„Dabar intensyviai kuriu. Pagaliau darau tai, ką noriu daryti. Dar labai smagu, kad žmonės vertina ir nori įsigyti mano darbų. Tai dar labiau motyvuoja. Tai taip ir gyvenu: tapau, tapau, tapau, tapau... Nuo ryto iki vakaro. Dabar yra užėjęs toks laikotarpis, kai tiesiog kuriu“, – apie atrastą mėgstamą darbą ir tai, kuo dabar kvėpuoja, kalba Skaistė.
Džiaugdamasi tuo, kad gali mėgautis mėgstama veikla, kurią pamėgę aplinkiniai, ji nosies neriečia. Priešingai – plepėti su ja vienas malonumas, juste juntamas tikrumas ir nuoširdumas. O kur dar nuolat pasakojimą pagyvinantis užkrečiantis Skaistės juokas ir šypsena...
Su neįtikėtinai didžiuliu optimizmu ji kalba apie savo ypatingus draugus, gyvenančius Vilniaus Valakampių socialinių paslaugų namuose. Su čia gyvenančiais protinę negalią turinčiais žmonėmis ji tapo paveikslus ir apie šiuos žmones atsiliepia su didžiule meile.
Ypatinga draugė
Jos „Instagram“ profilyje iš minėtų namų yra ne viena nuotrauka. Vienoje jų – ji apkabinusi vieną iš savo ypatingųjų draugių.
„Mano pati geriausia draugė. Ji kitokia. Jausmas meilė, draugystė jai nėra Dievulio atimta. Kai atvažiuoju pas ją, ji net dreba iš laimės. Visada paklausia, kaip gyvena mano mama, tėtis, Viktoras (Semenikas – Skaistės sutuoktinis – aut.). Labai myli Gangą (Skaistės augintinis – aut.) ir visada laukia tos dienos, kai gali jį pavedžioti“, – prie nuotraukos palikti tokie Skaistės žodžiais, o juos patvirtindamas nuolat mūsų pokalbio metu amsi ir Gangas.
Skaistė labai džiaugiasi atradusi visus Vilniaus Valakampių socialinių paslaugų namų gyventojus, nes jie padėjo moteriai atrasti savyje ramybę, daug didesnį tikrumą „šiam mūsų pūvančiame pasaulyje“.
Kalbėdama apie šį žmogų Skaistė nesiliauna šypsotis. „Ji man artimiausia. Net dreba mane pamačius. Ji ir cirke, kai buvome, per visą salę mane šaukė, nes aš toliau sėdėjau. Ji žino, kada mano gimtadienis, nors sako, kad protinę negalią turintys žmonės nelabai pamena tokius dalykus, bet ji visada atsimena! Man ji labai puikus žmogus, draugė. Ji visiems išūžia ausis, kada Skaistė atvažiuos. Jau net ir paskambina. Galėčiau labai daug apie ją kalbėti...“ – prisipažįsta ji.
Vos Skaistė atvyksta į Valakampius, jos draugei pro akis neprasprūsta nauja suknelė ar bateliai. Ji visada paklausia, kaip gyvena Viktoras, kaip gyvena Skaistės augintinis Gangas, ar ji pati neserga. Moteris sako, kad ir kiti Valakampių socialinių paslaugų namų gyventojai jai artimi, bet ši draugė – artimiausia.
Menas nutiesė draugystės tiltus
Kaip jos gyvenime atsirado savanorystė Vilniaus Valakampių socialinių paslaugų namuose? Skaistė ilgą laiką tyliai, nesiviešindama ir garsiai nekalbėdama apie tai, tiesia pagalbos ranką. Viskas prasidėjo nuo Vilniaus sutrikusio vystymosi vaikų namų.
„Ten buvo direktorė, vardu Viktorija. Mes labai susibičiuliavome. Ji perėjo dirbti į Valakampių socialinių paslaugų namus. Vieną dieną ji paskambino. Pasakė, kad mato, jog aš kuriu, ir jie nori įsigyti mano paveikslų.
