Nuo alkoholizmo pasveikusiam Vytautui Bundzinskui prieš tai jau buvo tekę pasiekti visišką dugną, kai pasaulyje lieki vienas kaip pirštas ir be jokio noro toliau gyventi. Vis dėlto šiandien viskas likę praeityje: pašaukimą burti atradęs panevėžietis padeda kitiems ir džiaugiasi galėjęs bent kiek atlyginti skriaudas, kurias sukėlė grimzdamas į priklausomybes, ypač murkdydamasis alkoholio liūne.
„Draudimais kovodama su alkoholizmu dabartinė valdžia daro grubiausią klaidą išskirdama alkoholį. O kur lošimai, narkotikai, smurtas? Visa tai kažkur paliekama. Yra žmonių grupė, kurie galvoja, kad tokie draudimai, kovojimai duos rezultatų ir taip bus išspręsta problema. Deja, neišspręs“, – įsitikinęs Vytautas, patyręs griaunamąją alkoholio jėgą.
Jis teigia, kad iš principo draudimais rodomas nepasitikėjimas tauta. Esą susidaro įspūdis, kad nėra protingų, sąmoningų žmonių Lietuvoje.
„Sugalvojama uždrausti keliasdešimt metrų nuo bažnyčios gerti, tarsi po šv. Mišių iškart visi šimto gramų išgerti telėktų. Toks nepasitikėjimas tauta, lyg mes negalėtume praeiti pro kavinę neprisigėrę“, – teigia Vytautas, ragindamas plačiau pažvelgti į priklausomybę. Anot jo, draudimai prilygsta tabletei, kai karščiuojate. O kodėl kilo temperatūra, niekam neįdomu. Vytautas beda pirštu į vaikystę – būtent joje slypi priklausomybės šaknys.
Skaudi vaikystė
Taro kortomis buriantis, parapsichologija, astrologija, asmeniniais horoskopais besidomintis panevėžietis iki šiol mena vaikystėje patirtus išgyvenimus ir sukrėtimus.
Jo motina buvo alkoholikė. Trejų metų Vytautas su jaunesniu broliu atsidūrė vaikų namuose. Tėvo išvis nėra gyvenime regėjęs. Dokumentuose esą tebuvo įrašytas jo vardas, pavardė nebuvo nurodyta. „Buvome penki broliai ir sesuo. Visų mūsų tėvai skirtingi“, – atskleidžia Vytautas, apie visus turimus brolius ir seserį sužinojęs tik grįžęs iš armijos.
Kai Vytautas buvo ketverių, jį paėmė globėjai. „Jie neįsivaikino manęs, tik paėmė globoti – pasiimdavo į namus per šventes, savaitgaliais. Paskui nieko nesakę mane išvežė į internatą Biržuose, mokytis į pirmą klasę. Tai buvo dar viena vaikystės trauma, brolis liko Panevėžyje. Man tai buvo labai sukrečianti patirtis, nes jau prie vienos aplinkos buvau pradėjęs priprasti, o čia vėl išvežė kitur. Tie permetinėjimai labai stipriai traumavo, buvau uždaras, užsisklendęs savyje, o niekam visiškai neįdomu, kaip jautiesi“, – skaudžią patirtį, kai jautėsi lyg vis kitam perduodamas krepšinio kamuolys, ligi šiol pamena Vytautas.
Pasitaikydavo kartais auklėtojų, mokytojų, kurie irgi girti būdavo.
Kitas skaudulys vyrui buvo tai, kad globėjai jo neįsivaikino, tik globojo – jautėsi iki galo niekur nepriimtas. Maža to, pas globėjus namuose buvo vadinamasis „taškas“ – pardavinėjamas alkoholis. O ir mieste tekdavo matyti besišlaistančią neblaivią biologinę motiną.
„Internatas irgi traumavo dėl betvarkės: įsivaizduokite, kiek ten vaikų, visus reikia sužiūrėti, dvi auklėtojos su 40 vaikų. Pasitaikydavo kartais auklėtojų, mokytojų, kurie irgi girti būdavo“, – vaikystės prisiminimais dalijasi Vytautas.
Prarado šeimą
Tokia vaikystė paliko daug negyjančių žaizdų, ir vyras pats pasuko alkoholizmo keliu, kaip ir jo gimdyvė. 16 metų trukęs lėbavimas Vytautui Bundzinskui kainavo šeimą. Vyras išsiskyrė su žmona, neteko ryšio su sūnumi.
„Manau, kad žmona matė mano alkoholizmo bėdą jau prieš vestuves, neįmanoma buvo prieš tai užsimerkti. Labai gerai pamenu, kai vestuvių išvakarėse kažkur užgėriau, manęs ieškojo po visą miestą: aludes, net morgus. Manau, kad ji viską jau tada puikiai suprato“, – prisimena Vytautas.
