Tas lengvas chaosas interviu metu kelia šypseną dėl mergaičių natūralaus mėgavimosi mamos dėmesiu – juk šiandien jų diena, jų laikas su mama, nelaukiant „vėliau“. Žavi ir Lauros kantrybė bei sugebėjimas vienu metu net pakaušyje turėti akis ir susekti, kuria linkme pasileis dukros, reaguoti į jų norus ir tuo pačiu kalbėti apie sunkiausią pasaulyje darbą – būti mama.
Supermamos sąvoka smarkiai išsikraipiusi
Supermama? Laura tikrai nenorėtų sau taikyti šio epiteto. Dar prieš penkerius metus, kai radosi jos projektas „Mamų radijas“, pašnekovė pastebėjo, kad su mamomis iš tuo metu jau egzistavusio forumo supermamų pavadinimu radosi moterų, su kuriomis buvo sudėtinga bendrauti blogąja prasme, nes jų pasaulis sukosi tik apie vaikus.
„Žinoma, tai nėra blogai, nes gimę vaikai ir atima didžiąją laiko dalį, jie tampa tavo pasaulio centru, bet aš manau, kad pats žmogus turėtų kontroliuoti savo mintis ir laiką, kad jo vis dėlto liktų ir draugams, ir valstybei pažinti, ir su vyru pabūti, ir dar patobulėti“, – mano Laura.
Todėl, kai pati laukėsi ir kas nors paklausdavo, ar ji būsianti supermama – juk dirba su mamomis ir įkūrė „Mamų radiją“, ji atsakydavo: „Ne“. Ir apskritai nė nenorėdavo girdėti supermamų epiteto, nes jis kėlė labai neigiamas asociacijas.
„Žinoma, šio žodžio junginio – supermama – pradinė versija buvo supermama, kuri tiesiog vau – padaro viską dėl vaikų, spėja ir dėl savęs kažką padaryti, bet, manau, šiai dienai tas pavadinimas yra išsikreipęs“, – įsitikinusi Laura.
Motinystę lygina su būreliu
Apie motinystę ji kalba nenusaldindama jos, racionaliai. Buvimą mama Laura lygina su, tarkime, šokių būreliu, apie kurį svajojate, nes jūsų draugai jį lanko.
„Galvoji, vau, kaip bus smagu, važiuosime į koncertus, pasirodysime. Pradedi lankyti ir žiūri, kad gal per sunku, kad, matyt, nebuvau pasiruošusi, kaip ir labai tos gastrolės nebepatinka, gal ir namuose norėčiau pabūti (čia įsiterpia vyresnėlė Deimilė, įsitaisiusi prie staliuko, ir paprašo mamos vaflio. Laura padalina abiem sesėms vaflį pusiau. Ramu). Taip ir su ta motinyste matai tuos geruosius pavyzdžius socialiniuose tinkluose, kaip vaikus augina ir galvoji vau ir man taip bus, (Deimilė dar kartą kreipiasi į Laurą: „Mama duok man didelį gabalą vaflio“. Laura dar kartą kantriai atplėšia vaflį lygiomis dalimis, nes ir sesei juk reikia tokio pat didelio vaflio ir mergaitės laimingos kerta gardėsius kartu). Kai gimsta vaikai supranti, kad ne viskas taip smagu, jog naktiniai kėlimaisi – kitaip tariant, tos gastrolės – neprideda energijos, nekaifuoji kiekvieną rytą atsikėlęs, žiūrėdamas į vaiką, kuris prabudo 4.55 val. Ir tai baisiausia, kai tu pradedi suvokti, kad galbūt tave ne visai veža šitas reikalas“, – atvirai kalba Laura.
Na, prisiriškime prie jų 80 proc. ir pasilikime egoistiškai 20 proc. sau, – savo požiūriu dalijasi pašnekovė.
