niekuomet nesėdėdavo vežimėlyje klasėje – persėsdavo į suolą. Galiojo tokia tvarka, kad prieš pamoką kiekvienąkart vis kitas mokinys išdalydavo vadovėlius, tad ir Agnieška, susikrovusi jų bokštą ant kelių, išvežiodavo juos savo klasės draugams. O kodėl jai turėtų būti daromos nuolaidos?
„Vaikai matydavo nuo mažens, kad aš tokia pati. Per kūno kultūrą lauke žaisdavau kartu su kitais kvadratą, tik būdavo kitos taisyklės: jeigu pataiko į vežimėlį, tai nesiskaito, reikia pataikyti į mane. Visada važiuodavau į ekskursijas su klasės draugais, tėtis arba mama paimdavo nedarbo dieną ir vykdavo su manimi.
Turėjau vieną privalumą – visada galėdavau pasiūlyti vaikams pasivažinėti savo vežimėliu, jiems būdavo smagu ir mes dar labiau susibendraudavome. Mokykloje nejaučiau kažkokio išskirtinumo“, – tikina ji.
Pasiutusi paauglystė
Agnieška atvira – ji suvokia, kad tėvų kantrybę ir ribas kaip reikiant yra išbandžiusi. Jie visuomet matė, kokia jų mergaitė aktyvi ir kaip viena po kitos vis gimsta spontaniškos mintys, kurias tuoj pat reikėdavo realizuoti.
„Būdavo, kad esu lauke su draugėmis – visos jos vaikštančios – ir iškyla klausimas, ką darome. Topteli mintis, kad niekada nevažiavau autobusu, užsidega akys ir nusprendžiame pabandyti. Lietus lyja, mes važiuojame viešuoju transportu, kuris nėra tobulai pritaikytas. Bet aš pabandžiau.
Skambina mama ir klausia, ką aš darau. Numykiu, kad išbandau viešąjį transportą, o jai belieka tik susitaikyti, kad aš nesutramdoma užsispyrėlė. Ji kartą prisipažino, kad anksčiau būdavo akimirkų, kai iš tiesų būdavo labai baisu dėl dukters – kad tik ko bloga nenutiktų“, – apie paauglystės išdaigas pasakoja Agnieša.
Vis dėlto ji įsitikinusi – besąlygiškas tėvų palaikymas padaro žmogų stiprų. Kita vertus, jei Agnieška būtų leidusi sau palūžti, galbūt ir tėvai, tai pajutę, būtų persimainę, galvodami, kad vaikas neįgalus, kaip sunku jį auginti, kaip nepasisekė gyvenime... O jų namuose nebuvo sureikšminama negalia.
Tarkime, kai reikėdavo tvarkytis savo kambarius, tvarkydavosi ne tik brolis, bet ir Agnieška – visiems tos pačios namų taisyklės: „Tikrai nebūdavo taip, kad mama už mane tvarkytų mano kambarį, nes man su vežimėliu nepatogu. Aš nulipdavau keturiom, jei nepasiekdavau kažkokios lentynėlės. Tikrai ne šiltnamio sąlygom augau.“
Būdavo priedų vežimėliams modelis
Nuo mažens aktyvi mergina, vos spėja suktis tarp daugybės veiklų ir šiandien. Jai teko išmėginti ir modelio duoną. Agnieška pozuoja su aksesuarais vežimėliams – tai neįgaliųjų pirštinės, apsauginiai guminiai lankai vežimėliui, kitaip tariant, viskas, ko gali prireikti, norint „patiuninguoti“ savo ratukus.
Kai reikėdavo tvarkytis savo kambarius, tvarkydavosi ne tik brolis, bet ir Agnieška – visiems galiojo tos pačios namų taisyklės,
Su moterimi, kuri drauge su vyru turi tokių prekių internetinę parduotuvę, ji susipažino dar mokyklos laikais – apie aktyvią „ratuotą“ moksleivę draugei verslininkei prasitarė anglų kalbos mokytoja. Taigi nuo to laiko jai vis tenka papozuoti su minėtais aksesuarais ir tokia veikla Agnieškai patinka.
