Alisa atvira – nebuvo kritinio momento, kai ji suprato, kad jos biologinė lytis nesutampa su tapatybės pajautimu.
„Nelendant į diskusijas, kas yra biologinė lytis, nes tai – atskira tema, pasakysiu, kad man nebuvo tokio atskiro momento, kad būčiau pajutusi, lyg jungiklį kas būtų įjungęs, – viskas, aš moteris! Toks noras, troškimas būti moterimi buvo nuo pat vaikystės.
Vienas pirmųjų mano prisiminimų, kai pas močiutę būdama lįsdavau į miegamąjį, kur stovėjo spintelė su pusseserių drabužiais. Tai ryškiai prisimenu“, – vaikystės prisiminimu dalijasi Alisa.
Vienas pirmųjų mano prisiminimų, kai pas močiutę būdama lįsdavau į miegamąjį, kur stovėjo spintelė su pusseserių drabužiais. Tai ryškiai prisimenu, – vaikystės prisiminimu dalijasi Alisa.
Anot jos, jausmas dėl savo moteriškosios tapatybės ilgai nepaleido. Vis dėlto aplinka, kurioje gyvena, tas mintis gesindavo, tiesiog vis nustumdavo jas į šalį.
Tai, kad nuo savęs nepabėgs, aiškiausiai Alisa viduje suvokė maždaug prieš ketverius metus, būdama akademinėse atostogose.
„Tuomet daugiau laisvo laiko buvo, daugiau laiko skyriau sau. Tada tiesiog ėmiau persirenginėti savo buvusios žmonos drabužiais. Tai buvo, sakykime, pirmas žingsnis. Paskui pradėjau labiau domėtis, internete naršyti, bendrauti, ieškoti informacijos...
Tuo metu buvo tik tas persirenginėjimas, neigiau esanti translytė moteris. Paskui taip susiklostė, kad gyvenime daug kitų rūpesčių ir problemų atsirado, šis pomėgis persirenginėti, vadinkime jį taip, nuėjo į šalį. Palaipsniui puoliau į depresiją, į nerimą...“, – pasakoja pašnekovė.
Santykiai su moterimi, kaip dabar pripažįsta Alisa, iš dalies buvo bėgimas nuo savęs, o ir netiesioginio spaudimo būta, kad šeima lyg ir laikoma aukščiausia vertybe, o gyvenimas joje – geriausias, kokį galima įsivaizduoti: „Mano atvejis - ne vienintelis, kai santykis su moterimi palengvino nerimą, kai jaučiau, kad turiu būti vyru, tačiau tai tikrai nėra visų translyčių patirtis. Tam tikra prasme tai pagerino mano padėtį, atidėjo kai kuriuos įvykius. Pagerėjo tuometinė emocinė būklė, viskas atsidėjo vėlesniam laikui.“
Sunkiausia mamai ir buvusiai žmonai
Galiausiai šeimyniniame gyvenime teko padėti tašką ir atversti visas kortas. Tuomet artimoje aplinkoje būta įvairiausių reakcijų. Ko gero, sunkiausia suprasti savo dukrą buvo motinai. Jai iki šiol tai problemiška: „Ji nelabai supranta, kas tai yra. Man toks jausmas, kad jos pasaulyje nėra vietos man tokiai. Kiek žinau, kartą ji buvo pas psichologą, tačiau į jokias paramos grupes kategoriškai neina. Žinau, kad ji stengiasi, bet jai labai sunku. Sudėtinga situacija...“
Ji nelabai supranta, kas tai yra. Man toks jausmas, kad jos pasaulyje nėra vietos man tokiai.
Pati Alisa lankėsi LGBT artimųjų grupės užsiėmimuose. „Aš ten esu kelis kartus dalyvavusi, ne pačiose grupėse, bet po jų – kava, arbata, toks lengvas pasisėdėjimas. Aš be galo norėčiau, kad mano mama ten nueitų. Bet, deja. Gal kažkada...“ – viliasi ji.
Be galo sunkiai žinią priėmė ir buvusi žmona, Alisos vaikų motina. Pastarajai esą laikui bėgant darosi lengviau, tačiau, kaip pripažįsta pašnekovė, emocinis bagažas didžiulis.
Pasakius tiesą artimiesiems, sekė perėjimas. Medicininė tranzicija apima tiek pakaitinę hormonų terapiją, tiek chirurgines intervencijas. Kiekvieno translyčio atveju viskas individualu. Vieniems užtenka hormonų, kiti pageidauja tiek kosmetinių, tiek lyties keitimo operacijų, ir t.t. Yra ir translyčių, kuriems medicininė tranzicija visiškai nereikalinga.