Moteris nuoširdžiai džiaugiasi augindama dvi nuostabias dukras, bet sąžiningai pripažįsta, kad būna velniškai sunku. Abu sutuoktiniai kilę iš pajūrio ir sostinėje pagalbininkų prižiūrint dukras neturi, todėl realiai visuomet tik vienas iš jų ar abu kartu gali būti su atžalomis. Taigi pasitaiko tokių dienų, kai Laura vyrui baksteli į šoną ir sako: „Tegu pasaugo jas kas bent porai valandų, kad išeitume pasivaikščioti, bent pakalbėtume, pasijuoktume kaip senais gerais laikais – ne apie vaikus, nes visas gyvenimas, net patiems nejaučiant kartais, vien apie juos: atsikeli, vieną išleidi į darželį, tada jau lieka kita, būnu su ja, vakare grįžta antroji, sėdi ir galvoji: „O tai kur mes? O tai kur aš?“, – juokiasi Laura.
Ji svarsto, kad gal ir ne mamiškai nuskambės, tačiau, jos nuomone, reikia neprisirišti šimtu procentų prie vaikų: „Na, prisiriškime prie jų 80 proc. ir pasilikime egoistiškai 20 proc. sau“, – savo požiūriu dalijasi pašnekovė, pridurdama, kad nėra griežtų taisyklių, kurios tiktų visoms, ji težino, kas tinka jai pačiai.
Žinoma, gerą pusmetį, kai gimė Deimilė ir prasidėjo ligų maratonas, nebuvo nė minties apie save ir vyrą Šarūną – buvo tik vaikas, bet paskui sutuoktiniai pastebėjo, kad santykiai ima šlyti. Tuomet tam tikrų atsakymų abu ėmė ieškoti knygose ir tada atėjo šiek tiek savanaudiškas suvokimas, kad reikia laiko ir sau: juk, anot Lauros, jeigu nepailsėsi, nepasijuoksi, tai tavo vaikai irgi nebus laimingi.
„Vėlgi tai nėra labai natūralu, nes aš kaip sakau ta motinystė tikrai paima šimtu procentu, tu labai į tai įsigyveni ir įsijungi, nes nenutrūkstamai būni su vaikais visą parą, ypač kai jie maži, nėra net minutės pagalvoti, kad kas dabar politikoj vyksta, artėja rinkimai ir už ką aš balsuosiu. Jėzau nežinau“, – nusikvatoja Laura. Bet abu su sutuoktiniu stengiasi įjungti laiko sau mygtuką.
„Mes su vyru susitariam kartą per mėnesį dieną, kada mes išeisim. Kartą per savaitę aš savanaudiškai paraginu mergaites eiti žaist, o aš tuo metu skaitau knygą. Bet tu turi apie tai pagalvot, nes kai užsisuki rutinoj, esi pavargęs, nelaimingas, nieko atrodo nenori, atstokit palikit ramybėj. Bet turi susiimti ir įsijungti tą mygtuką laiko sau, aš jogą propaguoju, meditacijas (Deimilė atbėgusi iš žaidimų aikštelės kreipiasi į mamą: „Noriu tavo kavos, mamyte“. O Laura atsako: „Ne, zuikuti, kavos vaikai negeria, gal kakavos?“ Ne, vis dėlto į atgal į žaidimų aikštelę)“, – kalba pašnekovė.
Neaugina vaikų burbule
Besidžiaugdama dukromis moteris nemato reikalo kasdien užversti socialinius tinklus jų nuotraukomis ir pagyromis, kokie fantastiški jos vaikai, nors, tiesa, būna ir tokių dienų. Vis dėlto jų šeimoje viršų ima sveikas protas. Tiek Laura, tiek Šarūnas įsitikinę – vaikai pasauliui. „Taip stengiamės ir auginti juos, kad žinotų, jog į tėvus gali visuomet atsiremti, bet mes tokie pagalbininkai joms. Todėl, kai manęs klausia, ar esi gera mama, atsakau, jog esu geresnė draugė, nei mama, mamiškumo manyje gal kiek mažiau“.
Ji stengiasi vyresnėlei pasakoti apie tai, kas jai įdomu. Pavyzdžiui, kodėl Laura neturi senelių.
