Vis dėlto tai nesutrukdė gerokai giliau pažvelgti į vienos šeimos išgyvenimus, išgirdus žinią – kad vienas šeimos narys yra transseksualus ir kad nuo tos tiesos akimirkos daug kas keisis.
Paauglystėje versdavo kaltę meilei be atsako
„Dar prieš trejus metus buvau tikra, kad auginu sūnų. Paaiškėjo, kad tai yra transseksuali mergina. Ta žinia, aišku, buvo labai sudėtinga. Aš nieko nepastebėjau iki to laiko, kol neatsiskleidė – iki tol tiesiog nebuvo jokių požymių“, – atvirai pokalbį pradeda Saulė.
Vis dėlto dabar žvelgdama į praeitį moteris atseka tam tikrus „įspėjamuosius“ įvykius, tik tuo metu ji tiesiog suvokė juos visai kitaip. Berods, aštuntoje-devintoje klasėje Ringailę kankino depresija.
„Mačiau, kad žmogus blogai jaučiasi. Vis man sakydavo, kad įsimylėjo kažkokią mergaitę, kad meilė – be atsako. Aš tikėdavau tomis versijomis. Panašu, kad buvo ne tas dalykas. Man tik taip pateikdavo“, – pamena moteris.
Ji sako, kad Ringailės brendimas buvo vėlyvas. „Tuo metu, kai ėmė želti barzda, vieną kartą esu aptikusi verkiančią ir plėšiančią savo žandus. Ji verkė ir rėkė, kad savęs nekenčia“, – sako Saulė.
Vis dėlto tuo metu moteriai nė menkiausia mintis nekilo apie tai, kas iš tiesų dedasi su jos dukra.
Baiminosi, kad sumuš
Kai sužinojo, kad jos vaikas – transseksuali mergina, moterį apėmė didžiulė baimė, kad ją gali sumušti. Nuėjusi pas psichologę išgirdo „paguodą“ esą tokie žmonės nuo pat vaikystės pripratę prie patyčių ir žino, kaip jų išvengti: „Be to, nuo pat vaikystės vaikai labai jaučia pasąmoningai, kad tas žmogus yra kitoks. Jie tyčiojasi iš kitokių, nors išoriškai to ir nepasakytum.“
Tuo metu, kai ėmė želti barzda, vieną kartą esu aptikusi verkiančią ir plėšiančią savo žandus. Ji verkė ir rėkė, kad savęs nekenčia, – sako Saulė.
Moteris, prisiminusi tą laiką, kai manė auginanti du sūnus, dabar atseka, kad vienas jų niekada niekam neužkliūdavo, viskas jam klojosi puikiai, turėjo daug draugų. Tuo metu kitas vaikas – Ringailė – buvo visiška priešingybė.
„Visą laiką kažkas nesisekdavo. Keitėme ir mokyklas. Skųsdavosi, kad iš jos šaiposi, kad nepritampa. Buvo kažkas ne visai gerai. Matyt, netiko berniukų būrys. Gal žeisdavo grubesni žaidimai? Matydavau, kad vaikas yra geresnis, jautresnis, atjaučiantis kitą, bet galvojau, kad visokių tų vaikų yra ir visokių reikia“, – sako moteris.
Esą Ringailė skųsdavosi nuo darželio laikų, o tėvai nuo savęs pamokydavo, kad nesileistų pažeidžiama, kad atsikirstų – juk už vaiko nugaros nuolat nestovėsi.
„Su vieno klasės draugo mama esu kalbėjusi, ji buvo labai nustebusi, nes jos sūnus esą visada tik gražiai atsiliepė apie maniškį, bet gal kažkokie juokeliai, pasišaipymai... Net negaliu konkrečiai įvardyti.
Pakeitėm tris mokyklas, gal būtume ir daugiau pakeitę, bet aš pasakiau, kad gana, šią mokyklą turi baigti. Paskutinis periodas buvo sunkiausias, nes prasidėjo brendimas, sustiprėjo neatitikimai, tuomet buvo labai prastai...“, – prisipažįsta Saulė.
Niekada nemanė, kad taip gali būti jos šeimoje
Saulė teigia daug informacijos tuo metu, kai dukra augo, apie transseksualumą neturėjusi – žinojo šį bei tą iš to, kiek išgirsdavo viešumoje, per televiziją.
„Žinojau, kad tokie dalykai įmanomi, bet juk negalvoji, kad tavo šeimoje taip gali atsitikti. Niekada niekas nepagalvoja, jog ir avarija ar nelaimė gali nutikti būtent jiems. Man nė minties tokios nebuvo, jog mano šeimoje gali šitaip būti“, – prisipažįsta moteris.
