Meilės emigrantas
Hugo į Lietuvą prišaukė meilė – pametęs galvą dėl lietuvaitės atvyko į šalį, apie kurią nieko nežinojo. Maža to, net neįsivaizdavo, kur ji yra. „Už tai, kad atvykau į Lietuvą, esu dėkingas magiškam likimui, noriu pasakyti, jog susitikimas tarp vyro ir moters, kuriems pažvelgus vienas į kitą trenkia tarsi žaibas, jie vienas kitą patraukia, yra likimo dalis. Šis potraukis auga ir vėliau virsta tuo, ko mes visi ieškome, – meile“, – lyg poetas suokia Hugo.
Anot jo, laikui bėgant suvoki, kad šis dviejų žmonių susitikimas yra patirtis, padedanti suvokti daugiau apie save, taip pat – apie gyvenimą ir meilę.
„Kiekvienas žmogus, kurį savo gyvenime sutinkame, kažko išmoko, palieka kažkokdį pėdsaką, kiekvienas susitikimas mums padovanoja svarbios patirties, išliekančios visam laikui. Tokiu būdu suvokiame daugiau apie mus pačius ir apie tai, ką taip sudėtinga suvokti – meilę. Dėl pastarosios atvykau į Lietuvą“, – prisipažįsta pašnekovas.
Pirmus aštuonis mėnesius buvo labai nelengva. Hugo atsivėrė visiškai naujas, nepažintas pasaulis: „Tiesiog man tai buvo naujas kontekstas, nauja atmosfera, kalba, kultūra, žmonių tarpusavio santykiai, kurie man irgi buvo visiškai nepažįstami. Visa tai kėlė man labai keistą, nepaaiškinamą vidinį jausmą.
Be kita ko, aš nekalbėjau nei angliškai, nei lietuviškai. Tuomet vienatvės jausmas ir negalėjimas komunikuoti buvo labai sudėtingos kliūtys, kurias turėjau įveikti pirmaisiais mėnesiais, ir, nors mane palaikė mano dabar jau buvusi mergina bei jos aplinka, niekuomet neturėjau šalia žmogaus, kuris iš tiesų suvoktų, kaip jaučiuosi giliai širdyje“, – prisipažįsta pašnekovas.
Meilė lietuvei baigėsi, tačiau susikrauti lagaminų ir skubėti atgal į Kolumbiją Hugo nė neketino, kad ir kaip kartais sunku būdavo.
Laikas viską sudėliojo taip, kad jo gyvenime radosi nauji žmonės, kuriuos vyras vadina lyg angelais. „Nauji kontaktai atvėrė galimybę bendrauti ispaniškai, terpę mokytis ir praktikuoti anglų kalbą, atradau žmonių, su kuriais iki šiol esame artimi bičiuliai, tai – žmonės su didelėmis širdimis“, – apie Lietuvoje atrastus žmones kalba Hugo.
Nors vyrui teko patirti ir viduje jį kausčiusių baimių, ir sunkumų, tačiau netrukus viskas ėmė judėti pirmyn – Hugo atrado kelią, atvėrusį naujas galimybes, padovanojusį dar niekuomet nepatirtų momentų.
„Ėmiau atrasti kultūrą, kai kurias tradicijas, pažinti Vilnių, tuo pačiu metu suvokiau, kad augu ir aš pats, priimdamas save tokį, koks esu, priimdamas gyvenimą kaip galimybę save pamatyti visapusiškai“, – teigia Hugo, pridurdamas manantis, kad vieta, kurioje augi kaip asmenybė, kurioje praturtėji dvasiškai, ir yra namai.
Atradau žmonių, su kuriais iki šiol esame artimi bičiuliai, tai – žmonės su didelėmis širdimis.
Taigi taip Lietuva kolumbiečiui tapo vieta, kur jis sužinojo daugiau apie gyvenimą ir meilę. „Lietuva man tapo namais, žmonėmis, draugais, mano šeima. Kadangi bet kurioje pasaulio vietoje galite mokytis, pasaulis skirtas visiems, o mane patį palietė būtent šis pasaulio kampelis – Lietuva“, – prisipažįsta jis.
Nuo darbo bare iki darželio auklėtojo
Atvykus į Lietuvą ir kalbant tik gimtąja – ispanų – kalba, Hugo teko nueiti ilgą kelią, kol pagaliau rado ir širdžiai mielą darbą. Pirmasis vyro darbas buvo bare, tiesa, tik vieną vakarą. „Vis dėlto tai buvo mano pirmoji galimybė, turint minty, kad tuomet nekalbėjau nei angliškai, nei lietuviškai“, – šypteli Hugo. Kiek ilgiau – savaitę – teko padirbėti Prancūzų licėjuje – ten tuomet vyko teatro dirbtuvės vaikams.
