Isabellos mama lietuvė, tėtis – iš Bangladešo. Taip nutiko, kad jiedu susitiko Amerikoje. Vienas kitą atrado darbe. Pora susituokė Lietuvoje, tačiau gyvenimą kūrė už Atlanto. „Galiausiai po kiek laiko atsiradau aš, vėliau – ir brolis. Gyvenome Indianos valstijoje, ten gimiau, lankiau būrelius ir ėjau į mokyklą“, – apie save pasakoja egzotiškos išvaizdos mergina.
Užsispyrė išmokti skaityti lietuviškai
Šeimoje buvo kalbama anglų kalba, ja bendraudavo Isabellos mama ir tėtis. „Tėtis su manimi kalbėjo angliškai, o mama dažniausiai kalbėdavo su manimi lietuviškai. Net kai laukėsi manęs, ji man skaitydavo lietuviškas knygeles ir eilėraščius. Mamai ne visada atsakydavau lietuviškai, tačiau viską supratau.
Beveik kiekvieną vasarą atvažiuodavome į Lietuvą, čia pramokdavau lietuvių kalbos. Namuose turėjome daug lietuviškų vaikiškų knygų, stalo žaidimų“, – vaikystę pamena Isabella.
Būdama penkerių, lankydamasi Lietuvoje, ji užsispyrė, kad mama būtinai ją išmokytų skaityti. Mamos nuomone, Isabella tam tuo metu dar buvusi per maža, tad nė nežinojo, nuo ko pradėti mokyti dukrą. Vis dėlto mažylės ryžtas buvo toks stiprus, kad net per dieną ji pasiekė stulbinančių rezultatų – sugebėjo skaityti dviejų skiemenų žodžius.
Prieš atvažiuodama į Lietuvą dvejus metus Isabella gyveno Kentukio valstijoje. Persikelti į mamos gimtinę gyventi visam laikui nė negalvojo, tačiau gyvenimas taip viską sudėliojo, kad teko su mama ir broliu į Lietuvą iš Amerikos skristi be bilieto atgal: „Tai nebuvo mano sprendimas. Viskas taip susiklostė, kad mama su tėčiu skyrėsi, ir mama, nors ir labai abejodama, nusprendė su manimi ir broliu grįžti į Lietuvą. Mama norėjo būti arčiau senelių ir giminių.“
Isabellos mama troško, kad vaikai pažintų jos gimtąjį kraštą. „Kadangi gyvendami Amerikoje neturėjome giminių šalia, mes nežinojome, koks jausmas turėti tetą, dėdę, pusbrolį, pas kurį gali nuvažiuoti bet kada“, – prisipažįsta Isabella.
Sunki pradžia
Pritapti ir gyventi Lietuvoje Isabellai buvo iš tiesų labai sunku. Jai trūko aplink anglakalbių ir kalbos, kurią ji mokėjo geriau nei lietuvių. Mergaitė ilgėjosi savo mokyklos ir draugų, galų gale – tiesiog amerikietiškos aplinkos, kuri jai nuo mažų dienų buvo artima.
Lietuviai man rodėsi uždaresni, šaltesni žmonės, ir tik ilgainiui supratau, kad galbūt ne aš jiems nepatinku, o tiesiog jų toks būdas.
„Dažnai klausinėdavau mamos, kada grįšime namo, ir netgi naktimis nemiegodavau, nes laukiau, kada pagaliau išvažiuosime. Nepasakyčiau, kad Lietuva man nepatiko, tačiau tai man buvo visiškai svetima vieta“, – pamena Isabella.
Naujoje klasėje nepavyko įsilieti staigiai – ne iškart susirado bičiulių, o ir lietuvių kalba atrodė kietas, sunkiai įkandamas riešutėlis: „Patys lietuviai visiškai skiriasi nuo amerikiečių – lietuviai man rodėsi uždaresni, šaltesni žmonės, ir tik ilgainiui supratau, kad galbūt ne aš jiems nepatinku, o tiesiog jų toks būdas.“
Laikui bėgant kalbėti lietuviškai darėsi vis lengviau, Isabella susirado draugų, su kuriais artima bičiulystė sieja iki šiol, ir Lietuva tapo jos namais.
Aplinkiniai siųsdavo į Afriką
Tuo metu, kai Isabella atvyko gyventi į Lietuvą, mūsų šalyje dar nebuvo tiek daug užsieniečių, kiek yra dabar. Taigi į mergaitę lietuviai, jos manymu, žiūrėjo kaip į pašalietę.
