„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Mes lygūs. „Benamių“ augalų gelbėtoja Aistė: „Buvau ir esu balta varna šeimoje“

Kaunietė Aistė Virketė tapo „benamių“ augalų gelbėtoja ir atidarė pirmąją šalyje Augalų prieglaudą su gyvybės langeliu. Nebereikalingi ir nemylimi augalai čia prikeliami naujam gyvenimui. Pasitelkus augalus galima nuveikti labai daug. „Tikiu, kad gėlių kalba – tai tinkama priemonė taikiu būdu stiprinti moterų vieningumą ir vizualizuoti šiuo metu esančias problemas“, – įsitikinusi pašnekovė.
Aistė Virketė
Aistė Virketė / Asmeninio archyvo nuotr.

Šiuo metu beveik 350 „benamių“ augalų gyvena prieglaudoje „Gyvybės langelis“, įsikūrusioje Išorų kaime.

„Jis čia pat – už Kauno. Jos dydis šiuo metu kuklus – apie apie 34 kv. m. Čia ne tik augalų prieglauda, bet ir mano darbo vieta, kurioje fotografuoju, retušuoju nuotraukas“, – sako fotografė A.Virketė.

Nuomotis atskirą erdvę prieglaudai tiesiog buvo pernelyg didelė finansinė našta. Tad jauna moteris nutarė, kad geriausia bus nuomotis ir namus, ir studiją viename pastate. Taip dvi veiklos rado vietą po vienu stogu.

Daugiau rankų

Pirmasis namo aukštas išskirtinai skirtas augalams glaustis. Jį Aistė pakrikštijus „visuomeniniu“. Mat čia laukiami ir atvykę svečiai, žmonės su augalais, žurnalistai, draugai...

„Gyvybės langelis“ pamažu buria ir bendruomenę“, – šypsosi ji. Tiesa, bendruomenės narių kol kas yra apie 10. Bet, anot Aistės, šioje vietoje verta vadovautis taisykle – ne kiekybė, o kokybė svarbiausia.

„Labai džiaugiuosi, kad visi žmonės, kurie atvyksta, su savimi atsiveža begalę pozityvo! Galbūt tai savotiški mainai, kurie ir yra pagrindinis motyvas neišsibėgioti, realizuoti idėjas. Bendruomenėje yra ir savanorių, kurie padeda pervežti augalus, persodinti. Tačiau didžiąją darbų dalį prieglaudoje atlieku pati. Jei turėčiau daugiau rankų, manau, kad sukčiausi dar greičiau“, – įsitikinusi Aistė.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kam gi reikia tų rankų daugiau –pakanka tik sustatyti augalų vazonus į vietas ir kartkartėmis gėles pagirdyti. Ir darbas baigtas? Anaiptol.

„Dar yra veiklos kūrimas, atstovavimas konferencijose, žiniasklaidos priemonėse, ieškojimas paramos šaltinių, informacijos kūrimas ir pasidalijimas socialiniuose tinkluose, svečių priėmimas, projektų rašymas. Tai, ką išvardijau, atsimenu šiuo momentu. Nekalbant apie augalų priežiūrą ir švaros palaikymą ar kovojimą su ligomis ir kenkėjais. Tad, kai atsikeliu, darbą pabaigiu prieš eidama miegoti“, – kalba į veiklą smarkiai įsisukusi Aistė. Tačiau būtent toks tempas labiausiai jai ir patinka.

VIDEO: Augalų prieglaudą įkūrusi kaunietė džiaugiasi, kad jos idėja sulaukė susidomėjimo

Tema arti širdzies

Aistė baigusi lietuvių filologijos bakalaurą ir medijų filosofijos magistrą. Rodos, šios sritys tolokai nuo augalų ir gamtosaugos. Tačiau pašnekovė pataria neapsigauti – sąsajų vis dėlto yra.

„Turbūt, tik mano baigiamųjų darbų vadovai šiuo metu supranta, kodėl ši fotografė pasuko gamtos saugojimo link. Kažkas nustebtų, kad mano mokslai nesusiję su augalų prieglaudos veikla. Tačiau mano baigiamieji darbai buvo visada susieti su gamtos tema: nuolatos ieškojau kūrėjo (meno atstovo) sąsajos su gamta bei iš sąlyčio išplaukiančiu kūrybiškumu.

Komparatyvistikos būdu lyginau vaizduojamojo meno (tapybos) ir literatūros ryšį tam tikrais žaliosios infrastruktūros aspektais: pasivaikščiojimais po gamtą, kelionėmis, parkais, oranžerijomis, specialiais takais, matomais peizažais ar architektūra, kurios kontūrai primena augalijos karalystę“, – sąsajas paaiškina ji.