Ten gydytojai gerdavo, ir mes gerdavome. Atvažiuodavau gydytis, o išmesdavo mane dėl to, kad gėriau.
Taigi šeiminis gyvenimas truko neilgai. Žmona grįžo gyventi pas mamą, ir jųdviejų keliai išsiskyrė. Kam tuomet reikėjo vestuvių? Vyras, aplinkinių įtikintas, naiviai galvojo: bus žmona, nebus tiek alkoholio. Vis dėlto labai klydo.
Tuo metu turėdamas daugiau pinigų, gėrė dar daugiau. Numodavo ranka į laukiančius reikalus, nes nuo ryto jį tešaukdavo stikliukas.
Netrukus atsitiktinai sužinojo, kad gimė jo vaikas. Vis dėlto geidė tik to, kad jo niekas nekontroliuotų ir galėtų gerti tiek, kiek širdis geidžia. Nedėjo jokių pastangų, kad susigrąžintų šeimą.
Nuo Vytauto nusisuko ne tik šeima, bet ir draugai, verslo partneriai. Vyras ėmė smigti į bedugnę. Nuolat kentėjo dėl to, kad visi jam atsuka nugarą, niekas nepasitiki – o mintys visgi sukdavosi apie tai, kaip šiandien išgerti. Nebuvo ir kur kreiptis pagalbos. Tuo metu alkoholikus veždavo į Rokiškio psichiatrinę ligoninę, bet ir ten negaudavo tinkamos pagalbos: „Ten gydytojai gerdavo, ir mes gerdavome. Atvažiuodavau gydytis, o išmesdavo mane dėl to, kad gėriau. Niekas tau nieko neaiškino. Liepdavo negerti dešimt dienų, kad užkoduotų, ir viskas.“
Dar kelerius metus Vytautas taip blaškėsi tarp namų, alkoholio ir Rokiškio. Jį nuolat graužė sąžinės balsas, kančios vis gilėjo, gyvenimas tiesiog tapo nebevaldomas, o negerti vyras nesugebėjo.
„Paskutiniais metais, jei tereikėdavo pereiti gatvę ir tokį pat kelią grįžti namo, aš grįždavau namo su baudžiamąja byla – už sukčiavimą. Išeinu pusvalandžiui, grįžtu po pusantro mėnesio. Tuo metu beveik visi buvo nuo manęs nusisukę – vienas kitas man bandė padėti. Buvau nusprendęs ir išeiti iš šio gyvenimo, tik man buvo nelemta“, – prisimena jis.
Vytautui gulint reanimacijoje įvyko lūžis. Atsibudęs po pusantros paros trukusios komos ir permąstęs, kad jam vis dėlto skirta gyventi, daugiau nebebuvo „baisių užgėrimų“, nebetekdavo vykti į Rokiškį.
Kelias į blaivybę buvo sunkus ir ilgas. Didžiausia pagalba jam buvo ne specialistų, bet buvusių alkoholikų parama ir patirtis: „Kai su jais susitikau, patikėjau, kad galima mesti gerti. Jie mane priėmė, o visi kiti mane išmesdavo, buvau prie to įpratęs. O jie tik bendravo, šypsojosi, dalijosi savo patirtimi. Pagalvojau, jeigu jie negeria dabar, gal jie irgi anksčiau buvo tokioje beviltiškoje situacijoje, bet jiems pavyko. Vadinasi, yra išeitis.“
Vytautas laikėsi vienos dienos programos, kurios esmė – iš ryto nepakelti pirmos taurelės. Ir taip rytas po ryto.
Džiaugiasi galėjęs atlyginti skriaudas
Pradėjus blaivų gyvenimą, reikėjo atitaisyti skriaudas savo artimiems žmonėms, kuriems vyras padarė žalos. Visų pirma ją pavyko atlyginti globėjai.
Pavyko atleisti mamai, mergaitė gi nesvajojo gyvenime tapti alkoholike. Tai – liga, nieko negalėjo padaryti, o ir pagalbos nebuvo. Pavyko atleisti, pavyko mums irgi pasikalbėti, – pasakoja Vytautas.
„Prie mano akių ji išėjo iš šio pasaulio, bet suspėjau, kol buvo gyva.
Pavyko atleisti mamai - mergaitė gi nesvajojo gyvenime tapti alkoholike. Tai – liga, ji nieko negalėjo padaryti, o ir pagalbos nebuvo. Pavyko atleisti, pavyko mums irgi pasikalbėti. Aš ją ir palaidojau“, – pasakoja Vytautas. Motina esą buvo sumušta ir dėl galvos traumos mirė ligoninėje.
„Atsiprašau“ Vytautas pasakė daugybei žmonių. Tik su pirmąja šeima gražių santykių atstatyti jau nebepavyko. Pasveikęs nuo priklausomybės V.Bundzinskas sutiko moterį, jiedviem gimė dukra. Vėliau jų keliai išsiskyrė, tačiau ryšys su dukra nenutrūko.