Skaistė sutiko, tačiau permąsčiusi vis dėlto pagalvojo – pinigai pinigais, jų visų neuždirbs, geriau kažką nutapyti su pačiais gyventojais ir nemokamai papuošti socialinių paslaugų namus. Moteris neturėjo jokių išankstinių nusistatymų, ką išvys nuvykusi į tuos namus. Sužinojusi, kad juose ji su šia idėja laukiama, pergalvojo, kokia technika naujiesiems „tapytojams“ būtų lengvesnė, ir nuvyko pas juos. O toliau viskas klojosi savaime – Skaistė juos tiesiog įsimylėjo ir dabar be jų, tvirtina, tiesiog nebegalinti gyventi. Panašu, kad jie moters atžvilgiu jaučiasi taip pat.
Aš paviešinau feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose kelias nuotraukas, skatindama žmones savanoriauti, nes pas mus, Lietuvoje ir pasaulyje, daug negatyvo.
„Ir rytoj važiuoju pas juos. Piešiu marškinėlius, nes jie jau matė mano darbus ant jų, nori patys nusipiešt“, – pokalbio metu išduoda ji.
Skaistė minėtuose namuose savanoriauja per savaitę po kartą, po du, priklausomai nuo užimtumo: „Gimė stipri meilė, stiprus ryšys. Nebegaliu be jų gyventi, bent paskambinu, jeigu nenuvažiuoju. Pasikalbu su savo draugais. Viskas prasidėjo nuo paveikslų, kuriuos jie patys ir nusitapė. Nereikėjo jiems nieko pirkti. Mes surengėme gražią parodą, Vilniaus savivaldybėje irgi buvo jų darbai.“
Užuot lieję tulžį komentaruose, darykite gerus darbus
Skaistė atvira – anksčiau buvo nusiteikusi prieš tai, kad tokia veikla būtų viešinama. Prieš kokius penkerius metus sakydavo, kad to niekada nedarys. Jai keistai atrodydavo tai, kad žymūs žmonės socialiniuose tinkluose tarsi girdavosi nupirkę kažkam dviratuką ar padarę kitą gerą darbą.
„Aš buvau prieš, bet paskui persigalvojau: čia yra visai kas kita – ne parodymas, koks aš geras ir fainas. Aš ir dėl interviu svarsčiau – duot-neduot, nes atrodo, kad žmogus giriasi, koks jis geras, kad paskui „Instagram“ visi rašytų, kokia „šaunuolytė“. Man to nereikia.
Kai peni savo sielą, maitini ją gėriu, tada ir gimsta gražūs darbai, – įsitikinusi Skaistė.
Aš paviešinau feisbuke ir kituose socialiniuose tinkluose kelias nuotraukas, skatindama žmones savanoriauti, nes pas mus, Lietuvoje ir pasaulyje, daug negatyvo, atsidarai portalus – vien pikti komentarai, atrodo, kad žmonės neturi, ką veikti – jie tik komentuoja, jie nepatenkinti savo darbu.
Norint gauti to pozityvo, mano nuomone, reikia kažką veikti srityje, kur esi tikrai naudingas: nuvažiuoti į kažkokią prieglaudą, kad ir į gyvūnų“, – savanorystės virusu skatina užsikrėsti pašnekovė.
Jie nėra kitokie
Pašnekovė reguliariai važiuoja į Vilniaus Valakampių socialinių paslaugų namus. Skaistės draugai nuo gimimo turi protinę negalią, juos daug kas vadina kitokiais, bet, pasak moters, jie nėra kitokie – jie yra šimtą kartų geresni nei mes ir mūsų kaimynai.
„Aš nemoku pasakyt, kaip faina nuvažiuoti, kai tavęs laukia, kai tu sergi, jie visada paskambins, paklaus, ar nukrito temperatūra. Na, jie ne patys skambina, slaugytoja skambina ir perduoda, kad jie išgyvena dėl tavęs. Jiems įdomu, ką veiki, kaip tau sekasi. Jie labai jautrūs. Mes labai esame susidraugavę, tarp mūsų yra ryšys“, – apie draugus kalba Skaistė, pridurdama, kad ne visi gali leistis į šią draugystę.
Ji pasakoja, kad po pasirodymo vienoje televizijos laidoje sulaukė šūsnio žinučių, kaip daugybė žmonių staiga užsikrėtė savanorystės virusu ir nori savanoriauti. Deja, kalbos darbais nevirto.