„Sužino kitos kompanijos – pasiūlo dar ką nors pareklamuot. Man patinka, nes yra daug naujų pažinčių, man patinka naujos pažintys“, – sako mergina.
Dar viena laisvalaikio veikla, į kurią pasinėrusi mergina – sniegomobiliai. „Jei dalyvauju ralyje, tai logiška, kad man patinka greitis ir viskas, kas ekstremalu. Žiemą sėdu į sniegomobilį ir vėl galiu pamiršti, kad nevaikštau, nes vežimėlis lieka kažkur. Jaučiuosi tokia, kaip ir visi, bet čia visiškai šeimos laisvalaikis. Susirenkam kartu ir su šeima smagiai leidžiam laiką“, – sako ji ir priduria, kad vasarą ji persėda ant keturračio.
Septynerių metų meilė
Agnieška laiminga, suradusi mylimą žmogų, kuris niekada nežvelgė į ją kaip į kitokią, tiesiog nematė „ratukų“ nuo pirmų jų pažinties dienų. Jų ryšys užsimezgė, kai jai buvo 15 metų, internetu.
Iki susipažindama su juo, Agnieška tam tikru laikotarpiu nedėdavo nuotraukų su vežimėliu, vis dėlto tuo metu, kai užkalbino dabartinis širdies draugas, ji jau buvo įsikėlusi nuotraukų, kuriose ji neslėpė ratukų. Kai vaikinas pasiūlė susitikti, mergina net perklausė, ar šis pastebėjęs ratukus, bet jam tai nebuvo kliūtis.
„Visiems buvo barjeras, o jam – nieko. Atrodė, kad gal jam kažkas negerai. Į pirmą susitikimą net paprašiau, kad klasės draugė su manim nueitų, nes atrodė, keista, kad jam nesvarbu, jog turiu negalią, neįdomu, kodėl nevaikštau. Bet atėjo, pradėjom bendrauti, labai greitai – ir draugauti. Tuo metu merginai buvo 15, jis – jau pilnametis.
Jis net sugebėdavo manęs paklausti, kokį aš soliariumą renkuosi -stovimą ar gulimą. Po to susiprasdavo, – juokiasi mergina.
„Kuo toliau, tuo labiau pastebėjau, kad jis visiškai nemato vežimėlio, kiti gal net supyktų dėl tokio jo požiūrio. Jis net sugebėdavo manęs paklausti, kokį aš soliariumą renkuosi – stovimą ar gulimą. Po to susiprasdavo“, – juokiasi mergina ir priduria, kad, kai jis nemato ratukų, ir ji pati daug geriau jaučiasi.
Tiesa, draugystės pradžioje Agnieškos galvoje sukosi klausimas, kaipgi mylimojo mama sureaguos į ją. Vaikinas gyvena penktame aukšte, daugiabutyje nėra lifto. Taigi vaikinui reikia merginą užnešti, po to nusileisti – paimti vežimėlį ir vėl lėkti aukštyn.
„Galvojau, mama pamatys, nešioja mane, nešioja vežimėlį, sakys „Sūneli, gal tau našta, gal per sudėtinga?“ Bet dabar mano vežimėlį nuneša jo mama, mes labai gerai sutariam tiek su ja, tiek su draugo sese ir broliu. Važiuojam į svečius pas jo šeimą. O galų gale svarbiausia, kad jis laimingas būtų, jei mes laimingi kartu, tai ir šeimai neturėtų kliudyt“, – įsitikinusi ji.
Užsienyje aplinka kur kas labiau pritaikyta
Su mylimuoju jiedu mėgsta pakeliauti, tiesa, dabar kelionės kuriam laikui pristabdytos, kol ji baigs studijas. Vis dėlto, kai pavyksta, stengiasi abu pabėgti bent savaitgalį – į kitą miestą. Tiesa, mergina pastebi, kad užsienyje aplinka neįgaliesiems pritaikyta pastebimai labiau.