„Mes ir šnekame, kad mano seneliai yra danguje, nors atsiranda manančių, jog per anksti apie tai pasakoti. Bet juk nekalbu, kaip ten baisu, kas tikrai per anksti. Aš sakau, kad gimsta maži vaikai, žmonės sensta, pasenus sustoja širdelė, o kai sustoja širdelė, žmogus nebegali gyventi ir iškeliauja į dangų. O ten gyvena daug tokių, va mano seneliai irgi ten susitikę. Tiesa, kartais nejauku, kad ji pasakoja kitiems vaikams, bet mes labai atvirom kortom, nieko neslepiam, nesistengiam vaikų auginti burbule“, – pasakoja Laura.
Jos teigimu, vyresnėlės Deimilės atėjimas į jų šeimą pamokė, kad tie burbulai tėra iliuzija. Kai dukra gimė su įgimta liga sutuoktiniams teko gerokai perkratyti savo vertybių bagažą, susidėlioti prioritetus. „Šis vaikas buvo labai didelė gyvenimo dovana, padėjusi suprasti, ką mes čia veikiam ir kodėl vaikai pas mus atkeliauja“, – sako moteris.
Šeimoje skatina kalbėjimąsi
Kadangi abu su vyru yra labai šeimyniški, pati didžiausia vertybė, kurią nori perteikti ir dukroms, yra šeima. Jiems labai svarbu, kad vaikai su tėvais kalbėtų, išsipasakotų, kad į tėvus žiūrėtų kaip į draugus.
„Realiai taisyklių ir neturim šeimoje. Tiesiog tai yra padėka už kažką, už maistą, už bučkį, už meilę. Kalbėjimas... Kiekvieną dieną mes vakare prie stalo liepiam pasipasakoti, aišku mažoji dar nesipasakoja, bet jau šūkauja kažką, nes reaguoja į tai, ir mes patys pasakojam. O mūsų trimetei matom, kad labai įdomu. Vyras pasakoja, kaip į varžybas važiuoja ir visa kita. Dukra pati domisi, klausinėja“, – apie šeimos vakaro ritualą pasakoja Laura.
Anot jos, šeimoje griežtai nėra naudojamas joks smurtas, nėra drausminimų su diržais. Tiesa, kadangi vyresnėlė mėgsta paerzinti mažesnę sesę, drausminimo priemonės vis dėlto prireikia.
„Jei supykstam ant sesės didžiosios, nes turi polinkį mažąją skriaust, tai liepiam eit į savo kambarį ir pagalvoti ten ramiai, ką ne taip padarė, tada grįžta pagalvojus, ką padarė negerai, pasako tai, atsiprašo sesės ir tada vėl viskas būna gerai“, – pasakoja pašnekovė.
Jų šeimoje svarbiausia pagarba ir meilė: „Gali taikyt taisykles, bet vaikai tiesiog mato kaip pats elgiesi ir visiškai viską nukopijuoja. Vienintelė taisyklė pačiam būti doram, kad ir vaikai augtų tokie pat žmonės“, – įsitikinusi Laura.
Vaikas tampa karjeros laipteliu
Laura pastebi, kad mūsų kartos žmonės – dideli karjeristai, keliantys sau tikslus kažką pasiekti, susikurti pagrindą po kojomis, o tuomet kurti šeimą, gimdyti vaikus.
„Manau, kad dažnai moterims nutinka taip, kad išėjusios auginti vaikų, jos pritrūksta iššūkių, ir tada pastaraisiais tampa tokie dalykai kaip kad kuo greičiau vaiką atpratinti nuo puoduko, neauginti jo su čiulptuku, nes tai esą blogai. Kitaip tariant, jos ima buvusius gyvenimo iššūkius taikyti motinystei. Ir manau, kad tada jos net nesimėgauja motinyste, o joms tai tampa savotiška karjera: „Mano vaikas dešimties mėnesių jau nebedaro į sauskelnes“. Bet aš su psichologe kalbėjau apie tai ir ji atkreipė dėmesį, kad užaugus vaikams ir einant į darbo pokalbį, juk niekas neklausia, ar tu trejų metų nuo sauskelnių atpratai, ar nuo dešimties mėnesių, tai visiškai nereikšmingi dalykai“, – sako Laura.
