Kai tarėmės dėl interviu formos – raštu, žodžiu, kiek sutrikau, kai Rasa pasiūlė susitikti. Pirmas klausimas, atėjęs į galvą: „O kaip bendrausime? Ar gerai viena kitą suprasime?“ Tačiau Rasa šį nerimą nubraukė keliais sakiniais ir daugybe ženklų, reiškiančių šypseną: ne itin triukšmingoje aplinkoje ji galės girdėti mane, o ir aš ją puikiai suprasiu.
Jau iš susirašinėjimo buvo matyti, kad tai bus labai daug pozityvo ir noro bendrauti savyje talpinantis žmogus. Tokią Rasą ir pažinau vienoje Vilniaus senamiesčio šokoladinių – susipažindamos apsikabinom kaip seniai nesimačiusios bičiulės, o Rasos šypsena bei degančios akys kaipmat pripildė erdvę jaukumo.
Mergina prisipažino nė kiek nenustebusi dėl mano reakcijos ir klausimo – mat panašiai elgiasi visi girdintieji – jie sutrinka, kai tenka susidurti su kurčiaisiais arba neprigirdinčiais.
„Ta baimė iš tikrųjų yra, ir ne kartą esu su ja susidūrusi. Būna, kad žmogus nori pasikalbėti kažkokiu klausimu, bet vengia susitikti – bando tai padaryti raštu. Tai aš šiuo atveju irgi nenustebau“, – šypteli Rasa.
Jos manymu, žmonės galbūt pernelyg mažai žino apie kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pasaulį, o tai, kas nepažįstama, kiek gąsdina. „Realiai, jei net būna kurčiasis, kuris tikrai negali girdėti, kalbėti, su juo taip pat galima gyvai susitikti ir pabendrauti. Gyvas bendravimas juk yra visai kitoks – gali į akis žiūrėti žmogui, gali pabendrauti su juo per gestų kalbos vertėją. Jų yra ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Pasikvieti ir gali bendrauti!“ – skatina peržengti barjerus Rasa.
Anot jos, bėda tik ta, kad vertėjų paslaugomis galima naudotis tik darbo dienomis ir valandomis. O žmonėms juk pasitaiko įvairių situacijų – šių paslaugų prisireikia ir vėlų vakarą, ir savaitgalį. „Tokiu atveju vertėjo negauna arba turi labai smarkiai prašyti, kad gal kas nors galėtų paversti. Bet oficialiai jie neturi galimybės gauti vertėjo vakare ar savaitgaliais“, – paaiškina mergina.
Tarpininkavo tarp tylos ir girdinčiųjų pasaulio
Rasa gimė šeimoje, kurių namuose geriausia muzika – tyla. Pati mergina vaikystėje girdėjo geriau nei dabar – klausa su laiku silpsta. Jei nebūtų užsidėjusi klausos aparato, negirdėtų beveik nieko. Jos mama kurčia, tėtis ir brolis – neprigirdintys. Šeimoje visi bendrauja gestų kalba. „Aš iš šeimos narių girdžiu geriausiai“, – sako Rasa. Todėl nuo vaikystės jai dažnai tekdavo tarsi tarpininkės tarp tylos ir girdinčiųjų pasaulio vaidmuo – dažnai versdavo, kai mama ar tėtis lankydavosi pas gydytojus ar kur kitur.
„Jau dabar mama pradėjo mane suprasti, kad nereikia per daug užkrauti man visų tų dalykų. Pavyzdžiui, vaikystėje tikrai tekdavo susidurti su tokiomis situacijomis, kai joms aš buvau tiesiog per maža suprasti. Galbūt man to ir nereikėjo dar suvokti, bet kadangi aš turėjau versti, tai tekdavo į tai įlipti“, – pamena Rasa.
Tačiau dabar to daryti beveik nebetenka – mama, prireikus, dažniausiai užsisako gestų kalbos vertėją. Ir aplinka kurtiesiems pamažu pritaikoma vis labiau. Štai ne taip seniai, bet atsirado programėlė, pritaikyta kurtiesiems, per kurią galima išsikviesti greitąją, ugniagesius ar policiją. „Aišku, būna, bėgi pas kaimynus ar, jei šalia yra girdinčių žmonių, prašai, kad tie žmonės paskambintų pagalbos telefonu. Būna problemų“, – pripažįsta mergina.
Išgirdę kalbėjimą, pamiršta apie klausą
Ir jai pačiai problemų kyla kasdienybėje, tačiau prie jų yra tiek pripratusi, kad numoja į tai ranka. Pasitaiko tokių situacijų, kai susitinka su girdinčiais žmonėmis arba aptarnavimo sferoje nori užmegzti pokalbį. Ji visuomet perspėja, kad neprigirdi, tačiau aplinkiniai, išgirdę jos balsą, greitakalbe beriamus žodžius, kaipmat pamiršta merginos perspėjimus.
