Tai vyras priėmė kaip ženklą, kad metas sustoti. Ir sustojo – jau metus ir septynis mėnesius Eduardas gyvena kitaip.
Reabilitacijos centre „Naujas gyvenimas“ savanoriaujantis vyras liko be tėvų. Nuo trejų metukų iki septynerių augo vaikų globos namuose. Vėliau iki 17-os – internate. Pastarajame ir užvirė košė.
„Kai atvažiavau į internatą, iš pradžių pradėjau rūkyti, paskui – alkoholis, klijai, tada – „žolytė“, „ratai“, amfetaminas. Su narkotikais prasidėjo gyvenimas gatvėse, vėliau smulkios grupuotės. Ir taip 19 metų... Tai vienam, tai kitam mieste, tai pas pažįstamus, draugus, tai gatvėje“, – apie sunkius savo gyvenimo puslapius prakalbo Eduardas.
Atsidūrė už grotų
Per tuos beveik dvidešimt metų, kai vartojo, laimės jis bandė ieškoti ir Anglijoje, bet, nuvykęs ten, ėmė pardavinėti narkotikus, o tuomet atsidūrė už grotų.
„Bandžiau kabintis, ieškoti normalaus darbo, nieko neišėjo. Vėl užgėriau, vėl pradėjau vartoti. Ten gyvenau trejus metus, gatvėje. Manęs nedeportavo, padarė tą removal (perkėlimas – liet.), grįžęs į Lietuvą vėl pradėjau vartoti“, – pasakojo vyras, pridurdamas, kad kitos išeities ir nematė – esą nebuvo nei kur eiti, nei į ką kreiptis. Taigi gyveno gatvėje, prašydavo išmaldos žmonių: „Kad ir po 50 centų. Surinkdavau, ir viskas – važiuoju ir vartoju.“ O narkotikų Vilniuje gyvenęs vyras gaudavo tabore.
Pagalbos buvo atsisakęs
Ne kartą tabore jis buvo sutikęs Marių Balčiūną, „Naujo gyvenimo“ įkūrėją, tačiau teigia, kad šio fakto nė nepamena – mat būdavo apsvaigęs. Kai Marius parodė nuotraukas, darytas tabore, įsitikino, kad jiedu buvo bendravę. „Kartą sutikau Marių, jis priėjo prie manęs, ėmė raginti pakeisti gyvenimą, siūlė pagalbos ranką. Tačiau tuo metu nebuvau pasiruošęs ir pagalbos atsisakiau“, – prisiminė Eduardas.
Jis toliau vartojo alkoholį, narkotikus, nakvodavo nakvynės namuose Naujojoje Vilnioje. Marius paskui jį esą bėgiojo trejus metus, o Eduardas ištiestą pagalbos ranką vis nustumdavo į šalį.
„Kai man pirmą kartą gyvenime po tiek metų vartojimo sustreikavo sveikata, viena moteriškė, kuri man visą laiką padėdavo, įkalbėjo, kad aš važiuočiau čia. Tik dėl to, kad sustreikavo sveikata, atvažiavau čia“, – teigė vyras ir pripažino, kad kitu atveju greičiausiai jo „Naujame gyvenime“ nė nebūtų. Dar būnant svetur ir gavus „parų“, vyrą pirmą kartą ištiko epilepsijos priepuolis. Pamažu jis suvokė, kad toliau reikia kažką daryti, nes kitu atveju laukia tik kapo duobė.
„Iš pradžių reabilitacijos centre buvo apėmęs baimės jausmas dėl nežinios, kaip viskas vyks. Mano sunkus charakteris: kol susipažįsti, susigyveni – užtrunka, nes buvau užsidaręs, nelabai pasitikintis žmonėmis, nelabai kalbus, agresyvus, teko truputį palaukti“, – apie pirmuosius žingsnius naujo gyvenimo link kalbėjo jis.