Pasak jos, pirmą kartą apie transseksualumą dukra prabilo per atstumą, per „Skype“, kai buvo išvykusi trumpam padirbėti svetur. Vis dėlto šis bandymas nebuvo sėkmingas.
„Nors su vyru mums ji atskirai pasakė, bet mes, matyt, vienodai sureagavom ir absoliučiai nesupratome. Sakėme, kad negali taip būti, nes niekada jai žaislų mergaitiškų nereikėdavo, jokių nebuvo požymių“, – pamena Saulė.
Matyt, problema tai, kad mes negalime suprasti tų žmonių, ką jie jaučia, kokį diskomfortą, kaip jiems yra sunku. Reikėjo laiko, kad tai suvokčiau, – atvirauja Saulė.
Toks žinios nepriėmimas paskatino dukrą dar pusantrų metų slėpti savo tiesą. Antrą kartą ji prabilo apie tai jau būdama tvirtai apsisprendusi, kad keisis, gers hormonus; tuo metu jai buvo maždaug 23-eji.
„Susėdome, pasakė, kad taip yra, kad nori keistis. Mano priėmimas buvo negatyvus, aš nenorėjau jokių pasikeitimų ir nesupratau, kodėl negalima gyventi kaip yra. Man atrodė, kad kokį turi kūną, turi juo džiaugtis ir priimti kaip yra. Bet, matyt, problema tai, kad mes negalime suprasti tų žmonių, ką jie jaučia, kokį diskomfortą, kaip jiems yra sunku. Reikėjo laiko, kad tai suvokčiau“, – atvirauja Saulė.
Kreipėsi į paramos grupę
Susivokti ir susidėlioti mintis jai padėjo LGBT+ tėvų grupė, apie kurią jai papasakojo dukra. Pastaroji tuo metu jau vaikščiojo pas psichologę, kuri priima tokius žmones ir suteikia jiems reikalingą psichologinę pagalbą.
„Pasakė, kad yra tėvų grupė, kad mane kviečia. Iš pradžių nenorėjau. Kažkaip man atrodė, kad mane būtinai visi pasmerks, kad tai kažkas baisaus. Man reikėjo laiko, kad ateičiau į grupės susitikimą“, – prisipažįsta moteris.
Šių grupių užsiėmimus koordinuoja psichologė. Susirinkę kas tris-keturias savaites tėvai aptaria po praėjusio karto susikaupusius išgyvenimus, emocijas, jausmus – žinoma, dalijamasi tuo, kas susiję su transseksualumu ar homoseksualumu bei dėl to patiriamais išgyvenimais. Saulė stebisi, kad straipsniuose pasitaiko jai tiesiog juoką keliančios informacijos – esą, kad transseksualai ar homoseksualai dažniausiai yra alkoholikų, asocialų atžalos.
„Tėvų grupelėje sutikau tik labai inteligentiškus, pakankamai pasiturinčius žmones. Nėra nė vienos asocialios šeimos, patikėkit“, – tvirtina ji. Moters nuomone, tėvams sunku pripažinti, kad jų vaikai – homoseksualūs ar transseksualūs. Jie esą mąsto, kad geriau kentėti vieniems. Vis dėlto Ringailės mama labai kviečia juos ateiti į grupės užsiėmimus.
„Arba ateiti į mūsų pasaulietinę grupelę, arba, kiek girdėjau, prie Bernardinų bažnyčios yra kuriama arba jau susikūrė tikinčių tėvų grupė, junkitės ir tikrai pamatysit, kad jūs nesat vieni, kad jūsų vaikai – ne išimtis, kad jie nėra blogesni, neverti pagarbos, meilės.
Mes vieni kitus labai palaikom ir skatinam supratimą ir meilę tiems žmonėms. Manau, kad tai – labai svarbu“, – įsitikinusi Saulė.
Pasakė tik artimiausiems
Vis dėlto ir šiandien moters kolegės žino, kad Saulė augina du sūnus. Tolimi giminaičiai, su kuriais susitinka retai, taip pat nežino tiesos. Šeima priėmė sprendimą – viską paaiškinti tik artimiausiems, kitiems esą nėra reikalo to sakyti.
„Visiems labai sunki ta žinia. Sunku ją priimti. O žmogus juk yra toks pats, nepasikeitęs.... Seneliai vadina ankstesniu vardu, kas ją, aišku, labai skaudina. Jiems labai sunku suvokti, kad tai irgi labai svarbu, kaip vadini, kaip priimi“, – teigia Saulė.
Saulė stebisi, kad straipsniuose pasitaiko jai tiesiog juoką keliančios informacijos – esą, kad transseksualai ar homoseksualai dažniausiai yra alkoholikų, asocialų atžalos.
Pati moteris esą pajuto, kad lūžis įvyko maždaug prieš metus. Vadinti dukrą naujuoju vardu jai tikrai nėra sunku, tačiau procesas, vedęs link to, buvo nevienalytis.