„Buvom su stovykla praėjusiais metais Italijoj dvi savaites, per tą laiką nė vienos vietos nebuvo, kur jam reikėjo man padėt. Net važiavom į kalnus, su trosais leistis, ten net tokie dalykai neįgaliesiems pritaikyti. Mus vežė į mišką, pasakė, kad bus tokia pramoga, mes net supykę buvome su draugu – neva, kodėl mus veža į mišką, kur reikės su trosais čiuožti, ką mes darysim, žiūrėsim? O atvykus, mus aprengė, prisegė, paleido, viskas pritaikyta“, – pasakoja apie patirtus nuotykius Agnieška.
Pasak jos, grįžus į Lietuvą akis bado tai, kad net viešasis transportas nepritaikytas, o ką jau kalbėti, kad visuomet atsiranda kokia nors kliūtis kelyje, kur prisireikia pagalbos.
Norėjo parodyti, kad tai įmanoma
Su mylimuoju jiedu dalyvavo projekte „Draugystė veža“ pirmaisiais metais – tuomet surinko daugiausia simpatijų. Mergina pamena, kad projekto metu pirmą kartą viešai su mylimuoju žiniasklaidoje papasakojo apie savo santykius. Labiausiai jiems norėjosi parodyti, kad meilei jokios kliūtys nesvarbios.
„Jei kam nors užsimindavau, kad turiu draugą, pirmiausiai manęs klausdavo, ar jis irgi nevaikšto. Yra susidaręs stereotipas, kad jei tu nevaikštai – tai ir esi su neįgaliu žmogumi. Daugiausia negatyvo apie mūsų draugystę esu sulaukusi iš neįgaliųjų, nes neva taip nebūna, esą pagalvok, ar čia jam to reikia gyvenime“, – pasakoja Agnieška. Pasak jos, neįgalieji dažnai vertina šią draugystę tarsi išsišokimą.
Kitokia pasijuto Kaune
Vilniuje mergina apskritai niekuomet nesijaučia kitokia. Pirmą kartą tokia ji pasijuto tik išvykusi iš Vilniaus studijuoti į Kauną. Ji tvirtai tikėjo, kad su naujomis patirtimis tikrai susidoros.
Buvo tokių atvejų, kai ir į kavinę manęs neįleido, net parduotuvėje, kai negalėjau kažko pasiekti ir paprašiau, kad paduotų, sulaukiau piktų žvilgsnių – maždaug negali pasiekti, nėr ko eit į parduotuvę, – taip ją pasitiko Kaunas.
„Čia Vilniuje galiu vakare išeiti į miestą, su draugais pasivaikščioti, galiu į kavinę nueiti ir tikėjausi to paties Kaune. Vis dėlto miestų kultūra ir žmonės skiriasi. Požiūris į žmogų su negalia, kuris kažką nori daryti, irgi skiriasi.
Tai buvo tokių atvejų, kai ir į kavinę manęs neįleido, net parduotuvėje, kai negalėjau kažko pasiekti ir paprašiau, kad paduotų, sulaukiau piktų žvilgsnių – maždaug negali pasiekti, nėr ko eit į parduotuvę. Supratau, kad Vilniuje aš su tuo nebuvau susidūrusi per tiek metų... Gal Kaunas mažiau pritaikytas, nors ir Vilnius nėra tobulai pritaikytas“, – tokį pirmąjį įspūdį jai sukėlė Kaunas, todėl mamos skambutį tąkart Agnieška sutiko su ašaromis. Apskritai būdavo akimirkų, kai tiesiog norėdavosi viską mesti ir grįžti į savo komforto zoną Vilniuje.
Žinoma, per ketverius metus studijų Kaune ji atrado draugų, susidraugavo su grupės draugais, ypatinga draugystė užsimezgė ir su kambarioke, su kuria jau ketverius metus gyvena drauge – iš pradžių bendrabutyje, vėliau – nuomojamame bute.