Įklimpo į lošimus
Vytautas Bundzinskas dar kartą akis į akį susidūrė su priklausomybe. Šį kartą pasinėrė į priklausomybę nuo azartinių lošimų. 2011-aisiais Lietuvoje vykstant Europos krepšinio čempionatui vienos radijo stoties eteryje jis prognozavo rungtynių rezultatus. Jį lydėjo sėkmė.
Vyras domėjosi ir kitomis sporto šakomis. Gana tiksliai galėdavo spėti ir šių sporto šakų varžybų rezultatus. Taigi aplinkiniai paragino jį lažintis ir taip užsidirbti. Šiuo patarimu vyras pasinaudojo. Netrukus azartas taip įsuko, kad padėtis vėl tapo nebevaldoma.
„Netrukus netekau draugų, likau gyventi vienas. Dvejus metus taip išėjo, kad gyvenau vien lošimais. Nuo lošimo iki lošimo. Vėl mano pasaulis susiaurėjo. Ištrūkti iš to nežmoniškai sunku“, – prisimena vyras.
Niekada, net ir gerdamas, neturėjęs skolų vyras sulaukė mėnesio, kai neturėjo, iš ko sumokėti alimentų savo vaikui. Tuomet iš draugo, šiam pamelavęs, pasiskolino šimtą litų: „Tada galvojau, pala, kaip taip išėjo, kad turėjau meluoti savo draugui ir skolintis pinigų? Pavyko susisiekti su priklausomais žmonėmis, su specialistais. Pradėjau aiškintis priežastis, kodėl aš tapau lošėju, kas yra patologinis lošėjas, kokie simptomai ir nuo ko vėl reikia pradėti gyvenimą iš naujo. Viską teko susidėlioti, reikėjo mokytis gyventi iš naujo. Aišku, gerai, kad turėjau draugų, kurie turėjo kitų priklausomybių, jie nepaliko manęs bėdoje.“
Svarbu, kad vyras turėjo galimybę išsikalbėti. Lošimas, anot jo, yra liga visam gyvenimui, ir nežinia, kas sudėtingiau – alkoholizmas ar priklausomybė nuo lošimų: „Abidvi pavojingos, abidvi griauna gyvenimą. Vis dėlto visi mato, kai alkoholikas daro nusikaltimus, svirduliuoja, vairuoja išgėręs, o kas mato lošėją? Mane išgelbėjo tai, kad buvau jau daugybę metų blaivus, žinojau, kad reikia ieškoti pagalbos, reikia išsikalbėti, bendrauti, analizuoti. Tai mane išgelbėjo, suprantat? Mano dar labai laiminga istorija, aš tik dvejus metus išbraukiau iš gyvenimo.“
Jis prisiklausė istorijų, kaip žmonės lošia, kad net širdis sustoja, į kokias skolas įklimpsta. Jam apmaudu, kad apie tai esą niekas nekalba.
„Mano asmeninis horoskopas sako, kad mano gimimo rytą mano ženkle buvo baltasis mėnulis. Tai reiškia, kad sunkiausiais momentais man visada ateina pagalba. Tik reikia ramiai išlaukti to momento“, – sako Vytautas, išlaukęs to momento.
Jį iš letargo miego tąkart pažadino skambutis, kviečiantis ateiti į laidą. Ir vyras pabudo iš košmaro – suprato tapęs patologiniu lošėju, vėl įklimpęs į supančiojančią priklausomybę, iš kurios taip pat išsikapstė.
Atrado tikrąjį pašaukimą
V.Bundzinską visuomet traukė astrologija, būrimas, parapsichologija. Ėmęs gyventi blaiviai vyras pradėjo gilintis į būrimą Taro kortomis. Kad turi kažkokią nepaaiškinamą dovaną, suprato dar vaikystėje. Jau tada sugebėdavo nujausti artėjančią nelaimę, „atpažinti“ vagį, nežinodamas, kuris yra ilgapirštis.
Mokykloje jo netraukė tikslieji mokslai, daug labiau žavėjo paranormalūs reiškiniai. Vėliau dirbdamas įvairius darbus niekada nesijuto savo vietoje: „Turėjau nueiti praradimų kelią, pakilti iš naujo, praeiti naujo gyvenimo periodą ir, kai pakankamai subrendau, pradėjau burti. Tai ir buvo mano kelias. Man nereikėjo jokios mokyklos.“
Šiandien Vytautas bando padėti žmonėms – jo galva, būrimas irgi savotiška pagalba. Pas jį ateina ir priklausomybių valdomi žmonės. „Jie visuomenėje dar teisiami, smerkiami, nesigilinant, kokios priežastys tai lėmė. Kodėl mes smerkiame, užuot padėję?“ – retoriškai klausia Vytautas.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, šįmet gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
Galite pasiūlyti herojų projektui? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt.
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
