A.Krikštaponienė su 15min dalijosi mintimis apie ganytojišką tarnystę, nelengvą kelią į ją, stereotipus bei lyčių lygiateisiškumą bažnyčios ir šeimos gyvenime.
Pirmoji, bet nebe vienintelė
A.Krikštaponienė – pirmoji pastorė Lietuvoje, tačiau nebe vienintelė. Prieš dvejus metus išleistoje savo knygoje – akademiniame tyrime „Moteris – ganytoja? Moterų pastoracinės tarnystės raida Lietuvos evangelinėse bažnyčiose“ pastorė pastebėjo, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki dabar buvo ordinuota per 30 moterų skirtingo statuso dvasininkių (pastorių, kunigių, vyresniųjų, misionierių, žodžio tarnautojų ir diakonių) įvairiose mūsų tautoje gyvuojančiose evangelinėse denominacijose.
„Jei kalbėtume siauriau, tik apie pastorių ir kunigių tarnystę, kurios ne tik pamokslauja, veda bažnytinę liturgiją, užsiima sielovada, bet ir vadovauja bažnyčioms, tokių būtų dar mažiau. Dauguma iš mūsų esame nepriklausomų evangelinių bažnyčių pastorės skirtinguose miestuose (septynios pastorės), po kelias pastores jungtinėje metodistų bažnyčioje ir Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrijoje bei viena kunigė evangelikų reformatų bažnyčioje. Iš viso būtų apie 15, kurios tarnauja Lietuvoje“, – skaičiuoja pašnekovė, patikslindama, kad šis skaičius dėl įvairių priežasčių gali svyruoti.
Drąsus žingsnis į tarnystę
Ką reiškia tapti pirmąja Lietuvoje pastore? Kokie iššūkiai tuomet laukia, į kokias stereotipines sienas tenka atsitrenkti? Kaip pastebi A.Krikštaponienė, visa, kas nauja, pradžioje sulaukia prieštaringos reakcijos visuomenėje, o ypač tada, kai gyveni lūžių metais.
„Tuo metu, tautai tik išsivadavus iš sovietinės ateistinės valstybės gniaužtų, kurioje buvo pamintos žmogaus esminės teisės – tikėjimo, žodžio ir sąžinės laisvė – moteriai tapti pastore buvo negirdėtas reiškinys. Prisimenu, kaip to meto spaudoje nevienareikšmiai vertino šį fenomeną. Vieni tuo labai domėjosi, kiti – kritikavo. Tada apskritai pradėti naują evangelinę bažnyčią buvo gana neįtikėtinas, drąsus žingsnis. Juk persekiojimų, tikinčiųjų represijų ir žeminto orumo baimių šmėkla vis dar tvyrojo tautos sąmonėje, gyveno žmonių galvose“, – pamena ji.
Tačiau stipresnė vidinė jėga – pabudusi žmogaus dvasia, laisvės siekis, tikėjimo troškimas, atgimusi dievoieška – priešinosi baimės liekanoms. Tuomet, pasak pašnekovės, mūsų visuomenėje vyko įvairūs žmonių sąjūdžiai, kurie formavo naują tautinį identitetą.
„Buvo ir ne vienas tikėjimo atsinaujinimo sąjūdis, iš kurių ryškiausias ir didžiausias – bažnyčios „Tikėjimo žodžis“ judėjimas, palietęs to meto jaunimo, naujos kartos širdis. Šio charizminio judėjimo (nuo 1988 m.) įtakoje ir išryškėjo mano pačios pastoracinis pašaukimas. Gimęs širdies tikėjimas sužadino dvasią ir atvėrė ganytojišką pašaukimą manyje“, – paaiškina A.Krikštaponienė.
Nuo 1990 m., būdama vos 21-erių metų, raginama Dievo žodžio, palaikoma tėvų ir tikinčiųjų, ji prisiėmė naujai gimusios Šiaulių bažnyčios „Tiesos žodis“ ganytojišką tarnystę ir vadovavimą.
Teko įveikti stereotipinį mąstymą ir nesupratimą
Pirmaisiais penkeriais savo pastoracijos metais Anželika susidūrė su nesupratimu ir stereotipiniu mąstymu visuomenėje. Žmonėse, pasak jos, sumišo posovietinis mentalitetas, biblinio, teologinio raštingumo stoka ir naujų kultūrinių bei dvasingumo išraiškų nepažinimas.