Simpatizavęs vyras išsigando
Mergina pamena ir vieną įvykį, kuris, pasak jos, atspindi visuomenės požiūrį į negalią. Agnieška nėra pažymėjus savo automobilio lipduku, turi tik kortelę, kuri privaloma, norint statyti automobilį neįgaliojo vietoje.
„Aš nusprendžiau jų neklijuot, todėl mieste į mane pažiūrėję galite pamatyti tik jauną merginą prie vairo. Tai buvo Kaune. Sustojau prie šviesoforo ir jaučiu, kad kažkas šalia sustojęs žiūri. Tas vyras, kai atsisukau, mosikavo telefonu. Nusišypsojau, nusisukau.
Aš ramiai dedu vežimėlį, išlipu, atsisėdu. Ir jis neturi, ką man pasakyti, kažką lemena, palinki man geros dienos.
Jis papypino, privažiavo dar arčiau, parodė telefoną, kad duočiau numerį. Pamaniau – pajuokausiu, pakėliau ir parodžiau savo telefoną, užsidegė žalia ir nuvažiavau. Jis suprato, kad aš pasirengusi su juo susipažint ir duot savo numerį.
Tada išsigandau, nes jis mane sekė iki pat mano universiteto. Man jau buvo net nejuokinga, turiu draugą, kažkoks nesusipratimas“, – kuriozišką situaciją pasakojo Agnieška.
Jos teigimu, kai ji sustojo aikštelėje, pamatė, kad vyras eina link jos automobilio. Mergina išlipti neskubėjo. Netrukus ji išgirdo klausimą: „Ar negėda tokiai gražiai merginai į invalido vietą statyti mašiną?“ Ji nepasimetė – atsakė, kad „ne“, ir išsitraukė vežimėlį. Tuomet vyras tiesiog neteko amo – „pažaliavo, pageltonavo, pamėlynavo, atrodė, kad jam net bloga pasidarė“.
„Aš ramiai dedu vežimėlį, išlipu, atsisėdu. Ir jis neturi, ką man pasakyti, kažką lemena, palinki man geros dienos. Paklausiu, ar jau nebereikia numerio? Ar nebeisime kavos gerti?“ – įvykį atgamina Agnieška ir priduria, kad, matydama vyrą, ištiktą šoką, tiesiog leido šiam eiti, tačiau tai esą tėra mūsų visuomenės atspindys, mat ir kiti panašiai reaguoja.
Agnieška dažnai su draugais nuvažiuodavo į aikštelę, kurioje susirenka daug automobilių. Ji įvažiavo į ją, buvo palydėta vaikinų žvilgsnių, pasistatė automobilį, tačiau suprato – per mažai vietos, kad galėtų išlipti. Pabandė užvesti automobilį dar kartą ir pasistatyti patogiau – vėl vietos per maža. Vaikinai prapliupo juokais.
„Aš paklausiau, ar čia jų automobilis šalia ir paprašiau patraukti jį, nes negaliu išsitraukti vežimėlio. Juokas iškart baigėsi, per penkias vietas patraukė mašiną ir labai atsiprašinėjo“, – dar vienu nutikimu pasidalija Agnieška.
Baigiantis interviu mergina prasitaria, kad anksčiau, kai apie ją parašydavo žiniasklaida, ji nerdavo skaityti komentarų po straipsniais. Ir tai esą buvusi didelė klaida – ji labai palūždavo tai padariusi.
„Prisiskaitau labai negerų dalykų, kad mano tėvai vos ne tyčiojasi iš manęs, leisdami man taip gyventi, nors aš pasauliui noriu parodyti, kad mane padarė stiprią būtent tėvai – su savo palaikymu“, – sako ji ir tvirtina, kad šiandien jau išmoko neskaityti to drabstymosi purvu.
Tad norintys išlieti negatyvą, šį kartą pataikėte ne ten.
„Draugystė veža“ – tai LRT pristatoma ir viešosios įstaigos „Baltijos ugdymo centras“ bei Superkelionės.lt organizuojama socialinė akcija. Projektą remia ir Pakruojo rajono savivaldybė, BSS grupė, „Audimas“.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
