„Amžiaus skirtumas nesudaro jokių kliūčių mūsų jausmams ir buvimui kartu. Atvirkščiai, mes vienas kitą papildome įvairiose gyvenimo situacijose ir nuo to mums tik smagiau gyventi. Žmonės turi įvairią nuomonę dėl amžiaus, bet mes be galo džiaugiamės, kad likimas mus sujungė bendram gyvenimui“, – atvirai sako M.Vygantas.
Beveik kalėdinis stebuklas
O sujungė juos ne tiek likimo žvaigždės, kiek televizija ir šiuolaikinės technologijos. Dabartinė Manto mylimoji Jolanta tuo metu atstovavo Lietuvių bendruomenei Jungtinėje Karalystėje. Renginių organizatorė, ne pirmus metus dainuojanti privačiuose vakarėliuose ir restoranuose, kalėdiniam renginiui kaip tik ieškojo balsingo vyruko, gyvenančio Jungtinėje Karalystėje.
Man širdis pakuždėjo, kad būtent Jolanta – mano gyvenimo moteris, mano antra puselė, – taip Mantas suprato įsimylėjęs.
„Vieną vakarą netikėtai sulaukiau skambučio, kuris mane maloniai nustebino – tai buvo Jolanta. Ji labai nedrąsiai pakvietė mane padainuoti. Tuo metu aš buvau šešerius metus nedainavęs, bet nedvejodamas sutikau su pasiūlymu.
Pradžioje nedrąsiai susirašinėdavome žinutėmis apie muziką, gyvenimą Jungtinėje Karalystėje. Kadangi Jolanta jau gyveno Londone daug metų, turėjo daug pažinčių įvairiose sferose, man buvo įdomu su ja bendrauti, o vieną dieną ji mane pakvietė į svečius padainuoti kartu“, – apie pažintį, kurią galima vadinti be penkių minučių kalėdiniu stebuklu, pasakoja Mantas.
Jolantos namais jųdviejų balsai neapsiribojo. Jiedu pabandė kartu padainuoti ir vakarėliuose, o pirmasis viešas Manto debiutas įvyko Naujųjų metų vakarėlyje Londone. Nužengus nuo scenos, bendravimas nesibaigė. Anaiptol.
„Pradėjome daugiau kalbėtis telefonu. Jolanta man pasirodė labai jaunatviška, moteris su didele širdimi. Laikui bėgant tiesiog kartu praleisdavome daugiau laiko kartu, ir man širdis pakuždėjo, kad būtent Jolanta – mano gyvenimo moteris, mano antra puselė“, – taip Mantas suprato įsimylėjęs.
Su bendraamžėmis nieko bendra nerado
Pats Mantas augo darnioje šeimoje, jautėsi iš tiesų mylimas. Savarankiškumo teko išmokti anksti, jau nuo 14 metų jis pradėjo gyventi savarankiškai – iš tėvų namų Druskininkuose išsikraustė gyventi į Kauną mokytis Juozo Gruodžio konservatorijoje.
„Savarankiškas tapau labai anksti, turėjau ankstyvus santykius ir pažinau gyvenimą galbūt daug anksčiau nei kiti mano bendramečiai“, – atvirauja Mantas.
Jolantoje jis tvirtina pažinęs ne mamą, ne globėją, o moterį. „Kadangi pats esu subrendęs ir išėjęs į gyvenimą daug anksčiau, su savo vienmetėmis nerasdavau bendros kalbos. Skyrėsi požiūris į gyvenimą, siekiai. O su Jolanta viskas gerai, man viskas jos patinka“, – sako Mantas.
Mylimoji Mantui atrodo graži, be galo jaunatviška, o energijos, kuria ji trykšta, galėtų pavydėti net jo vienmetės moterys.
„Atradau ramybę, gražius šeiminius vakarus, jausmingus pašnekesius. Ji užsispyrusi kaip ir aš, tad kabinamės į gyvenimą nagais ir abu kartu. To man anksčiau trūko“, – teigia Mantas.
Santykius sutvirtina kelionėse
Išsiskyrus vos kelioms dienoms, jiedu jaučiasi lyg buvę atskirai visą amžinybę. Tad išėję į darbus vienas kitam bent po kelis kartus per dieną paskambina pasidomėti, kaip sekasi. „Neturime vienas nuo kito jokių paslapčių. Nedraudžiame vienas kitam susitikti su draugais, nes pasitikėjimas yra abipusis ir šimtaprocentis“, – tikina jis.
Šiai porai negresia rutina. Abu jie be galo užimti, esą kiekviena diena kruopščiai suplanuota. Jiedu džiaugiasi, jei turi laisvą savaitgalį.
