Priekabiavimo atvejai nelaikomi visuomenės problema
J.Juškaitės nuomone, nuo to laiko, kai Lietuvoje ėmė ristis judėjimo banga, esą būta ir pakilimų, ir dėmesio mažėjimo momentų, tačiau apie seksualinį priekabiavimą bei smurtą kalbame ir šiandien.
„Neabejoju, kad jei kas nors atliktų žiniasklaidos monitoringą ir paskaičiuotų, kiek straipsnių, televizijos ir radijo eterio skirta šiai temai, greičiausiai #MeToo nenusileistų didžiausiems Lietuvą purčiusiems skandalams“, – įsitikinusi pašnekovė.
Vis dėlto Ina Venckaitė pastebi, kad Lietuvoje judėjimo banga šiuo metu prislopusi. Jos nuomone, taip atsitiko visų pirma todėl, kad iškelti seksualinio priekabiavimo atvejai, netgi su konkrečiomis pavardėmis, nesulaukė tinkamo visuomenės ir institucijų dėmesio – į juos buvo pažvelgta kaip į vienetines „kažkam atsitikusias“ problemas. „Seksualinis priekabiavimas ir seksizmas vis dar dažnai laikomi „norma“ ir nėra traktuojami kaip visos visuomenės problemos“, – teigė ji.
Tik vienas nuteistas
Kita vertus, atkreipia dėmesį ji, tik buvęs Panevėžio J.Miltinio teatro vadovas Linas Marijus Zaikauskas buvo nuteistas dėl seksualinio priekabiavimo.
„Iki šiol nieko negirdėti apie seksualiniu priekabiavimu apkaltinto Seimo nario Mykolo Majausko atvejį – Seimo Etikos ir procedūrų komisija net nenagrinėjo Seimo nario elgesio, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų vadovybė taip pat nesiėmė jokių veiksmų dėl seksualiniu priekabiavimu apkaltintų gydytojų-neurochirurgų (ne tik netyrė situacijos, bet tarsi atsiribojo nuo jos – lyg ne jų įstaigoje tai vyko).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo komisijai konstatavus, jog profesorius Skirmantas Jankauskas seksualiai priekabiavo prie kolegės, pirminė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto, kuriame taip pat dirba S.Jankauskas, dekano reakcija buvo mažų mažiausiai keista: „Nežinau, ką daryti.“ Lietuvos muzikos ir teatro akademijos atvejis iš viso išskirtinis, kadangi parodė, jog visi viską žino, mato, bet nieko nedaro, jog seksualinis priekabiavimas išnyktų“, – apžvelgė Lietuvoje nuskambėjusius atvejus I.Venckaitė.
J.Juškaitė, kalbėdama apie Lietuvoje nuskambėjusius seksualinio priekabiavimo atvejus, taip pat sutiko, kad jie tarsi nuvedė į niekur – esą toks įspūdis ypač gali susidaryti pačioms moterims, kurios nukentėjo ir išdrįso paviešinti tuos atvejus:
„Tipiškai seksualinis priekabiavimas ir smurtas kelia didelį gėdos jausmą nukentėjusiam žmogui, o ne pačiam priekabiautojui ar smurtautojui. Įvardyti atvejai nesibaigė bylomis, o LMTA vis dar gėdingai neapsisprendžia dėl Jono Vaitkaus tolesnio likimo šioje mokymo įstaigoje“, – priminė ji.
Vis dėlto J.Juškaitė būtų linkusi manyti, kad tam tikras lūžis, kalbant apie judėjimą Lietuvoje, įvyko. „Ir nors, deja, mūsų lytinio ugdymo sistema smarkiai šlubuoja, tačiau edukacijos ėmėsi žiniasklaida, todėl seksualinio priekabiavimo tema tapo žinomesnė, pradėta diskutuoti, kaip suvokti ribas, kas yra priekabiavimas, o kas nėra. Taip pat šiandien jau galime sakyti, kad seksualinis priekabiavimas, nors ne visada, tačiau dažnai turi kainą – reputacijos, visuomenės pasitikėjimo, o kartais ir darbo vietos praradimo kainą“, – nuomonę dėstė J.Juškaitė.