Tada kolumbietis mūsų šalyje, kaip pat sako, turėjo galimybę pažinti verslo pasaulį, dirbdamas vienoje įmonėje pardavimų vadybininku. Galiausiai pagaliau išplaukė į jam artimesnius vandenis – atsidūrė aktorių agentūroje, kuri užsiima įvairiomis reklamomis. Hugo kai kuriems pažįstamas ir iš kino ekranų – jam teko vaidmuo viename iš Emilio Vėlyvio filmų „Zero III“. Taip pat jau trejus metus dirba prie filmo, kuris bus pristatytas kitąmet, – tai jauno menininko Žilvino Danio darbas.
Galvoje jam ėmė suktis mintis apie tai, kad jis galėtų mokyti ispanų kalbos, išnaudodamas teatrą kaip instrumentą tam. Ši idėja ir nuvedė vyrą į dabartinę darbovietę – daugiakalbį, harmoningos raidos vaikų darželį „Mažųjų valdos“.
Kasdien šoka į laiko mašiną
Hugo yra baigęs teatro studijas. Jis domėjosi teatro pedagogika kaip įrankiu, įgalinančiu mokinius labiau savimi pasitikėti, drąsiau reikšti emocijas, atveriančiu duris į kūrybiškumą. Vyras su vaikais yra dirbęs ir Kolumbijoje – teatro mokytoju savo gimtinėje buvo tapęs skirtingo amžiaus vaikams ir paaugliams, o dabar tai daro ir „Mažųjų valdose“. Su vaikais jis bendrauja ispanų kalba.
Kad komunikuočiau su vaiku, privalau išlikti vaiku pats, nes reikia mokėti klausytis ir suprasti juos taip kaip vaikai, ne suaugusieji.
Kadangi projekto darželyje tikslas yra edukacinis, vaikai nuolat girdi ispanų kalbą – per nuolatinius žaidimus ir dienos veiklas ir šios kalbos mokosi. „Mano diena darželyje prilygsta keliavimui laiko mašina, nes turiu virsti vaiku tam, kad žaisčiau su vaikais, jausti juos, tam, kad komunikuočiau su vaiku, privalau išlikti vaiku pats, nes reikia mokėti klausytis ir suprasti juos taip kaip vaikai, ne suaugusieji. Tai tikriausiai ir yra tai, ką aš ten veikiu“, – apibendrina Hugo.
Dienos darželyje bėga žaidžiant, svajojant, fantazuojant, būnant atviriems gyvenimui, juokiantis, verkiant drauge su vaikais, kurie kiekvieną sekundę stebina savo kūrybiškumu ir laisve. „Tiesiog gyvenu tuo, mokausi kasdien. Vaikai man nurodo kelią, o jų meilė – kasdienė dovana“, – sako jis.
Hugo vaikams kuria veiklas, kai šiems reikia įsijausti į tam tikras situacijas, pasiskirstyti vaidmenimis. Darželyje, kur teatras užima karaliaus vietą, kaip mat bet kuri skiautė virsta lėktuvu, o dėžė, anot Hugo, – namu, medis – arkliu, o knyga – mašinos vairu. Tereikia tik pasitelkti fantaziją.
„Su vaikais objektai transformuojasi, situacijos kuriamos daugybę kartų netikėčiausiai kampais ir geriausiu – dabarties – momentu. Mano tikslas – žaisti kasdien kuriamame teatre“, – apibendrina savo mokymo būdą Hugo.
Tiki lyčių lygybe
Atvykėlis iš Kolumbijos nemano, kad darbus reikėtų skirstyti į moteriškus ir vyriškus.
„Niekada negalvojau apie tai, ar darbas moteriškas, ar vyriškas. Darbas yra darbas ir jį galima dirbti nepriklausomai nuo lyties. Tokie darbai, kaip troleibuso vairavimas, Lietuvoje laikomi vyrišku darbu, bet matau, kaip puikiai vairuoja troleibusus ir moterys. Nemanau, kad ir mano darbas galėtų būti laikomas moterišku tik todėl, kad dirbu su vaikais, šį darbą gali dirbti tiek vieni, tiek kiti. Darželyje nesu vienintelis vyras – turiu kolegų“, – sako ji.
