– Kodėl jūsų gyvenime prireikė savipagalbos grupės, skirtos LGBT asmenims bažnyčioje, kurią įkurti leido brolis Evaldas Darulis?
– Man asmeniškai tokios grupės labiausiai būtų reikėję prieš dvidešimt metų, kai aštriausiai skaudėjo dėl to, kad LBGT ir Bažnyčia nedraugauja. Dabar jau jaučiuosi išsprendusi tikėjimo konfliktus, bet man svarbu ten būti, palaikyti tą drąsią iniciatyvą, kad galėčiau jaustis naudinga kitiems.
– E.Darulis yra vienas tų dvasininkų, kuris laužo stereotipus apie tai, kad šie bendrauja formaliai, yra nutolę nuo žmonių ir ypač LGBT. Juk bažnyčia turi oficialią savo poziciją, kuri nėra palanki LGBT žmonėms. Taigi kodėl pasirinkote grupę, veikiančią būtent po bažnyčios stogu?
– Tuos stereotipus turbūt palaiko tie, kurie nelabai ką bendro turi su Bažnyčia. Dar prieš susitikdama su broliu Evaldu pažinojau jautrių, išsilavinusių, tolerantiškų dvasininkų. Gyvenau įprastą dvasinį gyvenimą, jaučiausi Bažnyčios dalimi.
Bažnyčios pozicija LGBT klausimu, mano akimis, ryškiausiai keitėsi dėl popiežiaus Pranciškaus politikos. Iki jo pontifikato už homoseksualius santykius, jei dėl jų nesigaili ir neketini nutraukti, galėjai negauti išrišimo. Dabar jau nebesusiduriu su kunigais, kurie per išpažintį neduotų išrišimo.
Tiesiog brolis Evaldas ėmėsi to darbo, kuris jau seniai vyksta Vakaruose. Jis tapo labai matomas sekuliariosios visuomenės akyse, o Bernardinų parapijiečiai ir anksčiau jį pažinojo, jis nebuvo mums lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Brolis Evaldas ėmėsi to darbo, kuris jau seniai vyksta Vakaruose. Jis tapo labai matomas sekuliariosios visuomenės akyse, o Bernardinų parapijiečiai ir anksčiau jį pažinojo, jis nebuvo mums lyg perkūnas iš giedro dangaus.
– Ar teko girdėti apie reparacijos terapiją? Ar nejautei baimės, kad įžengus į bažnyčią galėtumėte su tokia susidurti?
– Esu skaičiusi apie tai bulvarinėje spaudoje ir Gayline.lt tinklapyje, bet praktiškai niekada nesusidūriau. Tiesa, aš ir neturėjau naivumo Bažnyčioje ieškoti „terapijos“, eidavau tiesiog sakramentų, ir tiek. Teko girdėti apie „Gyvuosius akmenis“, bet žiūrėjau į tai skeptiškai, niekada nebūčiau patikėjusi jiems savo savasties.
Bažnyčioje, kaip ir visuomenėje, esama nišų ir „paslaugų“ įvairių poreikių žmonėms, renkiesi pati. Dvasininkus taip pat rinkdavausi emociškai stabilius – kai sąžiningai praktikuoji, tai nesudaro sunkumų, nes visus daugmaž pažįsti.
– Papasakokite daugiau apie grupės susitikimų eigą, kokios temos juose aptariamos, kiek vietos skiriama religijai ir maldai ir kokius žmones suburia, su kokiomis istorijomis jie ateina?
– Nėra griežtos struktūros, bet šį tą planuojame – pavyzdžiui, rekolekcijas. Jeigu ateina nauji žmonės, mums įdomu, kas jie ir kokios jų istorijos. Ateina ir LGBT asmenys, ir LGBT vaikų turintys tėvai. Žmonės nori gyventi dvasinį gyvenimą ir ilgisi bendrystės, bet dažnai drovisi savo ar savo vaikų tapatybės – kiti bendruomenės nariai gali būti nesupratingi, įskaudinti, atstumti.
Kai kartą per mėnesį susirenkame, pabūname kartu, tampame stipresni. Po susitikimo trumpai pasimeldžiame. Man malda yra svarbi, todėl tą branginu.
– Kokią patirtį, svarbiausią žinią ar pamokymą iš šių grupių išsinešėte?
– Kad geriau būti kartu, negu įsijausti į aukos rolę ir mišių metu laikyti save atstumtąja. Ateina žmonių, gyvenusių JAV ir Vakarų Europoje – jie noriai dalinasi, kaip LGBT susitikimai vyksta, pavyzdžiui, didelėse Amerikos parapijose. Ta patirtis labai brangi, nes mes irgi norime išgyventi bendrystę su Bažnyčia. Net Lenkijoje, kurią esame įpratę laikyti konservatyvia šalimi, veikia stiprios LGBT grupės Bažnyčioje.
– Kiek, jūsų nuomone, svarbi tokia savipagalba LGBT žmonėms ir jų artimiesiems?
– Dauguma LGBT žmonių, sprendžiant iš jų raiškos, yra ateistai, nevengiantys patyčių Bažnyčios atžvilgiu. Kalbėti apie tikėjimą toje mikrobendruomenėje tiek pat sunku, kiek ir apie savo LGBT tapatybę Bažnyčioje. Patenki tarp dviejų girnų. Todėl man tokia grupė atrodo svarbi.
– Ką galėtų padaryti visuomenė, kokias tolerancijos pamokas turėtumėme išmokti, kad LGBT žmonėms būtų lengviau, diskriminacijos būtų mažiau ir psichologinės pagalbos tokiose grupelėse reiktų mažiau?
– Mieste dvidešimtmečių-trisdešimtmečių karta jau priima LGBT tapatybę kaip savaime suprantamą, o jų tėvų karta arba dar persilauš, arba ne. Negalėčiau tvirtinti, kad taip yra ir regionuose, bet pasitikiu švietimo ir migracijos galia – žmonės pamažu perima vakarietišką, ne rytietišką etiketą (turiu omeny Rusiją ir pan.). O bendradarbiavimo Bažnyčioje niekada nebus per daug, tad grupelių dar prireiks.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