„Skatinu žmones tai daryti, nes jie patys po to kaifuos, išvažiuoju į namus su didžiausia šypsena, jie mane prijuokina, viskas yra tikra. Kai peni savo sielą, maitini ją gėriu, tada ir gimsta gražūs darbai“, – įsitikinusi Skaistė. Bet ji supranta, kad kai kuriems reikia pasiruošti ir subręsti susitikimui su jos draugais. Būna, kad ji ir vyrui staiga pasiūlo vykti kartu pas draugus, tačiau šis žmonai atsako: „Aš turiu pasiruošti.“ Ir tokį kiekvieno pasirinkimą moteris gerbia.
„Iš mano pažįstamų nemažai irgi buvo tokių, kurie žadėjo nuvažiuoti, dainuoti, šokti ten, nes jiems reikia pramogų, bet reikia tam pasiruošti. Ir buvo, kad viena draugė paskutinę dieną sako: „Skaiste, aš negaliu, aš pagalvojau, kad nenoriu rodyt tų emocijų.“ Man yra keista, kad žmonės susidarę tokią nuomonę. Aš džiaugiuosi, kad yra tokie socialiniai namai, kuriuose jie fainai gyvena, integruojami į visuomenę, jie eina pasivaikščioti, į kiną. Nereikia jų bijoti – užsienyje jie matomi, o Lietuvoje ne. Man atrodo, kad labiau reikia bijoti savų“, – nusikvatoja Skaistė.
Kita vertus, Skaistė supranta – laikas pats brangiausias pasaulyje, ir ne visi bėgime geba stabtelėti bei to laiko skirti tiems, kurie laukia. Pasidalijusi nuotraukomis ir mintimis socialiniuose tinkluose, ji sulaukia to staigaus kitų užsidegimo savanoriauti, bet jis greitai užgęsta ir kažkur nugula momentinių norų lentynose.
Aš visiems sakiau, kad ten yra ne cirkas, nereikia kažką atvežti, jiems reikia tik dėmesio, o kokiu būdu jį parodyti, turi sugalvoti.
„Visi paskaito, pagalvoja, kaip fainai, atsigeria kavos, atsidaro feisbuką ir toliau, pamiršę viską, gyvena savo gyvenimus. Bet jei būtų kokia intriga, galima būtų papletkint, tai jiems labai patinktų. Tai yra momentinė emocija į nuotrauką, išgirdus, ką aš veikiu: „Noriu prisidėti, ką galiu padaryt.“
Aš visiems sakiau, kad ten yra ne cirkas, nereikia kažką atvežti, jiems reikia tik dėmesio, o kokiu būdu jį parodyti, turi sugalvoti, galų gale, ar tau tinka jį rodyti, ar vis dėlto ne“, – sako pašnekovė.
Reikia ne pinigų
Skaistė teigia, kad jos draugams reikia šokių ir dainų. Kartu jie ne tik tapo, bet ir rengia iškylas, kepa lauke dešreles. Su jais, moters žodžiais, tiesiog reikia draugauti.
„Gal žmonės įsivaizduoja, kad reikia pervesti šimtą eurų. Buvo daug norinčių prisidėti, bet dabar visi dingo. Gal išsigando, gal nenori, gal laiko neturi. Bet tai ne tragedija – tai kiekvieno pasirinkimas“, – mano ji.
Moteris tikina, kad ją pačią visuomet po susitikimų su draugais Valakampiuose užlieja tik teigiamos emocijos. Jei kiek ir apsipyksta, greitai visi pasibučiuoja ir susitaiko.
Bet ar visada susitikimai baigiasi džiugia nata? Ar netenka kartais savęs susirinkti po gabalėlį? Skaistė tvirtai sako, kad „ne“. „Man didžiausias skaudulys būdavo vaikai, kai važiuodavau į Sutrikusio vystymosi kūdikių namus. Man skauduliai yra senukai, šunys. Aš užvažiuodavau ir mašinoje sėdėdavau, verkdavau. Man tas yra skaudulys. O su jais, nežinau...“ (nusišypso).
Pradėjo nuo paveikslų, alsuojančių moterišku sarkazmu
Grįžkime prie Skaistės kūrybos, kuri nutiesė ir draugystės tiltus. Jos darbai alsuoja moterišku sarkazmu.
