„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Mes lygūs. Lėktuvo pilotė Julija: ateis laikas, stereotipai išnyks ir šioje srityje

Juliją nuo mažų dienų traukė padanges raižantys lėktuvėliai – po pirmosios artimesnės pažinties su aviacija pajuto, kad užaugus tikrai skraidys. ​​​​​​​Šiandien ji – viena iš kelių piločių Lietuvoje ir viena iš nedaugelio pasaulyje. Stereotipiškai mąstantiems, kad ši profesija vyriška, pašnekovė gali išdėstyti savo teoriją: aviacija juk daug jaunesnė už mediciną, ir šiandien jau nieko nenustebins moteris gydytoja, todėl visuomenei tiesiog reikia laiko apsiprasti su į piloto kabiną žengiančia moterimi. Ateis laikas, kai lyčių stereotipai apleis ir šią sritį.
Pilotė Julija Michalčenko
Julija Michalčenko / Asmeninio archyvo nuotr.

Skraidyti svajojo nuo vaikystės

Svajonė skraidyti užgimė dar vaikystėje. Kartą, dar būdama vaikas, kartu su bendaamžiais Julija išvyko į ekskursiją po vieną iš karinių bazių.

„Tuomet leido į sraigtasparnio vidų įeiti, buvo pilotai, leido atsisėsti, kažką paspausti... Matėm, kaip pakilo tas sraigtasparnis. Labai susižavėjau ir namo grįžusi pretenzingai pareiškiau – užaugusi skraidysiu“, – kai įvyko pirma pažintis su aviacija, Julijai buvo maždaug 11-ka metų.

Prieš tai svajojusi galbūt tapti policininke ar ugniagese, po šios ekskursijos Julija apsisprendė tvirtai. Tiesa, mama pamanė, kad mergaitė tik juokauja. Vis dėlto teko įsitikinti, kad dukra krypties, kurią nusibrėžė dar vaikystėje, taip ir nepametė.

„Kai susiradau universitetą, pranešiau, kad važiuosiu į Vilnių, bus atvirų durų dienos, pasakiau, kad man reikia viską susižinot, tada suprato, kad nejuokauju“, – pasakoja Julija.

Mergina papildė Vilniaus Gedimino technikos universiteto studentų gretas – Antano Gustaičio aviacijos institute ji pasirinko orlaivių pilotavimo studijas, trukusias penkerius metus.

„Stojant reikėjo matematikos, lietuvių kalbos, pasirinktinai fizikos arba anglų kalbos egzamino ir fizikos ar anglų metinio pažymio. Gali mokytis ir privačioje mokykloje, tuomet mokaisi komercinio piloto licencijai reikalingų dalykų ir skraidai, bet negauni aukštojo išsilavinimo.

Mokytis privačiai trunka iki dvejų metų. Tokių studijų kaina gali siekti šimtus tūkstančių eurų, o aš laimėjau – man valstybė sumokėjo, kad gaučiau komercinio piloto licenciją“, – džiaugiasi ji. Po penkerių metų mokslų ji kartu gavo ir magistro diplomą, bet jo nepakako.

„Dar reikia lėktuvo tipo kvalifikacijos. Mane išsiuntė mokytis Tulūzoje, Prancūzijoje. Truko penkias savaites. Kainavo 30 tūkst. eurų, juos išskaitė iš mano atlyginimo dalimis, nes tokia suma, ką tik baigus universitetą, yra labai didelė. Lietuvoje tokiems mokymams negalima gauti valstybės remiamos paskolos, nors kitose šalyse, mano žiniomis, duoda“, – tęsia Julija.

„Pelėda“ mieliau renkasi vakarinius skrydžius

Skraidyti mergina pradėjo nuo antro kurso. Universitete buvo numatytos mėnesį trunkančios praktikos – po antro ir trečio kursų.

„Ketvirtame ir penktame kurse ir studijų metu būdavo praktikos. Ir pirmi kartai ne simuliatoriuje, o realiame dviviečiame lėktuvėlyje. Iš pradžių 10–12 valandų su instruktoriumi, o tada jau paleidžia vieną.