„Pasakau, kad geriau žiūrėtų į mane, į mano veidą, kad matyčiau lūpas, kad nenusisuktų ir neimtų murmėti. Tačiau, išgirdę mano balsą, jie ima galvoti, kad aš gerai girdžiu, ir pradeda ar murmėti, ar nusisuka ir pan. Tenka labai daug kartų kartoti“, – pasakoja, kokių būna nesusipratimų, Rasa.
Išgirdę mano balsą, jie ima galvoti, kad aš gerai girdžiu, ir pradeda ar murmėti, ar nusisuka ir pan.
Ji tvirtina, kad jai pasisekė, jog tiek mokykloje, tiek universitete buvo patekusi į tolerantišką aplinką. Rasa baigė kūrybinių industrijų bakalaurą – komunikacijos srities studijas. Ir šiuo metu dirba pagal specialybę Lietuvos kurčiųjų draugijoje. Rasa – viešųjų ryšių ir informacinės sklaidos koordinatorė. „Lietuvos kurčiųjų draugija turi savo feisbuko paskyrą, savo tinklalapį – aš tiesiog viešinimo dalykus atlieku“, – trumpai savo pareigas apibrėžia ji.
Vis dėlto studijų metais yra tekę įspėti dėstytojus dėl savo klausos. „Dėstytoja stengėsi pritaikyti filmus su subtitrais, bet ne visada išeidavo – ne visa medžiaga yra subtitruota, o dėstytoja juk nerašys subtitrų. Visiems neprigirdintiems ir kurtiesiems dažnai būna tas pats, ne vien man.“
Seminaruose Rasa irgi negalėdavo dalyvauti taip pat kaip kiti. Visi dalydavosi savo idėjomis, o ji tiesiog nieko negirdėdavo, galėdavo suprasti tik savo dėstytoją, nes matydavo jo lūpas, sėdėdama priekyje. „Negirdėdavau, ką visi kalbėdavo. Tokia socialinė atskirtis iš tikrųjų būdavo. Iš mano pusės galbūt būdavo taip, kad aš labai nelįsdavau į bendravimą su kitais žmonėmis. Nenorėdavau problemų“, – teigia Rasa.
Iššūkis – užsienio kalbos
Tačiau universitete tokių keblumų pasitaikė nedaug, gerokai sunkiau būta mokyklos laikais. „Psichologinė atmosfera nebuvo tokia palanki, nors tiesioginių patyčių nepatyriau. Visiems neprigirdintiems žmonėms, kurie mokosi vidurinėse mokyklose, yra labai sunku su užsienio kalbomis. Didelė dalis išmokstama iš klausos. O neprigirdintis žmogus daug ko paprasčiausiai neišgirsta. Mums daug sunkiau mokytis kalbos“, – sako Rasa. Su anglų kalba esą nebūdavo didelių problemų, tačiau visai kas kita – rusų.
„Šiose pamokose buvo labai blogai. Mokytojai liepdavo skaityti, o aš skaitydavau, kaip man atrodydavo ir suprasdavau, nes paprasčiausiai negirdėdavau, koks teisingas tarimas, tai mokytojai manęs negirdavo“, – nusijuokia prisiminusi mergina.
Integracinis mokymas – ne visiems
Jos manymu, dabar itin didelė problema – integracinis mokymas – noras, kad visi neįgalieji mokytųsi vidurinėse mokyklose ir nebūtų specialiųjų mokyklų. Vis dėlto Rasa atkreipia dėmesį, kad kurtumas – ne vien klausos negalia, tai – ir kylančios problemos socialinėse situacijose. Viskas, be abejo, priklauso nuo paties vaiko.
„Galbūt vaikas labai socialus, tada jam viskas bus gerai. Net negirdėdamas, jis puikiai gali sutarti. Bet gali būti, kad vaikas liks vienas, kamputyje, nes jį gali tiesiog atstumti, kadangi jo kalba yra ne ta. Vaikai šiais laikais yra tikrai pakankamai žiaurūs. Jie gali labai atstumti, negražiai elgtis su tuo vaiku. Tiesiog labai reikia pagalvoti apie vaiko psichologinę savijautą“, – mano Rasa.
Net negirdėdamas, jis (vaikas) puikiai gali sutarti. Bet gali būti, kad vaikas liks vienas, kamputyje, nes jį gali tiesiog atstumti, kadangi jo kalba yra ne ta.
Jos manymu, labai svarbu, kad valstybė suteiktų psichologinę ir socialine pagalbą. Jos teigimu, jei vaikai, jų tėvai, pedagogai iš anksto būtų informuoti, kad jų klasėje bus neprigirdintis vaikas, galbūt tuomet visi bendromis pastangomis priimtų tokį vaiką į savo aplinką, stengtųsi socializuotis, ir viskas būtų gerai. Tačiau šiandien taip nėra.