Ši tema jai, dzūkaitei, apdainuotai „girių karalienei“, buvo arti širdzies.

„Tad, net mano fotografijos, kurią vadinu „duonos amatu", paskyros pavadinimas „Flora ikona". Ikona – tai atvaizdas, žmogiškumo atspindys gamtoje (floroje). Galbūt, kažkas postringaus, kad kapstau per giliai, tačiau man tai patinka, tad neketinu keistis. Atvirkščiai – ėmiausi žaliosios gamtos saugojimo arba kuriu procesą, kuris simbolizuoja mūsų galimybes prisidėti prie gamtos saugojimo“, – pasakoja ji.

Moters įsitikinimu, visai nebūtinai visa gerkle plėšiantis nuo savęs drabužius rėkti pasauliui, kad myli gamtą. Jos nuomone, geriau tai daryti per savo darbus. Nesvarbu, kad kai kam pastarieji ir atrodo kiek neįprasti.

Jei turėčiau daugiau rankų, manau, kad sukčiausi dar greičiau, – įsitikinusi Aistė.

„Labai džiaugiuosi, kad pati neišsigandau savo minčių priglausti augalus. Nes man jų reikėjo, pirmiausia, fotostudijai. Tik vėliau jų gausėjo, nes norėjau vis žaliau apstatyti savo studiją. Galiausiai supratau, kad pasąmonėje imuosi labiau saugojimo nei kaupimo ar siekio daryti gražų studijos foną“, – sako šiuo metu beveik 350 išgelbėtų augalų globėja.

Pirštą sukioti ties smilkiniu siūlo tiems, kas naikina save

Ėmusis augalų gelbėtojos vaidmens ir dar iš savo santaupų, greičiausiai ne visi suprato, kodėl šią misiją vykdyti Aistei reikia. Galbūt XXI a., svarsto pašnekovė, nebemadinga aukotis vardan tikėjimo kažkuo ar daryti tik todėl, kad pasikliauni širdimi.

„Tačiau mados tendencijos mane jaudina tiek, kiek jomis galima kurti visuomenei naudingus darbus. Daug yra tekstų prirašyta, kad žmonija – tai pirmoji rūšis, kuri sunaikins save pati. Ir tai visai ne iš piršto laužtas posakis.

Kadangi mes patys naikiname sau naudingą erdvę – augaliją, mišką, vandenis, žalojame aplinką, gyvūnus, teršiame orą. Taip, tai nėra naujiena. Tad, ar dėl to, kad apsisprendžiau pradėti visa tai pamažu keisti nuo savęs, vertėtų sukioti žmogui pirštą aplink smilkinį?“ – retoriškai klausia ji.

Ar dėl to, kad apsisprendžiau pradėti visa tai pamažu keisti nuo savęs, vertėtų sukioti žmogui pirštą aplink smilkinį? – retoriškai klausia ji.

Moters manymu, vertėtų sukioti tą pirštą tam, kuris, kaip minėjo, naikina save pradėdamas nuo aplinkos.

„Niekada nepriklausiau ir nepriklausau jokioms žaliųjų draugijoms, nesu kategoriška ir kardinaliai vienpusiška. Tačiau tikiu, kad viską galima keisti (įpročius vardan ekologijos – irgi), nes tikrai galime padaryti daugiau vien pakeldami savo užpakalį“, – įsitikinusi.

Kol nesiėmė šios iniciatyvos ir nepradėjo tauškėti apie savo idėją priglausti augalus, niekam į galvą nė netoptelėjo, kas verda jos širdyje, kokiomis mintimis gyvena.

„Tiesiog, jaučiau, kad tam ne metas, kad neturiu tam tinkamos aplinkos, kuri suprastų. Vis dėlto taip ir nesulaukdama, kada tas metas ateis, ėmiau save realizuoti pirmiausia nuo to, ką noriu daryti. Teko ilgai save paanalizuoti, kad suprasčiau, kas man vertinga ir kas – ne. Taigi, auklėti jaunąją kartą savo pavyzdžiu, manau, yra mano kelias. Ir tai, kokią viziją tam turiu, palyginti su investicijomis, yra pagrindinis svertas eiti savo keliu“, – sako Aistė.

Žinoma, anot jos, artimieji nėra iš tos aplinkos, kur patys būtų drąsūs pasakyti tai, ką galvoja, ar imtis to, ko jie visą gyvenimą nori.

„Tad, buvau ir esu balta varna šeimoje. Vis dėlto man nesvarbu, ką kalba ar galvoja žmonės, nes svarbiausia, kaip jaučiuosi aš – daranti teisinga ar ne.