„Nuo to laiko, kai aiškiai pasakė, kad ji nusprendė keistis, ir akimirkos, kai man nuslūgo sunkumas, užtruko apie pusmetį“, – pripažįsta ji. Tiesa, iš pradžių moteris jautė diskomfortą. Be to, kaip ir kiekviena motina, pirmiausiai kaltino save – svarstė, ką ne taip padarė. Nesuprato, kad nuo jos veiksmų transseksualumas nepriklauso.
„Turi praeiti tam tikras laikas, turi domėtis, turi gilintis, ieškoti literatūros. Mokslininkai rašo, kad tai – genetinis dalykas. Bet yra visokių straipsnių. Kituose kalbama apie tai, kad transseksualumas gali būti įgyjamas. Bet aš manau, kad tai tikrai atsinešama iš kažkur labai seniai, labai toli. Neteko girdėti, kad mūsų giminėj būtų panašių atvejų... Ir mūsų šeimoje augo du sūnus, visiškai vienodai auklėti, auginti“, – kalba Saulė.
Tiki švietimo galia
Ji mano, kad labai svarbu šviesti visuomenę, kad ši suprastų, jog tokių žmonių yra, tačiau jie ne mažiau talentingi, geri, labai jautrūs ir labai atjaučiantys, nes jie vaikystėje, paauglystėje daug išgyvenę, todėl visada supras kitą.
Ji pažeria ir kritikos žiniasklaidai. Esą kiek tekę žiūrėti televizijos laidų, kuriose kalbama apie transseksualumą, komentarai palydimi negražių, šokiruojančių nuotraukų, vaizdų iš interneto, kurie nemalonūs.
„Labai prašyčiau žiniasklaidos to nedaryti. Manau, kad tai nepadeda, o kaip tik – kenkia tiems žmonėms. Jie gal ir siekia šokiruoti, pritraukti dėmesį, bet tuo jie kenkia šiems žmonėms. Aišku, kad reikia kuo daugiau straipsnių, kuo daugiau kad būtų kalbama, rodoma, kad jie visiškai normalūs, paprasti. Gal kažkokie susitikimai galėtų būti su mamų grupele?
Manau, kad čia tik viešumas ir švietimas gali padėti, nes jeigu bus tik gandų, šokiruojančių bei seksualizuotų vaizdų lygmeny, tai homofobija ir transfobija taip ir liks mūsų visuomenėje, liks suvokimas, kad pamačius galima užsikrėsti (šypsosi). Čia pati didžiausia nesąmonė, kurią galima įsivaizduoti“, – teigia ji. Anot moters, nėra nė vieno transseksualaus žmogaus, kuris norėjo tokiu gimti, tokiu būti. Viso to, per ką jiems tenka pereiti, pasak Saulės, nė vienas psichiškai sveikas žmogus nenorėtų.
„Džiaugiuosi, kad mano vaikas nieko sau nepasidarė per tą sunkųjį periodą. Yra labai daug paauglių savižudybių, kai niekas taip ir nesužino jų motyvų. Sakoma, kad labai didelė dalis nusižudo trans ir homoseksualių žmonių, kai jie supranta, kad yra kitokie ir jiems labai sunku su tuo susitaikyti. Dabar esu laiminga mama, turinti nuostabią dukrą“, – nusišypso Saulė.
***
Psichologė ragina įveikti izoliaciją
Psichologė Grytė Ruzgė sako, jog tėvams, sužinojusiems apie savo vaiko translytiškumą, gali kilti pačių įvairiausių jausmų ir emocijų. Taip pat tėvai dažniausiai turi labai mažai informacijos apie translytiškumą, o turima „informacija“ neretai yra paremta mitais, gandais ir negatyviomis visuomenės nuostatomis apie translyčius asmenis. Vienas iš dažniausiai patiriamų tėvų išgyvenimų esą yra izoliacijos jausmas.
„Dėl aplinkos nepriėmimo tėvai nedrįsta kalbėtis su artimaisiais ir draugais apie savo vaiko translytiškumą, neretai pradeda apskritai vengti bendravimo, nes bijo klausimų apie savo vaikus.
Tam, kad įveiktume izoliaciją ir galėtume dalintis informacija, yra sukurta LGBT vaikų turinčių tėvų informacijos ir paramos grupė (grupę sukūrė asociacija „In corpore“ ir VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namai“). Labai kviečiame visus translyčių vaikų tėvus prisijungti prie šios grupės.
Besidomintys galite rašyti el. paštu grytei@gmail.com arba skambinti telefonu 8 684 45604“, – ragina specialistė.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
Galite pasiūlyti herojų projektui? Norite papasakoti savo istoriją? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt.