„Kadangi man tebuvo dešimt metų ir niekada nebuvau susidūrusi su tokia situacija, kiekvieno žmogaus žodžius ar replikas priimdavau tiesiai į širdį, ir man buvo labai skaudu. Replikas dažniausiai išgirsdavau mokykloje iš kitų mokinių, kadangi ten praleisdavau daugiausia laiko“, – pamena Isabella. Esą, kai klasėje kažkas nepavykdavo bet kuriam kitam ar mokytoja ant klasės tiesiog užpykdavo, Isabella tapdavo atpirkimo ožiu.
Kai atėjau į mokyklą su riedančia kuprine, mokiniai eidami pro šalį kirsdavo: „Tai gal tu su ta savo kuprine susipakuok ir važiuok į tą savo Afriką ar kitur...“
Ji mano, kad apkaltinti žmogų, kuris skiriasi nuo kitų, tiesiog buvo lengviausia. Vienas incidentas merginai ypač įstrigo – atsitikimas su jos kuprine.
„Iš Amerikos į Lietuvą atsivežiau kuprinę ant ratukų, kuri man labai patiko. Vis dėlto, kai atėjau į mokyklą su riedančia kuprine, mokiniai eidami pro šalį kirsdavo: „Tai gal tu su ta savo kuprine susipakuok ir važiuok į tą savo Afriką ar kitur...“ Galbūt tai neatrodo baisiai, bet mažą jautrią mergaitę tai labai paveikė“, – prisipažįsta Isabella.
Vienu metu po panašių patirčių žvelgdama į veidrodį ji tiesiog melsdavo stebuklo – kad pasikeistų jos odos spalva ir ji pagaliau pritaptų prie kitų.
Tuomet Isabellai pritrūkdavo drąsos atsikirsti lietuviškai – nežinodavo, ką atsakyti, todėl nuliūsdavo ir tiesiog nueidavo šalin. Mama jai kartodavo, kad, jeigu neleis žmonėms jos paveikti, šiems nusibos įžeidinėti ir tiesiog paliks ją ramybėje.
„Todėl stengiausi ignoruoti visų replikas ir pasakymus, ir tai suveikė – po truputį įžeidinėjimų girdėdavau vis mažiau ir mažiau. Per pastaruosius dvejus metus mano pasitikėjimas savimi išaugo, jau galiu ir atsikirsti, jei kas nors mane įžeidžia“, – sako mergina.
Tai, kas netinkama, tapo privalumu
Be to, ir visuomenėje per laiką, kurį Isabella gyvena Lietuvoje, šis tas pasikeitė – tolerancijos matyti vis daugiau. Šiuo metu aplinkiniai jau nežvelgia į ją kaip į pašalietę – jos žodžiais tariant, aplinkiniams šiandien ji „egzotika“.
Dabar esu drąsi ir tvirta, nebijau aplinkinių, jaučiuosi saugi, nes neleidžiu kitiems manyti, kad esu silpna ar pažeidžiama.
„Tai, kas anksčiau manyje buvo netinkama, tapo privalumu. Bendraamžiai nebesišlykšti manimi, o kartais netgi žavisi. Jie kalba apie tai, kad pavydi mano tamsesnių bruožų ir gyvenimo istorijos. Galbūt tai dėl to, kad vis daugiau ir daugiau užsieniečių atvyksta į Lietuvą studijuoti, todėl tai tampa normalu“, – svarsto Isabella.
Tiesa, anksčiau pasitaikydavo momentų, kai ji bijodavo net į mokyklą ar miestą išlįsti, nes nežinodavo, ar įžeidimai apsiribos vien žodžiais, ar gali virsti ir fiziniais veiksmais.
„Buvau jaunesnė, nesijausdavau sugebanti apsiginti. Dabar esu drąsi ir tvirta, nebijau aplinkinių, jaučiuosi saugi, nes neleidžiu kitiems manyti, kad esu silpna ar pažeidžiama“, – teigia mergina.
Isabella turi kelis itin artimus bičiulius, su kuriais bendrauja jau kelerius metus – jie merginą palaiko ir myli.
Prisipažinsiu, kad teko sutikti žmogų, kuris yra mano sielos žmogus ir kurį, manau, visą gyvenimą mylėsiu.