„Todėl bujojo įvairūs stereotipai: „visi turime būti vienodi“ („lygiavos“ mentalitetas), „ką apie save galvoji, kuo dediesi esąs(?)“ (nepakantumas kitaip mąstančiam ir save išreiškiančiam), „gali būti tik vienas teisingas tikėjimas“ (kitokių tikėjimo išraiškų ksenofobiškumas) ir „moteris negali būti pastore, tai – vyro darbas“ (patriarchalinės kultūros stereotipai), „moteris pastorė – tai siaubas“ (moteriškos pastoracijos demonizavimas) ir t.t.“, – vardija A.Krikštaponienė.
Vis dėlto, greičiausiai dėl jaunatviško maksimalizmo bei Dievo ir tikinčiųjų palaikymo, ji rimtai nekreipė dėmesio į tai, ką tuo metu kalbėjo žmonės, bet klausė širdies pašaukimo, toliau lavino reikiamus tarnystei gebėjimus ir pastoracines kompetencijas.
„Nuo vaikystės mane domino vidinis žmogus pasaulis, siela, traukė išmintis, dvasingumas ir amžinumo paslaptis. Matau didžiulę prasmę tarnauti Dievui ir žmonėms kaip ganytoja. Džiaugiuosi, kai galiu skleisti tikėjimo viltį žmonėse, rodyti į begalinę Dievo meilę kiekvienam Jo kūriniui, prisidėti prie žmogiško orumo atstatymo, prie sielos žaizdų gydymo ir socialinių santykių atkūrimo“, – tvirtina Anželika.
Vis dėlto savo pašaukimo keliu ji, kaip pati mano, galėjo eiti nuo pradžių tik dėl to, kad sulaukė savo artimųjų – pradžioje tėvų, po to – vyro ir vaikų – supratimo, pritarimo ir palaikymo.
„Tačiau ne paslaptis, kad ir šiandien moterims Lietuvoje yra neįprasta tarnauti dvasininke, jei nepritaria artima aplinka. Visuomenėje vis dar gajus supratimas, kad vyrui būti kunigu garbė, o moteriai – gėda. Nelyg ji kažko nesupranta, ar jai kažko trūksta, o gal ji kažko nesugebės padaryti... Su panašiomis nuostatomis tenka vis periodiškai susidurti, ypač nepažįstamoje aplinkoje“, – prisipažįsta pašnekovė.
Visuomenėje vis dar gajus supratimas, kad vyrui būti kunigu garbė, o moteriai – gėda. Nelyg ji kažko nesupranta, ar jai kažko trūksta, o gal ji kažko nesugebės padaryti... Su panašiomis nuostatomis tenka vis periodiškai susidurti, ypač nepažįstamoje aplinkoje, – prisipažįsta pašnekovė.
Tačiau pastorė sako, kad, nors tradicijos ir papročiai keičiasi paskutiniai, kaip pastebi antropologai, visgi moterims verta eiti savo pašaukimo keliu ir praturtinti bažnyčią bei visuomenę savo kompetencijomis, kurios dažnai būna labai aukštos.
„Niekas kitas, tik jos pačios, su artimųjų, mentorių, draugių (-ų), kolegių (-ų) pagalba, nepraskins šio kelio. Mėgstu sakyti: „Kiekvienas pašaukimas, vidinio užtaiso, gauto iš Aukštybių, dėka, prasiskina sau kelią...“, – mintimi pasidalija ji.
Prieštaringos pozicijos
Apie moters tarnystę Dievui kalba ir Šventieji raštai. Juose, pasak pašnekovės, randamos prieštaringos pozicijos, todėl teologiškai klausimas išlieka sudėtingas. Pati didžiausia šios teologinės diskusijos problema „už“ ar „prieš“ moterų pastorystę esą glūdi tame, kad Šventajame Rašte nėra nė vienos tiesioginės eilutės, kuri draustų arba leistų moterų pastorystę. Atvirkščiai, atrodo, yra viena kitai prieštaraujančios nuostatos moters atžvilgiu.
„Viena vertus, mes susiduriame su bendra patriarchaline kultūra, kurioje buvo rašomi Senojo Testamento ir I-ojo amžiaus Naujojo Testamento tekstai. Todėl, pavyzdžiui, kai kuriuose apaštalo Pauliaus laiškuose skamba draudimas moterims mokyti ir vadovauti vyrams. Dėl šito atsiranda kategoriški pasisakymai, kad moterys negali būti pastorėmis ir vadovauti bažnyčiai. Tačiau kiti teologai teigia, kad šių Pauliaus paraginimų negalime vienareikšmiškai vertinti kaip universalaus dėsnio, kuris draustų moterims tarnauti ganytojiškoje tarnystėje, juk paraginimas skambėjo konkrečioje I a. kultūroje ir tam tikroje bažnyčios situacijoje“, – dėsto pašnekovė.