„Tarkime, visai negirdinčio vaiko integracija į tokią klasę kelia klausimų, o neprigirdinčio vaiko reikia žiūrėti klausos galimybes ir psichologinę būseną. Jeigu vaikais pakankamai gerai girdi, jeigu gali susikalbėti, bendrauti, aišku, vidurinę mokyklą gali iš pradžių lankyti ir žiūrėti, kaip jaučiasi. Jeigu nekyla didesnių problemų, tai jis gali ten ir pasilikti. Bet jei tėvai mato, kad vaikas lieka vienas, blogai jaučiasi, gal jam geriau būtų specialiojoje mokykloje?“ – svarsto Rasa.
Pačiai Rasa mokykloje buvo sunku dėl to, kad ji save vadina itin socialiu žmogumi. Jai patinka bendrauti – visuomet patiko, tačiau mokykloje negalėjo iki galo savęs atskleisti. „Aš norėdavau bendrauti su visais, bet labai tiesiog bijodavau. Gal aš kažko neišgirsiu, jeigu iš manęs juoksis, jei kažką ne taip išgirsiu? Būna, kad žmogus man kažką pasako, o aš ne taip išgirstu ir išeina, kad vienas apie batus, kitas – apie ratus. Tai žmonės pradeda juoktis. Bijodavau to ir labai smarkiai užsisklęsdavau. Turėjau draugų būrelį, su kuriais iki šiol bendraujam puikiai, bet nebuvau labai sociali“, – tuos laikus pamena mergina.
Pasikeitė, kai įsiliejo į kurčiųjų bendruomenę
Mes gal turime kitokią pasaulėžiūrą, kitokį identitetą, kadangi mūsų mąstymas kitoks – vizualinis. Kadangi negalime girdėti, mes matome pasaulį kitaip.
Po mokyklos ji įsiliejo į kurčiųjų bendruomenę ir tuomet pasaulis esą nušvito kitomis spalvomis. Ten ji atrado nemažai bendraminčių: „Bendralikimių gal? Nors nemėgstu sakyti to žodžio „likimas“, tarsi kurčiųjų likimas būtų negirdėti... Galbūt vadinkime bendraminčiai, bendruomenė atsirado, kurie gyvena panašiai kaip ir aš.“
Yra kurčiųjų reabilitacijos centrų, kuriuos jie vadina klubais. Pastarieji – bendruomenės ašis tam tikrame mieste: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, mažesnių yra ir kituose miestuose. „Žmonės ten organizuoja renginius, suteikia įvairią pagalbą. Bet yra žmonių, kurie bendrauja ne tuose klubuose, o tiesiog tarpusavyje susitinka“, – pasakoja Rasa, pati kurčiųjų bendruomenėje atradusi draugų, su kuriais leidžia laisvalaikį. Kaip jis atrodo? Taip pat, kaip ir girdinčiųjų – tik kalbamasi gestais. „Tiesa, mes gal turime kitokią pasaulėžiūrą, kitokį identitetą, kadangi mūsų mąstymas kitoks – vizualinis. Kadangi negalime girdėti, mes matome pasaulį kitaip“, – nusišypso Rasa.
Vengia įsimylėti girdinčiuosius
O kaipgi meilės reikalai? Rasos veidas nušvinta. „Gerai!“ – tvirtina Rasa. Mergina turi draugą, su kuriuo jau ilgą laiką draugauja. Jis taip pat negirdintis, todėl tarpusavyje jiedu bendrauja gestų kalba. Ar kurtieji lygiai taip pat meilės ieško bendraminčių būryje?
„Kurčiųjų bendruomenėje pastebėjau, kad dauguma jų vengia užmegzti santykius su girdinčiais. Kultūros, mąstymo ir kalbos skirtumas, manau, labai didelis. Yra, žinoma, pavyzdžių, kai užmezga santykius su girdinčiais žmonėmis, išmoksta vienas su kitu susikalbėti. Turi kažkokią savo bendravimo formą ir būna viskas gerai, bet dauguma kurčiųjų linkę bendrauti su kurčiaisiais“, – sako Rasa.
Daug kur uždarytos durys
Ne tik pastarojoje srityje kurtieji yra tarsi uždaryti ribotoje aplinkoje. Darbo rinka taip pat šiandien dar kurčiųjų nelaukia išskėstomis rankomis – bijoma priimti tokius žmones.
Rasos aplinkoje esą yra beprotiškai gabių žmonių, kurie galėtų daug ko pasiekti, tačiau kadangi negirdi, darbo rinka juos tiesiog palieka už borto.