Bet galbūt tos moterys neturi aplinkoje kitų mamų, draugių, kurios augintų vaikus, galbūt jaučiasi vienišos ir todėl esą ieško iššūkių.
Pastarųjų motinystėje esą įžvelgia ir tos moterys, kurios iki to nespėjo kažko reikšmingo pasiekti karjeros srityje: „Kai nelabai ką pasiekė, bet jautė spaudimą iš aplinkos, pasiekimai prasideda motinystėje. Žinoma, jei moterys nuo to pasijaučia laimingos, tai bravo, jei tai teikia džiaugsmo, jei jaučia malonumą dirbdamos su vaiku kasdien, išmokydamos po kelis žodžius, tai yra sveikintina. Manau, kad mes, mamos, turėtume priimti viena kitą tokias, kokios esam, nes esam be galo skirtingos“.
Pašnekovei atrodo, kad remtis natūralizmu ir auginti vaikus be sauskelnių ar čiulptukų yra gerai, jei moteris jaučiasi komfortiškai. Tačiau jai pačiai tai netiko – ji nesijautė gerai nei neduodama čiulptuko savo dukroms, nei versdamasi be sauskelnių. O galų gale atėjo laikas, kai abiem dukroms ji vietoj savo pieno pasiūlė mišinuką.
Žindymas nėra geriausia, ką mama gali duoti
Moters nuomone, medikai ir paskaitų tėvams organizatoriai klaidingai nupiešia vaizdą, kad žindymas yra geriausia, ką mama gali duoti vaikui. Laurai atrodo, kad tai – mama ir jos meilė, o žindymas tėra maža to dalelė. Labai dažnai esą nutinka taip, kad žindymas tampa tarsi antruoju egzaminu po gimdymo – esą jei susimovei ir nepagimdei natūraliai, gali pasitaisyti maitindama vaiką savu pienu.
„Bet, jeigu tau ir žindyt nepavyksta, tai tada jau esi išvis nurašoma. Aš žinojau, kad aš jas abi maitinsiu, bet niekada negalvojau kiek tai truks. Pirmąją maitinau iki metų, nes ligos padarė savo, ligoninėse praleidom daug laiko, man iškart prasidėjo mastitai, galbūt ir tas psichologinis fonas padarė savo, niekada nebuvo taip, kad sakyčiau, jog kaip gera, jog galiu žindyti (Deimilė pareiškia, jog nori paragauti mano arbatos, apsimainom gėrimais, tik imbieras pakutena mergaitei gerklę, užsikosėjusi ji grįžta prie savosios, saldesnės, arbatos). O kai antras vaikas, žiūri lengviau į tą mamų priešišką pusę ir šiaip geriau pažįsti savo kūną, supranti ar tau gera, ar negera, nebijai kalbėti apie tai“, – palygina Laura.
Kadangi mažoji Aurėja netoleravo dvylikos maisto produktų, buvo alergiška, iš pradžių buvo labai sudėtinga. Laura ją maitino iki devynių mėnesių, kol pradėjo kristi svoris. „Gal kitos mamos sakytų, kad man tereikėjo priežasties nutraukti (Deimilė vėl įsiterpia: „Mama, o kodėl į arbatą įmestas šitas šaltas? Va toks“, – parodo. Mama kantriai paaiškina, kad tai – ledukas, atvėsinantis arbatą ir Deimilė grįžta prie arbatos skanavimo). Bet buvau drąsesnė ir aš devynis mėnesius maitinau ir ramia sąžine baigiau žindyti. Kokia mama paklausdavo, ar jau nebemaitini? Ir pirmą kartą ramia širdimi gyvenime pasakydavau, kad taip nebemaitinu, tai buvo mano pačios sprendimas. Su pirmąja dukra buvo taip, kai kas paklausdavo, ar nebemaitinu, aš numykdavau, kad jau nebe, kad kažkaip to pieno mažiau, pati tarsi nebuvau tikra, ar čia dėl savęs nutraukiau, ar dėl ko, bijai pripažinti. Su antru vaiku daug atėjo minčių, kad ne visos maitina iki trejų metų ir tuo labai didžiuojasi ir gali maitinti bet kur viešai, aš negaliu. Nesmerkiu tų, kurios gali. Mes kiekvienas turim pasirinkimą kaip gyventi ir nereikia prikišti savo nuomonės“, – kalba Laura.