Viena vertus, mes susiduriame su bendra patriarchaline kultūra, kurioje buvo rašomi Senojo Testamento ir I-ojo amžiaus Naujojo Testamento tekstai. Todėl, pavyzdžiui, kai kuriuose apaštalo Pauliaus laiškuose skamba draudimas moterims mokyti ir vadovauti vyrams. Dėl šito atsiranda kategoriški pasisakymai, kad moterys negali būti pastorėmis ir vadovauti bažnyčiai, – dėsto pašnekovė.
Kita vertus, apaštalas Paulius, o ir pats Kristus, pasak pašnekovės, įdiegia peraugantį to laiko moterį menkinantį kultūros požiūrį: „nebėra nei vyro, nei moters, – visi esate viena Kristuje“ (Gal 3,28). „Tik ši viena nuostata, neminint kitų Rašto ir teologinių argumentų, sukuria precendentą suprasti ir bažnytinėje erdvėje taip pat taikyti universalų lyčių lygiateisiškumo principą“, – sako ji.
Visa bėda, pasak pašnekovės, glūdi tame, kad būtent draudžiančios moterims mokyti Rašto eilutės dažniausiai Bažnyčioje suprantamos ir traktuojamos pažodžiui bei taikomos kaip universali tiesa, duota visiems laikams, visoms moterims. „Vis dėlto būtų svarbu jas skaityti teksto kontekste, vertinti laikotarpį ir to meto ekleziologinę situaciją. Taip pat tenka sąžiningai pripažinti faktą, kad moterys šiandien jau moko Bažnyčios įvairiose srityse, atlieka sielovadą. Kodėl gi joms neleidus ganyti?“ – sako ji.
Vadovauja bažnyčiai
Šiandien Anželika vadovauja bažnyčiai „Tiesos žodis“. Tai – nepriklausoma, evangelinė, charizminė krikščionių bendruomenė, gyvuojanti Šiauliuose 28-erius metus.
„Mūsų bažnyčią lanko įvairaus amžiaus, skirtingos socialinės padėties ir patirties, įvairių profesijų žmonės. O tai atitinka mūsų atviros, aktyvios ir atsinaujinančios bažnyčios viziją. Todėl bendruomenėje be pamaldų organizuojame skirtingas ir kryptingas grupeles, skirtas bendrauti, savitarpio pagalbai ugdyti, kūrybiškai vystyti dvasinį gyvenimą ir savanoriavimą bažnyčioje bei mieste. Bažnyčioje yra jaunimo grupės, vaikų klubas, šeimų grupės, vyrų ir moterų grupės, senjorų grupelės, kuriose nuolat aptariamos aktualios gyvenimo temos, vyksta sielovada, meldžiamasi, padedama“, – apie bažnyčios gyvenimą pasakoja Anželika.
Taip pat ji, padedama sutuoktinio, vykdo ir visuomeninę, kūrybinę veiklą mieste, skleidžiant krikščioniškas tikėjimo, meilės, gailestingumo vertybes. Kartu su įvairiomis miesto bažnyčiomis iš skirtingų denominacijų aktyviai dalyvauja miesto ekumeninėje veikloje. „Pastaruosius dvejus metus esame sukūrę unikalų ekumeninį projektą – Šiauliai – Sekminių miestas – kurį, kartu su miesto bažnyčiomis ir tautinėmis bendrijomis, rengiame visiems miesto gyventojams. Siekiame kurti atvirą bei tolerantišką miesto aplinką ir pagarbią kultūrą“, – teigia ji.
Rengia teminį pamokslą
Šį sekmadienį Anželika tikintiesiems sakys teminį pamokslą pagal Biblijos Patarlių išminties knygą, iš Mini ekonomikos ciklo. Šįmet su bažnyčios versliais žmonėmis buvo nuspręsta kiekvieno mėnesio antrą sekmadienį organizuoti Mini ekonomikos tarnystę, kurios metu nagrinėjami Patarlių knygoje surašyti išminties pamokymai, skirti šeimos ūkiui tvarkyti, dėsniai, kuriuos galima pritaikyti darbo vietoje, versle ir namuose.