„Tokių paveikslų nebekuriu, jau jų pakanka – tokių moterų. Ką tais paveikslais noriu pasakyti? Tai, kad visos mes tokios, kokias matote mano paveiksluose. Tai nėra seksizmas ar sarkazmas. Galbūt šiek tiek jo yra, bet žmogus, kuris moka pasijuokti iš savęs, turi geriausią humoro jausmą. Tai aš dažniausiai pasijuokiu iš savęs ir iš mūsų, nes visos mes iš dalies materialistės ir vienaip ar kitaip siekiančios karjeros.
Kiekvienam darbe atspindimas kiekvienos moters paveikslas. Kas kaip nori, tas taip supranta: kas tai priima kaip žinutę su įžeidimu, nors nesu gavus nė vieno pasipiktinimo dėl to, kiti, ir dažniausiai taip yra, priima su juoku, šypsena. Man tai irgi smagu“, – tikina Skaistė. Dabar jos kūryboje naujas etapas – ji tapo kitokius paveikslus, taip pat ne tik ant drobės, bet ir ant drabužių.
Dėkinga vyrui
Už galimybę save išreikšti per kūrybą ji iš dalies dėkinga ir savo vyrui, mylimajam Viktorui. Mat būtent šis žmogus davė jai laisvę kurti.
„Jis priėmė mane tokią, kokia aš esu. Nereikėjo savęs riboti kaip žmogaus, išklausė, kokios mano svajonės ir visa kita. Jis pamatė, kad aš tapau, buvo nustebęs ir sakė, kad einu gera linkme, paklausė, kodėl to nevystau.
Kai dirbau darbą biure, tai žinote... Nėra to laiko, grįžti namo pavargusi, nėra idėjų. Kai gyvenau viena Vilniuje, reikėjo save išlaikyt, o, kaip žinia, menas yra nepigus pomėgis, drobės kainuoja labai daug, dažai irgi. Turi visą laiką galvoti, tad tos laisvės kaip ir nebuvo. Tai šią situaciją gal aiškiausiai savo paveiksle „Materialistė“ perteikiau. Man vyras davė tos laisvės, nupirko dažų, molbertą, ir viskas prasidėjo“, – kaip vyras padėjo jai žengti prie darbų, kuriuose save visiškai atrado, pasakoja Skaistė.
Ji visada mintyse save matė kuriančią – suvokė, kad jai galėtų sektis. Be to, ji buvo baigusi Dailės mokyklą Klaipėdoje. Gailaisi, kad studijų Vilniaus dailės akademijoje neteko ragauti. Bet nuo to jai ne prasčiau sekasi kurti – juk kūrybą, kai esi jai sutvertas, padiktuoja kažkas iš vidaus.
Namai kvepėjo akriliniais dažais
Anksčiau Skaistė tapydavo namuose. Vis dėlto akriliniai dažai skleidžia specifinį kvapą. Ji pati to nejusdavo tapydama, tačiau vyras, vakarais grįžęs namo, pasiskųsdavo: „Nebegaliu, net galvą skauda.“
Tuomet jis žmonai namuose įrengė nedidelę studiją-kambariuką ir leido jame daryti, ką nori: „Taškyt ant sienų, ką noriu, tą galiu daryti.“ Tai Skaistė tai ir daro. Laisvė kūrybai!
Suraskite laiko, numetę telefoną į šalį, padaryti kažką gero ir prasmingo, – pokalbį raginimu užbaigia pašnekovė.
„Aš ten užsidarau, pasileidžiu muziką ir tapau. Namie šiaip paveikslų nėra daug, nes visi beveik išpirkti, daug jų kabo Vilniaus kavinėse, butikuose. Šiandien turiu namie du paveikslus, o kiti parduoti ir papuošę Vilnių“, – didžiuojasi Skaistė.
Bet palikti po savęs ji nori ne tik paveikslus. Jai itin svarbi emocija ir žinojimas, kad kažkas jos nuolat laukia. Ir tą žinojimą ji randa Valakampiuose. „Tų žmonių tokie tikri jausmai, tokia stipri draugystė. Ten nuvažiavus paprastam žmogui iš jų galima pasimokyti, kas yra tikra, kas yra apsikabinimas, kas yra laukimas.
Skatinu ne tik pas juos važiuoti, galima ir kitur kažką gero padaryti. Suraskite laiko, numetę telefoną į šalį, padaryti kažką gero ir prasmingo“, – pokalbį raginimu užbaigia pašnekovė.
Ar padarysit?
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