Nereikia formuoti stereotipų, kad laimingos mamos tik pagimdžiusios natūraliai, žindančios iki dvejų metų, ir tik tie vaikai laimingi užauga ir kažką gyvenime pasiekia, – įsitikinusi pašnekovė.
Moteris atkreipia dėmesį ir į žindymą viešose vietose. Ji pamena situaciją, kai susitiko su drauge kavinėje ir ji be vargo pamaitino savo mažylį prie staliuko. Tuomet atėjo Lauros eilė. Jai prireikė nueiti tai padaryti nuošaliau.
„Aš sakau einu pamaitinsiu ant suoliuko, ten mažiau žmonių. Draugė paragino maitinti čia pat, kaip ir ji. Dešimt minučių diskutavom apie tai, kodėl aš negaliu. Man reikia nueiti į tą patį tualetą ar kažkur ant suolelio nuošaliau, kur nebūtų pašalinių akių. Negalim mes būti visi vienodi ir kalbėti apie tai, kad tu kitoks nėra gėda, visi mes esam kitokie, nereikia formuoti stereotipų, kad laimingos mamos tik pagimdžiusios natūraliai, žindančios iki dvejų metų, ir tik tie vaikai laimingi užauga ir kažką gyvenime pasiekia (mažoji Aurėja smagiai sau bėga pro duris į lauką)“, – įsitikinusi pašnekovė.
Jos manymu, svarbi ir socialinių tinklų, publikacijų žiniasklaidoje įtaka. Esą piešiamas vaizdas, kad mamos, susilaukusios vaikų, ima gyventi lyg pasakoje. Laura pati besilaukdama pirmosios dukters taip pat žvelgdama į nuotraukas, straipsnius, keliaudama per socialinių tinklų įrašus ir vaizdus, svajojo, kaip augins princesę ir kurs savo pasaką. Todėl su įgimta liga gimus Deimilei moteris patyrė dvigubą šoką: „Aš galvojau, tai palaukit, o kodėl niekas nepasakoja, kad net sveikiems žmonėms gali gimti vaikas, turintis tam tikrų problemų? Nes kiek mes lankėm paskaitų, niekas mums to nesakė – tai tarsi tabu (mažoji užsigavo aikštelėje, pradėjo verkti, Laura paima ją ant rankų ir mažylė nurimus nusišypso). Mes esam šiuolaikinė visuomenė, bet kartais atrodo, kad kai kurie klausimai sovietmečio lygmens, niekas nesupažindina su tam tikrom rizikom“, – dėsto Laura.
Gimdymas tampa egzaminu
Ji atkreipia dėmesį į tai, kad taip pat yra ir su gimdymu: visi šlovina natūralų gimdymą, tvirtina, kad visoms pavyks, tik svarbu tikėti savimi ir teigiamai nusiteikti. Bet Laurai nepavyko iš pirmo karto.
„Aš labai jaučiau didelę psichologinę traumą, tai buvo vos ne pirmas motinystės egzaminas pagimdyti natūraliai, kuriam ruošėmės, lankėm paskaitas, mokiausi pratimus, kvėpavimo, vyras – masažuoti ir realiai, kai tu viską taikai ir matai, kad niekas nevyksta kaip knygoj skaitei, nors tą knygą dar ir šiandien, atrodo, mintinai moku, ir tada buvo labai sunku. Kai laukiausi antrosios, visi jau sakė antrą kartą tikrai pagimdysi, kaip čia jau, antras jau čia vos ne pats išlįs ir neišlindo“, – juokiasi Laura, kuriai ir antrąjį kartą teko daryti Cezario pjūvį.