„Tokiu būdu siekiame paskatinti jaunus ir vyresnius žmones, vyrus ir moteris, turinčius verslumo gyslelę ir pašaukimą, išdrįsti juo naudotis. Taip pat švelniai diegiame vertybinį finansinį švietimą. Tai gana praktinis patarnavimas, remiantis senąja Biblijos išmintimis ir naujomis įžvalgomis. Tokiu būdu norime, kad žmonės efektyviai įsijungtų į miesto darbo rinką, įgytų naujų socialinių įgūdžių, kad būtume pasiruošę kiekvienam geram darbui. Iš atgarsių teko girdėti, kad tuos sekmadienius ypač mėgsta jaunimas“, – paaiškina Anželika.
Moterims, o kartais ir vyrams, ji stengiasi organizuoti specialius sielovados, atsinaujinimo arba teminius seminarus, konferencijas, stovyklėles, kuriose aptariami tuo metu aktualūs klausimai.
Vyras taip pat tarnauja bažnyčioje
Jos sutuoktinis Aidas, su kuriuo šeimą jiedu sukūrė prieš 27-erius metus, taip pat jau ilgus metus tarnauja bažnyčioje: „Panašiai tiek laiko kartu ir tarnaujame mūsų bendruomenėje ir kituose bažnytiniuose, visuomeniniuose projektuose.
Mes susitikome, kai jau buvau pastorė ir nešiau pastoracinės tarnystės naštą. Po metų pažinties nusprendėme sujungti širdis ir gyvenimus. Nuo pradžių nusprendėme, jog palaikysime vienas kitą, būsime lygiaverčiais ir draugais, ir partneriais, padėsime vienas kitam šeimoje bei bažnyčioje, gerbsime vienas kito tikslus, viziją, misiją“.
Nuo tada abu darbuojasi bažnyčioje – Anželika kaip dvasininkė, o jis administruoja įvairius bažnyčios laukus.
Nuo pradžių nusprendėme, jog palaikysime vienas kitą, būsime lygiaverčiais ir draugais, ir partneriais, padėsime vienas kitam šeimoje bei bažnyčioje, gerbsime vienas kito tikslus, viziją, misiją, – teigia Anželika.
Anželika, padedama sutuoktinio, daug dirba su bendruomenėmis, kuriose tenka spręsti įvairiausias problemas – nuo individualių žmonių poreikių, konfliktinių šeimos situacijų iki socialinių tarpbendruomeninių santykių klausimų. „Vienas didžiausių šiandienos tikinčiųjų bendruomenių iššūkis yra išlikti aktualiems visuomenėje, neužsidaryti į savo „geresnę, moralesnę, tradiciškesnę“ subkultūrą, bet mokytis klausyti visuomenės poreikių ir rasti, kuo gali pasitarnauti savo aplinkoje, kuriant kartu su visais bendrą tautos dvasinę, vertybinę ir materialią gerovę“, – teigia pastorė.
Jai taip pat teko dalyvauti keliuose projektuose, skirtuose Panevėžio nuteistoms moterims, jų orumui kelti, skatinti tikėjimą ir vidinę saviugdą, siekti esmingų gyvenimo pokyčių.
„Paskutinis projektas buvo kitoks tuo, kad jungė skirtingų profesijų moteris (menininkes, psichologes, dvasininkes, socialines darbuotojas) su tikslu atnešti visapusišką pokytį į pataisų namų auklėtinių širdis ir gyvenimus. Visi šie projektai buvo neeiliniai, įdomūs, užsimezgė tęstiniai ryšiai su moterimis“, – tikina pašnekovė. Šis poreikis, anot jos, išlieka aktualiausiu, kad moterys būtų nuolat lankomos su gyvenimą keičiančia žinia ir bendravimu. Anželika tikra – dar ne kartą jas aplankys.
Šeimoje dalijasi pareigas ir darbus perpus
Šeimoje ir bažnyčioje abu sutuoktiniai dalijasi įvairiomis atsakomybėmis po lygiai. „Mūsų visi darbai, buitiniai ir darbo, persipina. Namuose nevadiname darbų vyriškais ar moteriškais. Kartu pastatėme namus, prižiūrime buitį, pasikeisdami gaminame valgyti, kartu auginame vaikus. Kol vaikai buvo maži, budėjome naktimis keisdamiesi tarpusavyje. Abu keitėme sauskelnės, maitinome, žaidėme ir maudėme juos“, – apie šeimą kalba pašnekovė.
Laisvalaikiu Anželika labai mėgsta skaityti. Be knygos ji tiesiog neišgyventų nė dienos! „Taip pat vertinu judesį, sportuoju. Kai tik randu laisvo laiko, įkišu rankas į žemę. Daržų neturiu, bet apžiūriu savo gėlynėlius. Tada akimirksniu viską pamirštu, dingsta rūpesčiai ir atsakomybių naštos“, – sako ji.