„Pora mano draugų važiavo iš Kauno iki Palangos tris kartus vien tam, kad galėtų mane palaikyti „Lietuvos balse“, ir už tai esu be galo dėkinga. Mano šeima nuo pat mažų dienų buvo mano ramstis. Jie visada besąlygiškai palaiko mano norus, padeda man, paguodžia ir priima mane tokią, kokia esu. Namuose visada jaučiuosi saugi ir mylima, nes mano šeima niekada manęs nepalieka“, – apie savo šeimos narius ir bičiulius kalba Isabella.
O kaipgi širdies reikalai? Kadangi Isabellai lietuviai atrodo ganėtinai uždari ir šalti žmonės, gyvendama Lietuvoje ji tapo labai atsargi ir sunkiai prisileidžianti žmones arčiau. Todėl ir pamilti esą sunkiau.
„Prisipažinsiu, kad teko sutikti žmogų, kuris yra mano sielos žmogus ir kurį, manau, visą gyvenimą mylėsiu. Suartėjome vėlgi per muziką, todėl jį ir įsileidau į savo širdį, nors labai tam priešinausi“, – atvirauja ji.
Vis dėlto mylimo žmogaus merginos gyvenime šiuo metu nėra, todėl ji stengiasi savo visą dėmesį ir jėgas sutelkti į muziką.
Muzikalumą paveldėjo iš tėčio
Kad ji žengs muzikiniu keliu, ryškėjo dar vaikystėje. Būdama vos trejų metukų užsispyrė išmokti skambinti fortepijonu. Niekas tokių mažų vaikų fortepijonu skambinti nemoko, todėl teko kantriai palaukti, kol sukaks penkeri. Tuomet Isabella ėmė lankyti privačias pamokas.
„Netgi būdama mažytė, jaučiau muziką, jaučiau jos galią. Tai, ką kiti vaikai išmokdavo per metus, aš išmokdavau per tris mėnesius. Mano tėtis visada namuose dainuodavo, o aš užaugusi darau lygiai taip pat, todėl manau, kad paveldėjau savo muzikalumą iš jo“, – sako Isabella.
Galiu pasakyti, kad muzika – lyg deguonis, nemanau, kad galėčiau išgyventi, jei ji staiga išnyktų iš mano gyvenimo.
Paauglystėje ją taip pat lydėjo muzika. Atvykusi į Lietuvą ji sužinojo apie galimybę mokytis muzikos mokykloje. Įstojo į dainavimo specialybę: mokėsi solfedžio, muzikos istorijos bei fortepijono. Vis dėlto pastarojo pamokų esą buvo mažai, todėl mergaitės tai netenkino. „Pranešiau mamai, kad noriu turėti dvigubą specialybę – ir fortepijono, ir dainavimo. Nepaisant visų įspėjimų, kad bus labai sunku, gavau tai, ko norėjau. Tuomet tikrai jaučiausi savo vietoje ir kasdien negalėdavau sulaukti pamokų“, – teigia Isabella.
Tiki muzikos galia
Muzika jai visada buvo tai, kas niekada jos neteisia ir nesmerkia. Anot merginos, ji visada jai padėdavo, visada būdavo šalia, buvo jos ramstis ir gyvenimo prasmė, buvo jos religija.
„Kai dainuoju arba groju, pasineriu į melodijų ir harmonijų pasaulį, ir visas pasaulis tiesiog dingsta man iš akių. Galiu pasakyti, kad muzika – lyg deguonis, nemanau, kad galėčiau išgyventi, jei ji staiga išnyktų iš mano gyvenimo“, – muziką mergina brangina be galo. Ji keliasi ir užmiega su muzika, o per ją bando pasiekti ir kitų žmonių širdis, nes ji, merginos nuomone, sujungia visus.
Šiuo metu Isabella abiturientė, todėl didžiąją gyvenimo dalį užima mokslai, tačiau muzikai laiko visuomet atsiranda. Mergina tikra – muzika yra jos ateitis: „Bandau kurti ir tobulinti savo klausą bei balsą, nes noriu augti ir vystyti savo muzikalumą.
Muzika buvo ir yra mano prioritetas, todėl visada suku galvą, kokias dainas dainuoti, kokiais instrumentais groti, mąstau apie tai, kaip norėčiau perteikti savo jausmus muzika kitiems.“
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aksamitaitės, šįmet gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
Galite pasiūlyti herojų projektui? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt.