Tuomet moteriai atėjo suvokimas, kad, jei ji turi tam tikrus pajautimus ir įrankius skleisti tam tikrą žinutę mamoms, kurios galbūt irgi tikėjo, bet nusivylė, reikia tai išnaudoti.
„Iš tikrųjų, kai pradėjome rašyti apie tas netobulas mamas, kalbėti, kad motinystė nėra vien tik džiaugsmas, kad tai iš tikrųjų velniškai sunkus darbas, kuris tave gali užknisti vieną dieną, supratau, kad moterys laukia, kol kažkas ne tik įkels nuotrauką, kaip smagu vaikus rengti, puošti ir stumdyti vežimėlį, kad motinystė iš tikrųjų yra šiek tiek daugiau“, – juokiasi ji.
Moters būkle nesidomima
Kai kurioms moterims būna itin sunku psichologiškai ir reikia, kad kažkas ištiestų psichologinės pagalbos ranką. Deja, Laurai atrodo, kad ji moterims nepasiūloma. Net jai pačiai gulint ligoninėje du kartus po gimdymo niekas nepriėjo ir nesuteikė informacijos, kur kreiptis, jei blogai emociškai pasijustų. Laimei, ji nesijautė taip prastai, kad būtų jos reikėję.
„Tu pagimdei vaiką, kaip čia gali nesijausti laiminga? Kaip ir negali būti, bet taip būna. (Laura ir vėl nubėga parsinešti savo pabėgusios dukrelės) ir jei suvoki, kad gimė vaikas ir, velnias, viskas ne taip kaip norėjosi, kad būtų. Labai didelis darbas moteriai išmokti gyventi tą gyvenimą ir reikia pagalbininkų, kurie padėtų jai analizuoti, kas vyksta su ja. Manau, kad visuomenėje atkreipiam dėmesį į bėdą jau po laiko, manau, kad prie depresijos einama palaipsniui, bet pas mus mentalinis dalykas toks, kad niekada niekas neklausia kaip tu? O tai vaikas sveikas, viskas gerai? Kai sužinom apie Deimilę, klausė, kaip kas jai? O niekada niekas neklausė, kaip aš. Juk šeima yra vienetas, ir tėtis ir mama išgyvena tą dalyką skirtingai ir, manau, pagalba turėtų būti pasiūloma iš šalies. Kai man buvo labai sunku, po Deimilės operacijos, kai gulėjom Kauno klinikose, aš verkdavau, jau atrodydavo nebežinai net kodėl, kad prieitų paklaustų gal jums padėti, ne. Kaip vaikas, ar viskas gerai? O tu suaugęs žmogus, tvarkykis pats (išbėga mažoji laukan, o Laura pasileidžia paskui ją)“, – sako Laura.
Kai jai pačiai sunku kartais pasipasakoja vyrui, tačiau moterys ir vyrai esą skirtingai suvokia dalykus. Laura – intravertiškas žmogus, todėl tiesiog jo paprašo su dukrom išeiti ir leisti pabūti jai vienai, išsiverkti, kiek pamiegoti ar paskaityti knygą.
„Aš labai daug nuopelnų skiriu jogai ir rytietiškai literatūrai, man padėjo tai suvokti daug dalykų, kurių anksčiau nė negalvodavau apie tai, dabar tie atsakymai atėjo patys. Aš psichologiškai esu stipri asmenybė ir kartais pakanka pagalbos pačiai sau. Aišku būna su draugėm susitinki, paverki, bet jų yra kelios, būna kartais jos negali, tada dar sunkiau pasidaro. Būna kartais visos susitinka ir verkiam, būna taip smagu. Vėlgi nuo dienos, nuo aplinkos priklauso, vieno vaisto nėra. Man asmeniškai tinka ramybė ir vienatvė, reikia laiko sau. (Prie Lauros pribėga Deimilė ir mamai pasako, kad jau gurgia skrandis, jau norėtųsi varškėtukų, o sesė apie maistą dar nemąsto, ją į lauką vėl pavilioja pro langus šviečianti saulė)“, – sako pašnekovė.