Nedrąsu buvo pirmą kartą, nes atrodo, kad mašiną mokydamasis vairuoti ilgiau užtrukai, kol vienas išvažiavai į gatvę, o čia po tiek valandų jau vieną paliko“, – jaudulį pirmą kartą apskrendant kelis ratus pamena pašnekovė.

Šiandien Julija mėgaujasi kilimo ir nusileidimo žavesiu, mat jai labiausiai patinka jausti, kad ji gali valdyti lėktuvą – dirba vengrų oro linijų „Wizz Air“ antrąja pilote. Merginos balsą keleiviai gali išgirsti keliaudami visomis kryptimis iš Vilniaus. Tiesa, mergina pripažįsta esanti pelėda, ne vyturys, todėl didesnė tikimybė, kad sutiksite ją leisdamiesi į kelionę vakare.

Asmeninio archyvo nuotr. /Pilotė Julija Michalčenko
Asmeninio archyvo nuotr. /Pilotė Julija Michalčenko

„Nemėgstu rytinių reisų, jau penktą ryto turi būti darbe. Bet yra žmonių, kuriems labai patinka penkias dienas iš eilės skraidyti vien ryte ir turėti dar gabalą laisvos dienos. Aš esu pelėda, geriau grįšiu ketvirtą ryto namo“, – pripažįsta ji.

Bičiuliai jau žino, kad artėjant kokiai nors progai, kurios dalimi norėtų matyti ir Juliją, turi ją įspėti apie tai gerokai iš anksto.

„Priprato, kad mane reikia informuoti, kad galėčiau užsisakyti išeiginę. Dauguma draugų yra iš aviacijos. Visų grafikai skirtingi. Būna taip, kad po trijų mėnesių tam tikrą dieną visiems tinkamą rezervuojam“, –juokiasi ji.

Julija visuomet žino savo grafiką visam mėnesiui. Anot jos, gali būti taip, kad skristi reikės ir septynias dienas iš eilės, tuomet privalomas 36 valandų poilsis ir tuomet vėl galima kelti sparnus į dangų. Turėdama laisvo laiko, Julija pirmiausiai gerai išsimiega, sportuoja, susitinka su bičiuliais, skaito, o neseniai ir pradėjo lankyti būgnų pamokas. Kiekvienam atsipalaiduoti padeda savas būdas.

Paklausta, ar yra šio darbo blogoji pusė, ypač moterims (kalbama, būna vaisingumo sutrikimų dėl nuolatinio skraidymo – aut.), ji teigia neradusi jokio moksliškai pagrįsto straipsnio apie pasekmes sveikatai: „Nebent išskirčiau tai, kad nėra griežto dienos ritmo – kartais skrendi dienom ar ryte, kartais vakare, ir oda labai sausėja, bet mėgstamas darbas šiuos kelis minusus tikrai nubraukia.“

Visuomenei reikia laiko apsiprasti

Dar vis pasitaiko skirstančių profesijas į moteriškas ir vyriškas, ir pilotais dažnas regi pastaruosius. Bet Julija šyptelėjusi išdėsto savo teoriją apie tai.

„Aviacija dar labai jauna – jai tik šiek tiek daugiau nei 100 metų. Lyginu su gydytojom – juk pirmoji gydytoja, man rodos, atsirado tik XIX a. pab.–XX a. pr. Ir tada buvo sunku priimti, kad moteris yra gydytoja. Dabar nuėjus pas gydytoją, jau nesvarbu, ar jis vyras, ar moteris“, – pastebi ji.

Anot pašnekovės, reikia pagalvoti, kiek metų skaičiuoja medicina ir kiek aviacija. Mergina įsitikinusi, kad visuomenei tiesiog reikia laiko apsiprasti su mintimi, kad pilotuoti lėktuvą žmogus gali nepriklausomai nuo lyties.

Aviacija dar labai jauna – jai tik šiek tiek daugiau nei 100 metų.

Tiesa, Julija mano, kad norintys skraidyti žmonės turi pasižymėti tam tikromis savybėmis.