Pasirinko savanorystę
Marius paskui jį esą bėgiojo trejus metus, o Eduardas ištiestą pagalbos ranką vis nustumdavo į šalį.
Šiandien vyras jau išėjo reabilitacijos programą, neseniai, kaip jis pats teigia, pabaigė Biblijos koledžą, gavo diplomą ir pasiliko reabilitacijos centre savanoriauti – mat nori padėti kitiems, tokio pat likimo draugams. Kas rytą jis keliasi kartu su kitais šių namų gyventojais, prižiūri, kad šie ryte padarytų mankštą, o vėliau laikytųsi griežtos dienotvarkės.
„Kartu pusryčiaujame, tada ratas, malda, viską mes darome kartu“, – paaiškino Eduardas. Po to namų gyventojai išeina į vadinamąją darbo terapiją, kad užsimirštų: kas kieme pjauna žolę, kas grėbia ją, renka obuolius ar sukasi virtuvėje. Padirbėję visi sugrįžta pietų. Pailsėję pusvalandį vėl kimba į darbus iki vakarienės. Po šios – darbas su savimi. Kaip paaiškino Eduardas, tuo metu kiekvienas dirba su savo programa: skaito Bibliją, kitas knygas, atlieka užduotis, meldžiasi.
„Aš buvau tikintis, bet būna žmonių, kurie netiki. Jiems reikia duoti laiko. Mes su jais kalbamės, savo gyvenimu jiems įrodome, kad Dievas yra, kad jis atsako į mano klausimus, per Bibliją mes galime gauti atsakymus. Viskas veikia, tik reikia kažką daryti, kad tą atsakymą gautum“, – tuo įsitikinęs pašnekovas.
Svajoja apie šeimą
Artimiausioje ateityje Eduardas žada toliau tarnauti reabilitacijos centre. „Bet mąstau sukurti šeimą. Ateis diena, kai išeisiu iš čia. Tikiu, kad ateis žmogus, kurį aš paruošiu, jis liks vietoj manęs, o aš išeisiu į pasaulį“, – vylėsi vyras.
Bet kuris nusipelno antro šanso. Smerkti žmogų labai lengva, o padėti yra labai sunku.
Jis tikisi, kad žinių, kurias čia susikrovė, ant pečių nenešios – nesvarbu, kur gyvenimas nuves, esą sukauptos žinios pravers padedant žmonėms, turintiems priklausomybių – nežinia, kur juos gali sutikti.
O jeigu visuomenė smerks, lipdys etiketes „buvęs kalinys“, „buvęs narkomanas“? Eduardas to nebijo – nemano, kad turi kažkam kažką įrodinėti. Esą visus atsakymus galima aplinkiniams suteikti ir atitinkamą nuomonę suformuoti savo gyvenimo būdu.
„Bet kuris nusipelno antro šanso. Smerkti žmogų labai lengva, o padėti yra labai sunku, tai geriau sunkų variantą pasirinkti. Yra žmonių, kuriems siūlai pagalbą, bet jie nepriima, gali tuomet jį kritikuoti, bet ne smerkti – kiekvienam gali taip nutikti, nesvarbu, gimei turtuolis ar vargšas“, – kad jo vietoje gali atsidurti bet kas, įsitikinęs Eduardas.
Kai jis nuspręs uždaryti reabilitacijos centro duris ir išeiti į platųjį pasaulį, žada tam ruoštis: iš anksčiau imti ieškotis darbo, vietos gyventi. Jis įsitikinęs – niekas staiga jam nelieps iš čia išeiti. Tad išeis tada, kai bus visiškai pasiruošęs ir įgyvendinęs savo misiją šioje vietoje. O už centro ribų vyras tikisi sulaukti pagalbos: „Per tuos metus, kiek esu čia, atradau žmonių, kurie nori padėti“, – viltingai užbaigė Eduardas.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aksamitaitės, šįmet gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
Galite pasiūlyti herojų projektui? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt.