„Ypač komunikacijos ir administracijos srityje durys jiems yra uždarytos. Bet protas jų tai tas pats, tik kalba skiriasi. Amerikoje esu mačius neseniai tokią istoriją, kad mergina dirba įmonėje, vienintelė kurčioji, ji padaliniui vadovauja, aukštas pareigas užima. Šalia jos visada būna gestų kalbos vertėjas, bet realiai kalba ji, tas vertėjas yra jos balsas ir jos klausa. Bet mintys jos pačios, ji puikiai susitvarko. Pasaulyje yra puikių kurčių gydytojų, advokatų. Lietuvoje dar labai viso to trūksta“, – apgailestauja ji.
Rasos aplinkoje esą yra beprotiškai gabių žmonių, kurie galėtų daug ko pasiekti, tačiau kadangi negirdi, darbo rinka juos tiesiog palieka už borto. „Galbūt reikia žmogaus, kuris nueitų ir atvertų tas duris pirmas? Kurtieji bijo, tai sunku. Ir iš girdinčių pusės reikėtų empatiškumo daugiau“, – įsitikinusi ji.
Labai svarbi mimika
Kartais žmonės esą linkę manyti, kad gestų kalba lengva. Tačiau Rasa nesutinka – ji tikrai nelengva. Anot jos, reikia skirti du šios kalbos tipus – tikroji gestų kalba ir kalkinė kalbos forma. „Pastaroji pagrįsta lietuvių kalbos pagrindu: jos gramatika, sakinių sandara“, – paaiškina Rasa ir kaipmat pademonstruoja, kaip kalkine kalba gestais pasakyti „aš einu namo“. Tai – ilgesnė, pažodinė konstrukcija gestais, o štai gestų kalba, kaip ji netrukus parodo, šis sakinys pasakomas vienu rankų simboliu.
Rasa sako, kad galima išmokti gestus kiekvienam žodžiui, tačiau tuomet nekalbėsite gestų kalba. „Reikia pakeisti mąstymą: vizualiai mąstyti, matyti situaciją savo galvoje, pusiau turi vaidinti tą situaciją, pusiau turi pasakoti apie ją. Labai svarbios yra veido mimikos, nes tai yra gestų kalbos gramatikos labai svarbi dalis“, – paaiškina Rasa. Ji netrukus parodo, kaip mimika svarbi išreiškiant emociją.
Pasakyti „Mes kalbamės ir aš geriu kavą“ galima dviem būdais, pasitelkus mimiką: vienu atveju pasakysite, kaip jūs maloniai jaučiatės gerdami kavą ir kalbėdamiesi, kitu – kad geriate kavą, kalbatės, tačiau jaučiatės negerai. Anot Rasos, gestų kalbai reikia mimikos ir ekspresijos. O kaip išreikšti pyktį, šūksnius?
Aš kone augau tyloje. Kai užsidedu aparatą, man būna per daug garsų. Tyla yra mano būsena.
„Kurtieji tiesiog labai emocingai tai išreiškia. Jie ir šaukia, ir turi balsus. Mano tėvai, kai pykdavosi, aš girdėdavau (juokiasi). Nesvarbu, kad kitam kambary būdavau. Būna riksmai, būna ekspresija. Žmonės labai susiraukę, kai labai pyksta. Tie gestai labai ekspresyvūs, platūs“, – sako Rasa, primenanti, kad viskas lygiai taip pat, kaip girdinčiųjų pasaulyje, tik kalba skiriasi – juk supykę ir girdintieji plačiai mosikuoja rankomis.
Mėgsta tylą
Šiandien Rasa jaučia, kad jos sunkiausi metai liko praeityje – kai užvėrė mokyklos duris. Ji nebebijo būti tarp girdinčiųjų, nebeužsisklendžia savyje. Drąsiai gali pasakyti, kad neprigirdi ar tiesiog kažko išvis neišgirdo.
„Dažnai būnu be aparato, aš jo nemėgstu. Dažnai nusiimu ir būnu tyloje. Man labai patinka tyla. Aš kone augau tyloje. Kai užsidedu aparatą, man būna per daug garsų. Tyla yra mano būsena“, – užbaigia Rasa.
***
Tyloje tikrai kartais gera. Arbatos puodelis, tyla ir pamažu renkant raides gimstantis šis tekstas. Ačiū Rasai, kad padėjo man sulaužyti tuos mane varžiusius stereotipus, verčiančius pasirinkti patogesnį variantą. Džiaugiuosi, kad susitikome pabendrauti gyvai. Rasa tikrai buvo teisi, sakydama, kad gyvas pokalbis – tūkstančius kartų geriau.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, šįmet gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas.
Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
Galite pasiūlyti herojų projektui? Norite papasakoti savo istoriją? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt.