„Turi būti komunikabilus, nėra kūno kalbos, sėdi veidu į priekį ir nematai kolegos. Bendraujame ir su antžeminiu personalu, skrydžio vadovais, tai bendravimas labai svarbus. Greitas susigaudymas netikėtose situacijose, greitas mąstymas, turi suprasti, kad esi toje vietoje, tuo laiku. Galėti dirbti komandoje. Nepanikuoti susidariusioje situacijoje.

Reikia laikytis disciplinos. Negali vėluoti į darbą, turi jame būti atitinkamu laiku. Turi planuoti savo laiką, turi būti ir lyderis, nes kai skrendi, tu esi to skrydžio lyderis. Šiuo atveju aš esu antroji pilotė, bet irgi pasakau, ko man reikia, pavyzdžiui, suskleisti užsparnius, sutraukti važiuoklę. Turi būti tos misijos lyderis. Perprasti technines žinias“, – pažeria visą puokštę Julija.

Anot jos, svarbus ir noras nuolat mokytis – pilotavimo sritį ji sulygintų su medicina, kai nuolat privalai atnaujinti turimų žinių bagažą.

„Nuolat kažko mokaisi, kas pusmetį turi patikrinimus, kas metus – egzaminus, visą laiką atsiranda pakitimų. Juos turi sekti ir mokytis“, – sako Julija.

Pašnekovė įkūnija visas šias savybes, todėl ją iš tiesų erzina, kai žmonės, pasiteiravę, ką ji veikia gyvenime, ir išgirdę, kad ji skraido, iškart mąsto klišėmis: „Palydovė.“

„Pasakau, kad ne, klysta. Esu pilotė. Iškart seka kitas klausimas – ką veikia pilotė? Na, tą patį, ką ir pilotai! Išgirdę, kad esu antroji pilotė, yra kapitonas, bando sakyti, kad nieko nereikia daryti, bet iškart pasakau, kad darau tą patį, ką ir kapitonas, tik pastarajam tenka atsakomybė“, – pasakoja ji.

Pasak Julijos, stereotipinis mąstymas vis dar gajus visuomenėje – išvydę ją sukančią į pilotų kabiną, perklausia, ar tikrai mergina yra pilotė.

Vis dėlto dabartinė karta pašnekovei atrodo teikianti daug vilčių. Jiems, rodos, viskas pasiekiama lengva ranka.

„Jie viską pabando. Jei nepatinka, pakeičia. Su šia karta viskas gerai. Jei kuri mergina nori skraidyti, ji ir skraidys. Palyginu, kiek daug mūsų merginų yra palydovių, tai jeigu mūsų grafikas toks pats, tai kodėl nebūti pilote? Merginos palydovės turi ir šeimą – vyrą, vaikus, viskas suderinama“, – drąsina kitas pašnekovė.

Palyginu, kiek daug mūsų merginų yra palydovių, tai jeigu mūsų grafikas toks pats, tai kodėl nebūti pilote?

Dirbo ir palydove

Julijai ir pačiai teko ragauti ir palydovės duonos. Kadangi ji kilusi ne iš Vilniaus, o Šiaulių, nuo pirmo kurso teko save išlaikyti ir imtis darbo.

„Pradėjau dirbti orlaivių palydove. Aš visus penkerius metus ir dirbau, ir mokiausi. Tokio studentiško gyvenimo nelabai ir turėjau, nes buvo mokslai, darbas, miegas. Darbo diena trukdavo po 12 val.“, – pamena ji.

Taip romantizuojamas darbas iš tiesų yra sunkus.

„Su aukštakulniais ant kojų visuomet, su šypsena, nesvarbu, kokia situacija“, – sako Julija.

Tiesa, nenumatytų situacijų per jos karjerą nebuvo pasitaikę. Vienintelė nenumatyta situacija būdavo sublogavę keleiviai. „Ir ačiū Dievui“, – šyptelėdama sako Julija.

***

Galite pasiūlyti kitą projekto „Mes lygūs“ pašnekovą, nepaklūstantį standartams? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt

Visus projekto tekstus rasite ČIA.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“