Kūdikio netektį priėmė kaip pamoką
Tiesa, sutuoktiniai turi savo pomėgių ir interesų laukus, kurie yra išskirtinai tik asmeniški. Tai porai padeda išlikti savimi, pajausti savitumą, savo sielos unikalumą.
Šeima susilaukė keturių vaikų, tačiau vieno jų, dar jam būnant kūdikiu, neteko. Tai šeimai buvo itin brandinanti patirtis, kuri dar labiau sustiprino širdies saitą bei draugystę.
„Mokėmės pažinti vienas kitą gedėjimo procese“, – sako Anželika. Dabar šeima turi subrendusią dukrą, kuri šiemet baigia magistro studijas Aalborgo universitete, Kopenhagoje. Taip pat augina du sūnus, iš kurių vienas jau greitai baigs gimnaziją, o jaunėlis – dar tik pradinėje mokykloje.
„Kol kas namai visada pilni veiksmo ir šurmulio, įvairių idėjų ir judesio, pareikalauja nemažai dėmesio. Retai kada patiriame tylą“, – šeimos kasdienybe dalijasi Anželika.
Visi šeimos vaikai nuoširdžiai gerbia tikėjimą. Vis dėlto jų santykis su Dievu, kaip ir fizinis amžius, yra labai skirtingas. Mažasis itin žaismingai, atvirai ir žingeidžiai priima visas tikėjimo tiesas, mėgsta įvairias dvasines praktikas.
„Beveik kiekvieną vakarą su juo dėkojame Dievui už tai, ką patyrėme gero tą dieną, o tam, kas ne taip gerai sekėsi, prašome Jo pagalbos. Vyresni gi viską giliau permąsto, rimtai sveria, nebijo kelti sunkių klausimų apie tikėjimą ir socialinį neteisingumą, kur glūdi asmeninio tikėjimo ir bendruomeninio tikėjimo ribos bei sąlyčio taškai, kuo skiriasi konfesijos, kaip sąveikauja tikėjimas, mokslas, kultūra ir įvairūs pomėgiai ir t.t. Jie ieško atsakymų į jiems rūpimus egzistencinius klausimus“, – palygina Anželika.
Jiedu su vyru, kaip tėvai, skatina vyresniųjų vidines paieškas, jokiu būdu nesiekia jiems primesti savo gyvenimo lūkesčių ir modelių. Jie suvokia, kad kiekvienas iš jų, kaip asmenybė, turinti savo kelią iš Dievo po saule, todėl nenori jų gyvenimų konstruoti pagal savo pašaukimą. „Matome, kad tikėjimas gyvai bręsta kartu su žmogumi ir įgyja savitas išraiškas“, – sako pašnekovė.
Bažnyčia išgyvena krizę
Kalbėdama apie tikėjimą, Anželika atkreipia dėmesį, kad šių dienų Vakarų Bažnyčia išgyvena tam tikrą krizę, nes, pasak pašnekovės, dauguma tikinčiųjų save priskiriantys vienai ar kitai konfesijai, puoselėja tik kultūrinę krikščionybę, neturi asmeninio santykio su Dievu, netiki Jo veikimu ir amžinuoju gyvenimu.
„Todėl Bažnyčią, turiu omeny visas krikščioniškas konfesijas ir bendruomenes, matyčiau kaip siekiančią visapusiško atsinaujinimo. Ji nebegali funkcionuoti tik pagal savo vidinius kanonus, kalbėti savo „šventa“ ir dažnai žmonėms nesuprantama kalba. Šito nebeužtenka. Svarbu atsigręžti į Kristaus tarnystės pavyzdį ir į šiandienos žmogų“, – tvirtina Anželika.
Anot jos, svarbu vėl gyvai priartėti prie žmogaus, prie kiekvienos sudaužytos širdies, drąsinti neryžtingus, guosti nusiminusius, gydyti sužeistas dvasias, pasiekti apleistuosius, savo ir visuomenės paribiuose gyvenančius žmones. „Jėzus gyveno gailestingumu: skelbė gyvenimą dvasios beturčiams, rūpinosi ligoniais ir įvairių sunkumų kakinamais žmonėmis. Nelengva vėl tapti gailestingumo ir meilės instrumentu, sielovados laidu, bet tik toks priėjimas gali pažadinti tikėjimą žmonėse“, – įsitikinusi Anželika.
Pašnekovės manymu, svarbu būti veiklios meilės, taikdarystės, malonės ir tiesos indu, kuris pagirdo dvasiškai ištroškusius esančius visose aplinkose.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