Didžiausias iššūkis – profesinė sritis
Dar vienas dalykas, anot Alisos, yra socialinis perėjimas. „Didžiausia problema man – profesinė sritis, nes Lietuvoje nėra antidiskriminacinių įstatymų. Mano teisės kaip translytės moters nėra ginamos. Tai sukelia daug nerimo ir baimės. Dar ir dabar aš darbe būnu boymode, ir tai žiauriai sunku – kuo toliau, tuo sunkiau. Kažkada su tuo kažką reikės daryti“, – sako ji.
Alisa medicinos studijas baigė praėjusiais metais ir daugiau kaip metus dirba vaikų ligų gydytoja. Jos dokumentai kol kas nėra pakeisti – tai šiuo metu procese: „Bet gali užsitęsti iki aštuonių mėnesių, o praėjo vos du.“
Kadangi darbe kol kas neatrodo moteriškai, jokių replikų iš vaikų tėvų nėra sulaukusi. „Nelabai kas žino. Įtariu, kad dalis pacientų po Žmogaus teisių forumo renginio perskaitę straipsnį, sužinojo ir susivedė galus. Bet replikų ar komentarų nesulaukiu šia tema“, – prisipažįsta Alisa.
Bet tam, kad po minėto renginio apie ją sužinos daugiau žmonių, Alisa buvo pasiruošusi. Taigi po jo nebuvo jokios panikos ir klausimų, ką dabar toliau daryti.
„Viskas gerai. Mano brolienė, nors pati nusiunčiau jai nuorodą, truputį stebėjosi, ar ne per greitai čia visur judu. O visi kiti reagavo ramiai“, – sako ji.
Be to, Alisa mano, kad jos istorija prisidės prie visų kitų translyčių istorijų, kurios bendrai nupiešia vaizdą apie translyčius asmenis.
„Viena istorija juk neatspindi visų gyvenimo, visi esame skirtingi, unikalūs ir labai spalvingi. Dažnai vienintelis bruožas, kuris mus jungia, – kad mums negera gyventi su ta lytimi, kurią priskyrė gimus“, – teigia Alisa.
Artimieji specialiai irgi nėra užgavę. Tiesa, būta nesupratimo, nepagalvojus pasakytų žodžių, kurie skaudūs. Tolimesnėje aplinkoje pasitaiko kandžių replikų: „Gatvėje praeiviai pasako kažką kandaus, bet aš iškeliu aukščiau galvą ir keliauju toliau.“
Apie lyties keitimo operacijas kalbėti nenori
Lietuvoje nedaromos lyties keitimo operacijos, tačiau apie jas Alisa ir nenori kalbėti. Apie tai, anot pašnekovės, yra labai labai daug informacijos, norintieji tikrai ją suras.
„Manau, šios temos akcentavimas ir kartojimas su kiekviena trans istorija yra tam tikra prasme translyčių asmenų sumenkinimas iki lytinių organų ir chirurginių operacijų. Mes esame daugiau nei tai, kas mums tarp kojų“, – savo nuomonę išsako Alisa.
Anot jos, tiems translyčiams žmonėms, kuriuos neįmanoma iš išvaizdos priskirti kitai lyčiai, nei jie yra pasirinkę, gyventi lengviau.
„Nuo to priklauso visuomenės reakcija. Jeigu eini gatvėje ir atrodai, kaip tos lyties, kurią pasirinkai, ir niekas neatskiria, tai tam tikra prasme lengviau, nes nėra tos etiketės – translytis, ir tada automatiškai kitaip žiūri žmonės“, – teigia ji.
Alisa pažįsta translyčių žmonių, kurie negyvena didžiuosiuose Lietuvos miestuose, – ten jie susiduria su kiek kitokia realybe.
„Ko gero, apskritai yra trys didžiausios problemos. Pirmoji susijusi su teisine apsauga darbe, profesine realizacija. Kita problema susijusi su dokumentų keitimu ir iš jo išplaukiančiomis bėdomis, kaip kad diplomo keitimas, nes nėra reglamento. Trečioji – tai, kad medicininės tranzicijos teikimas nėra reglamentuotas“, – įvardija Alisa.
Baigdama ir apibendrindama pokalbį visiems švenčių proga ji siunčia lakonišką linkėjimą: „Supratimo ir laisvės!“
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