Tad, buvau ir esu balta varna šeimoje. Vis dėlto man nesvarbu, ką kalba ar galvoja žmonės, nes svarbiausia, kaip jaučiuosi aš – daranti teisinga ar ne.

Manau, kad savirealizacija – tai vienintelė gyvenimo prasmė. O su ja ateina ir grįžtamasis ryšys, susijęs su uždarbiu ir su kažkokiu veiklos pripažinimu. Jei bus kitaip – argi aš vienintelė, kuri bandė, bet kuriai nepavyko?“ – klausia pašnekovė.

Misija – šviesti

„Gyvybės langelis“ skirtas ne vien augalams gelbėti, bet ir edukacinėms veikloms – be jų, ko gero, jis netektų savo prasmės.

„Jo misija – šviesti visuomenę. Ir nebūtinai moteris. Tačiau jos aktyviausios šiuo metu augalininkystės srityje, dažniau dalyvauja kultūriniuose ir edukaciniuose renginiuose. Ir, manau, kad tai labai reikalinga šios dienos moteriai. Tam, kad ji atrastų pusiausvyrą, neprarastų ryšio su gamta“, – sako ji.

Asmeninio archyvo nuotr. /Aistė Virketė
Asmeninio archyvo nuotr. /Aistė Virketė

Pati būdama moteris, Aistė mano galinti geriau suprasti situaciją, kokioje yra nūdienos moteris.

Gėlių kalba – priemonė vienyti moteris

Nesuklyskite – jos susibūrimai su feminizmu nieko bendra neturi, tačiau apie lyčių lygybę Lietuvoje moteris vis dėlto turi tvirtą nuomonę.

„Esu vis dar tos nuomonės, kad Lietuvoje (šiuo atveju kalbu tik apie Lietuvą) vyrų ir moterų lygybė yra labiau „popierinė“ nei tikra. Kiekvienai moteriai veikiausiai paliekama galimybė pačiai išsikovoti vietą lygiose teisėse. Nors esu jau laisvos Lietuvos kartos atstovė, pastebiu, kad požiūris į moterį tam tikrose nusistovėjusiose nuo seno archajiškose nuomonėse nesikeičia“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Aistę liūdina tai, kad, rodos, daroma įvairiausių projektų, o apie tai globaliu balsu prabylama tik kartą per metus – kovo 8-ąją.

„Norėtųsi, kad ta nutrūkusi styga, kai XX a. pradžios šviesios, Lietuvos elito moterys, tarp jų mano autoritetas – Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, stipriai ėmė kovoti už moterų lygybę, iš naujo įsitemptų. Tikiu, kad gėlių kalba – tai tinkama priemonė taikiu būdu stiprinti moterų vieningumą ir vizualizuoti šiuo metu esančias problemas“, – mano pašnekovė.

Tikiu, kad gėlių kalba – tai tinkama priemonė taikiu būdu stiprinti moterų vieningumą ir vizualizuoti šiuo metu esančias problemas, – mano pašnekovė.

Kasdienis juodas darbas

Aistei kasdien tenka pildyti nemažai dokumentų arba ruošti vis naujus tam, kad augalų prieglauda registruotųsi kaip socialinės iniciatyvos, o dar geriau – socialinio verslo modelis pasaulyje.

„Taip, skamba labai jau didžiai, bet, patikėkite, tai yra juodas darbas. Kiekviena diena – vis naujas iššūkis. Ir, žinote, kol kas aš dar nesulaukiau grįžtamojo ryšio, kuris mane verstų iš naujo peržvelgti veiklos strategiją. Tiek Lietuvoje, tiek Turkijoje, kurioje konferencijos metu pristačiau augalų prieglaudą, žinia apie tai pasitinkama palankiai, su dideliu susidomėjimu. Tačiau pati vidumi jaučiu, kad čia tik pradžia ir pernelyg to dar nesureikšminu“, – sako ji.

Aistei patinka, kai viskas vyksta savu laiku – be desperacijos pagreitinti situaciją, be bėgimo. Juk pastarasis, anot jos, neveda tikslo link. Todėl moteris dėliojasi prioritetus.

Šiuo metu ir augalai, ir renginiai reikalauja dėmesio. Tad pirmas darbas, kurį reikia padaryti, – spėti pasėti sėklas ateinančiam sezonui.

Taip pat svarbu persodinti atiduotus augalus į naujus vazonus, kurie yra parama augalų prieglaudai.

Asmeninio archyvo nuotr. /Augalų prieglauda
Asmeninio archyvo nuotr. /Augalų prieglauda

„Na, o Tarptautinę Žemės dieną esu pakviesta vienoje mokykloje per socialinių įgūdžių savaitę papasakoti apie siekį nuo nulio versti savo svajonę į realybę. Panašia tema tą patį vakarą kovo 20 dieną kalbėsiu su susirinkusiais svečiais Kaune. Iš tiesų, daugėja kvietimų edukuoti ir dalytis savo patirtimi“, – su džiaugsmu apie planus kalba Aistė.