„Bet norėdamas atitrūkti nuo visų darbų ir palepinti savo mylimąją, kiekvienais metais dovanoju poilsinę kelionę į šiltus kraštus, kur galime pabūti tik dviese ir pailsėti nuo visko.
Net ir kelionėse mūsų nuomonės visiškai sutampa. Nukeliavus į svečią šalį, mums nesinori gulėti prie baseino ir beprasmiškai leisti laiką, mums patinka pažinti naują šalį ir jos įžymias vietas“, – apie tai, kad kelionės patikrino jų santykius, kalba Mantas.
Ragina nesivarginti norinčius įžeisti
Tiesa, pradėję kartu gyventi, jiedu niekam apie tai neskelbė. Apie jų draugystę ir bendrą gyvenimą žinojo tik patys artimiausi. Iš pradžių tikrai būta įvairiausių nuomonių: daug kas smerkė, šaipėsi. Pasak Manto, buvo ir kreivų žvilgsnių, ir apkalbų, o ypač daug kritikos strėlių skriejo į Jolantos pusę. Daugiausia pažeminimų ji sulaukdavo iš bendraamžių moterų. Dauguma jų elgėsi it išverstakailės – į akis šypsojosi, o už akių pašaipiai plakė liežuviais.
Vis dėlto porai svarbiausia, kad artimiausi bičiuliai ir šeima visiškai palaiko ir džiaugiasi poros laime. Jolantai buvo svarbi jos vaikų iš buvusių santykių nuomonė, o Mantui – jo tėvų. „Kas įdomiausia, labiausiai pasijutau diskriminuojamas kai kurių artimiausių draugų, iš kurių to nė nesitikėjau. Bet šiuo metu mano gyvenime jų jau nebėra“, – prisipažįsta Mantas.
Kas įdomiausia, labiausiai pasijutau diskriminuojamas kai kurių artimiausių draugų, iš kurių to nė nesitikėjau.
Žinoma, iš pradžių buvo nemalonu girdėti nuolatinį negatyvą savo atžvilgiu, tačiau laikui bėgant pora išmoko į tai nekreipti dėmesio arba viską priimti su humoru.
„Tad tie, kurie mus stengiasi įžeisti, nesivarginkite, nes mes į tai visiškai nereaguojame“, – šypsosi jis. Šiuo metu palaikančių kur kas daugiau, nei pradžioje.
Lietuvoje būtų sunkiau
Mantas pastebi, kad didmiesčiuose gyvenantys žmonės, kurie yra apsiskaitę, puoselėja aukštas vertybes, niekada sau neleidžia įžeidinėti kitų meilės. Be to, keliaudami po šalį Jolanta ir Mantas sutinka ne vieną tokią porą kaip jų. Visų istorijos dažniausiai būna panašios – žmonės bijo apie tai kalbėti garsiai tarp kitų tautiečių. „Kalbėdami viešai siekiame, kad žmonės nebijotų džiaugtis savo laime ir niekam nesiteisintų“, – tikina Mantas.
Vyras mano, kad Lietuvoje jam ir mylimajai būtų kur kas sunkiau kurti tokius santykius – esą su diskriminacija jiedu, ko gero, susidurtų daug dažniau.
„Likę daug sovietinio standarto. Londone yra didelė kultūrinė įvairovė, ko trūksta Lietuvoje. Čia nėra smerkiami tokie santykiai kaip mūsų, vienalyčių santykiai ar kita“, – palygina skirtingų šalių gyventojų požiūrį jis.
Apie vaikus ir santuoką nemąsto
Rodos, šioje istorijoje iki „Jie ilgai ir laimingai gyveno...“ trūksta nedaug. Galbūt tik vestuvių ar vaikų? Mantas atviras – jiedu jau dabar jaučiasi visavertė šeima ir yra be galo laimingi. Jolantos dukrai Mantas jaučiasi atstojantis tėvą. „Bet kas čia žino, ką gyvenimas mums paruošęs? Galbūt apdovanos ir daugiau? Kalbant apie santuoką, mes apie tai negalvojame, nes žiedas ar parašas dokumente neturi reikšmės“, – įsitikinęs pašnekovas.
Jiedu tiesiog džiaugiasi laimingu ir darniu gyvenimu drauge. O skeptikams jis palinkėtų plačiau žvelgti į gyvenimą ir pasidžiaugti kitų laime: „Nors visada nelaimingas žmogus stengiasi išsilieti ir išreikšti savo negatyvą tiems, kurie yra sukūrę laimingą gyvenimą, meilei amžius, religija, tautybė nesvarbu. Tad palinkėčiau daugiau pozityvumo.“
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