Vyras esą niekuomet negirdėjęs jokių diskriminacinių replikų dėl to, kad pasirinko dirbti tokį darbą. Esą aplink jį naujos kartos žmonės, plataus mąstymo. Jie esą į gyvenimą žvelgia kitaip, t. y. pirmiausiai žiūri į žmogų, o ne sprendžia apie jį iš jo veiklų.
„Kalbėdamas su jais apie savo darbą, jaučiuosi saugus ir laimingas, nes dirbantys kitoje srityje žavisi manimi dėl to, ką darau. Nėra taip svarbu, ką darai, svarbu, kaip darai ir kaip jautiesi. Aš dirbu ir negalvoju – tiesiog jaučiu begalinį džiaugsmą, kurį randu vaikuose, savo auklėtiniuose“, – atvirauja Hugo.
Su diskriminacija nesusidūrė
Tėvai, leidžiantys savo atžalas į šį darželį, puikiai suvokia šios įstaigos „žaidimo taisykles“. Anot Hugo, jie supranta, kad turi pasitikėti darželyje dirbančių žmonių idėja ir tais, kurie dirba su jų vaikais: „Jei jie ir toliau lanko šį darželį, tai todėl, kad mato šią erdvę kaip tą, kurioje vaikai iš tiesų rengiami ateičiai. Jie komunikuoja su kitais užsienio kalbomis, žaidimo forma įtraukiami į veiklas ir ruošiami būti visuomenės dalimi, kuri nediskriminuoja.“
Nauja tėvų karta suvokia pasaulį, kuris juda pirmyn ir keičiasi, – įsitikinęs pašnekovas.
Jie juk, pasak Hugo, mato, kad darželyje bendrauja vyrai ir moterys iš skirtingų kultūrų, patys vaikai bendrauja su jais, kalba skirtingomis kalbomis, jie būna vietoje, kur vyrai ir moterys dirba be diskriminacijos, kur neegzistuoja jokia atskirtis, kur vaikai, nepriklausomai nuo lyties, turi tokias pačias galimybes saviraiškai ir žaidimams, kur tiesiog vaikai mokomi ir ruošiami būti geresne karta, pasirengusia šviesesniam rytojui.
„Na, o tėvai savo vaikus patiki tiems, su kuriais jų vaikai saugūs, laimingi ir mokosi. Jie nepaiso lyties, gerbia auklėtojus. Nauja tėvų karta suvokia pasaulį, kuris juda pirmyn ir keičiasi“, – įsitikinęs pašnekovas.
Mato proveržį ir savo gimtinėje
Už lygybę tarp lyčių pasisakantis Hugo pastebi, kad ir jo gimtinėje labai aiškiai matoma pažanga lyčių lygybės klausimu: „Ten atviros socialinės erdvės, kuriose nuolat dirbama ne tik moterų teisių, bet ir LGBT bendruomenės labui. Žinoma, visuomet turime ir toliau nesustoti dirbti, kol pasieksime tikslą – išnyks nelygybė ir moterys bei vyrai, mes visi, pagaliau galėsime suvokti save kaip žmones, o ne kaip lytis.“
Hugo įsitikinęs, kad šiandien išgyvename momentą, kai žmonių suvokimas tiesiog šuoliuoja į priekį, todėl galvoti apie tai, kas vyriška, kas moteriška, anot jo, yra tiesiog tas pats, kas mąstyti apie grįžimą į žmogaus evoliucijos proceso pradžią.
„Nėra skirtumų tarp darbų, yra tik žmonių sugebėjimai, kuriuos išnaudojame skirtingose srityse, tačiau šios sritys gali būti tiek moterų, tiek vyrų. Vyras turi kažkiek moteriškumo ir moterys savyje talpina šiek tiek vyriškumo, turime moteriško ir vyriško dvilypumo savyje, ir tai nėra nieko nauja. Taip buvo visada. Tiesiog žmonių sąmoningumo evoliucija leidžia tai, ką mes suvokiame ir ką mes pasiekiame pasaulyje, kuriame dirbame paremdami kitus, palaikydami save ir nekonkuruodami su kitais“, – užbaigia Hugo.
„Mes lygūs“ – specialus žurnalistės Kristinos Aržuolaitienės, 2017 m. gavusios „Žiniasklaidos balso“ apdovanojimą Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose, projektas. Jis skaitytojams atskleis temas, kurios visuomenėje skatina lygybę: nepriklausomai nuo lyties, pasirinktos profesijos, seksualinės orientacijos, odos spalvos, socialinės padėties, religijos ar kitų veiksnių, visi esame lygūs.
Galite pasiūlyti kitą projekto pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
Visus projekto tekstus rasite ČIA.