Stengiasi peržengti savo ribas

Visame šiame bėgime ir skubėjime pašnekovė primena tai, kas svarbiausia, – labai svarbu mokėti atpažinti savo emocijas, norus, ne širdies.

„Taip pat reikia mokėti kalbėti su savo vidumi – mokėti be žodžių susitarti, paguosti, palaikyti. Nes, patikėkite, kai yra sunku, būtent tuo metu, lyg tyčia, atrasti paramą sunkiausia. Nevaidinu aukos ar, atvirkščiai, didžiamoters – tiesiog stengiuosi dažnai peržengti savo ribas. Todėl man atrodo keista, kaip žmogus pasiduoda ir leidžia sau daryti lengviausius ėjimus; juk jis – kiekvienas – gali daugiau! Tačiau ne kiekvienas savyje atranda jėgų pokyčiams, pasakyti „ne“ arba „noriu dabar“, – kalba moteris.

Ją pačią pirmyn stumia žmonės, kurie veikė kažkada, buvo kažkada (o išliko tik jų knygos) arba tie, kurie šiandien kuria panašiomis sąlygomis, kaip ji pati.

„Galbūt aš neturiu galimybės su jais susitikti, pabendrauti, tačiau jeigu gali ar galėjo jie, vadinasi, galiu ir aš. Nesvarbu, kad palaikymo, imantis naujos ir nelabai girdėtos, su neaiškiu finansiniu grįžtamumu veiklos, tarp artimųjų beveik nėra. Tačiau jo yra beprotiškai daug iš visiškai man nepažįstamų žmonių, iš tų, kuriuos matau retai ir vos vos pažįstu. Manau, tai yra tas ryšys, kuris yra tikresnis, nei kuris yra arti, bet netikras. Kol tai supratau, dažnai sakiau, kad esu tarsi ne iš čia“, – prisipažįsta ji.

Moters artimiausias žmogus, sutuoktinis, vis dar bando apsiprasti su šia žmonos veikla: „Jis dar tik atranda savo poziciją, nes nėra lengva ir savo svajones jam pačiam vystyti, ir drauge palaikyti žmoną. Tad kol kas vis dar gryninimosi stadijoje.“

Bet pasisemti jėgų ir judėti pirmyn Aistei padeda meditacija, klasikinė ir terapinė muzika, augalų remedijos bei visa, kas artima, sukuria galimybę atsipalaiduoti, įkvepia kurti, jausti ryšį su savastimi.

Kviečia į „miško vonias“

Pailsėjusi ir išpūtusi sunkias mintis, Aistė atsikvepia ir gali kalbėti apie tolimesnius planus. Kol kas ji daugiau kalba apie augalus ir tai, kaip jie sulaukia dėmesio, tačiau planuose – daugiau kalbėti ir apie kitokį gyvenimą, apie sąmoningumą, apie darbą su savimi per gamtos išteklius.

„Nemanau, kad būtina žmogų versti keistis 180 laipsnių kampu, tačiau jo jau esančius įpročius pritaikyti tvariam gyvenimo būdui, manau, įmanoma, jei tik pats žmogus nori keistis.

Neseniai vienai pažįstamai, turinčiai aukštą spaudimą, pasiūliau pasivaikščioti po mišką ir tai stengtis daryti kuo dažniau. Žinoma, ji tik palinksėjo man galva. Pasivaikščioti – tai ne medžius pjauti ar fotografuoti kiekvieno lapelio. Tiesiog, atsipalaiduoti ir matyti tai, kas yra aplink“, – ragina pašnekovė.

TAIP PAT SKAITYKITE: Ši japonų praktika pagerins jūsų savijautą, padės įveikti vėžį

Ji atkreipia dėmesį, kad moksliškai įrodyta, jog po poros valandų pasivaikščiojimo miške sumažėja kraujospūdis.

„Ir tai yra ne mistika. Tačiau žmonės labiau linkę tikėti tuo, ką randa vaistinėse, už ką sumoka dideles pinigų sumas. Tad su malonumu siūliau mokamus grupinius pasivaikščiojimus po mišką su manimi. Ši praktika vadinasi „miško vonios“ verčiant iš japonų kalbos. Tačiau tai visiškai atskira ir plati tema“, – nukerta Aistė ir pasilieka šį tą sau ateities pokalbiams.

O pasakyti ji tikrai turi ką.

Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.

Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt

Visus projekto tekstus rasite ČIA.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“