Didžiausias sunkumas būnant mama Laurai yra užklumpančios vaikus ligos. „Kartais vyrui sakau, kad gyvenu amžinoj paranojoj, jei mažoji pasitrina akytes, iškart sukirba mintis, o gal ir jai kažkas prasideda? Bet reikia atsiriboti ir suvokti, kad du vaikai gali būti visiškai skirtingi ir nebijoti, nes normalu, kad vaikai serga, žmonės serga, nežinai, kas dar mūsų laukia“, – teigia ji.
Kas atperka visas sunkias akimirkas? Galbūt ir banalu, sako Laura, bet – žodis „myliu“. Net neprašant ir nelaukiant. Keliaujant į interviu Deimilė paėmė ją už rankos ir pasakė: „Mamyte, aš labai tave myliu“.
„Tada viskas suvirpa tavo kūne ir supranti, kad kažką darai tikrai gerai, nes neesam tie tėvai, kurie labai lepintume, daug pirktume, mes tiesiog daug labai dėmesio skiriame joms“ (Laura atsiprašo, nes atrodo, kad mažoji ir vėl išeina pasivaikščioti)“, – sako Laura.
Interviu diena – penktadienis, kurie be išimties skirti abiem dukroms, kai visas laikas ir dėmesys priklauso joms. Laura paaiškina, kodėl šią dieną pasirinkusi kaip šventą laiką su abiem mažylėmis.
„Kai išleidom į darželį, žinojau, kad tą vieną dieną noriu būti su jomis dviem. Gal tos mamos, kurios su dviem būna kasdien, keistai į mane pažiūrės, bet vėlgi tikriausiai kiekvienam pagal savas galimybes. Po Deimilės nesijaučiau atsigavus, man buvo stiprus psichologinis šokas, kai sužinojome, kad ji turi įgimtą bėdą, ir dabar tas metas, kai Aurėja auga visiškai sveika, neturi rūpesčių, apart alergijų, ir pati imi atsigaut, įvertinti motinystę, dabar jau džiaugsmas su abiem jomis“.
Deimilei reikėjo vaikų, o mamai pabuvimo su savimi, susivokimo. Dukra darželį pradėjo lankyti nuo 1,8 metukų, todėl Laura dar turėjo laiko pabūti tik su savimi.
„Kai Aurėja jau gimė, tada Deimilė keturias dienas eina į daržiuką, o aš būnu su mažąja. Atrodytų su vienu vaiku kas čia, bet yra veiklos plius kad yra projektų, darbų... Matyt, esu toks žmogus, tą pavyzdį su būreliu sakiau (Deimilė atneša parodyti mamai, ką nupiešė), man reikia jaustis svarbia ir kitur, turiu kažką daryti, tada jaučiu pilnatvę“, – sako ji. Motinystė yra moters 80 proc., bet likusi dalis skirta laikui su vyru, draugėmis, darbams.
„Be viso to nepasijausiu tas vienetas (iš popieriaus Deimilė susisuka žiūroną ir paklausia mamos, ar ją mato. Laura sako, kad mato ir ją, ir pro duris bėgančią Aurėją. Mes su Deimile nusikvatojam, o Laura išbėga parsinešt Aurėjos)“, – apibendrina ji.
***
Interviu baigiasi, o trijulė skuba į lauką. Metas džiaugtis saulėta diena, pasitaškyti fontane, pažaisti gaudynių, neskubant ir be pašalinių papietauti su mama. Galų gale laikas tiesiog pasimėgauti geriausiu pasaulyje laiku su mama.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