Reikalinga aiški politika
Pasak I.Venckaitės, po nuvilnijusių skandalų dėl seksualinio priekabiavimo svarbu pasimokyti iš savo klaidų ir žengti vieną konkretų žingsnį: visos institucijos, įstaigos, įmonės turi nusistatyti ir vadovautis aiškia politika, kuri užtikrintų pagarbią darbo aplinką (kiekvienas darbuotojas nuo darbo pradžios turi žinoti pagarbaus elgesio darbo vietoje principus, bei tai, jog seksualinis priekabiavimas ir seksizmas jokiomis formomis nėra toleruojamas), bei aiškų veiksmų planą, kaip bus nagrinėjami iškilę seksualinio priekabiavimo atvejai. „Mano nuomone, labai svarbu, jog kiekvienas seksualinio priekabiavimo atvejis būtų išsamiai nagrinėjamas ir kiekvienu atveju būtų priimtas konkretus sprendimas“, – įsitikinusi ji.
Mano nuomone, labai svarbu, jog kiekvienas seksualinio priekabiavimo atvejis būtų išsamiai nagrinėjamas ir kiekvienu atveju būtų priimtas konkretus sprendimas, – įsitikinusi I.Venckaitė.
I.Veckaitė svarsto, kad reikėtų susimąstyti, jog ne moteris kalta, kad dirba seksistinėje aplinkoje, ir ne ji viena turi kovoti už lygybę darbo vietoje, nes kartais atrodo, jog „tu turi problemą, tai pati ją ir spręsk, o visuomenė yra tobula“. „Darbovietėse turi būti sukurta tokia sistema, jog kiekvienas darbuotojas, nesvarbu vyras ar moteris, žinotų, kas yra seksualinis priekabiavimas ir seksizmas, žinotų, jog saugiai gali kreiptis į darbdavį, ir jis aktyviai dalyvauja, siekiant panaikinti seksualinį priekabiavimą ir seksizmą darbo vietoje, o ne tyli ir kikena kartu su visais“, – savo nuomone dalijosi WIN vadovė.
Visuomenė nepalaiko prabilusių moterų
Balandį atlikta reprezentatyvi apklausa parodė, kad didesnė visuomenės dalis nepalaiko #MeToo metu prabilusių moterų – apie 46 proc. apklaustųjų, o 38 procentai iš apklaustųjų jas palaiko. Daugiausia moterų nepalaikė vyrai, vadovai bei vyresnio amžiaus žmonės. „Tai rodo, kad vis dar tikrai didelė visuomenės dalis nesuvokia seksualinio priekabiavimo ir smurto daromos žalos ir stoja į smurtaujančių asmenų pusę. Tokia situacija, matyt, sunkiai būtų įsivaizduojama kitų nusikaltimų, pavyzdžiui, vagystės, žmogžudystės atvejais“, – komentavo J.Juškaitė.
Tai rodo, kad vis dar didelė visuomenės dalis nesuvokia seksualinio priekabiavimo ir smurto daromos žalos ir stoja į smurtaujančių asmenų pusę – teigė J.Juškaitė.
Nors iš vienos pusės, pasak jos, situacija nėra gera, tačiau 38 proc. taip pat nėra visiškai mažas skaičius, ypač turinti omenyje, kiek neapykantos buvo reiškiama prabilusių moterų atžvilgiu internetinėje erdvėje.
Judėjimas atskleidė priekabiavimo mastą
#MeToo judėjimas, pasak I.Venckaitės, Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, atskleidė seksualinio priekabiavimo mastą, ir tik dar kartą parodė, jog seksualinis priekabiavimas daugeliu atveju susijęs su galios demonstravimu: dėstytojas – studentė, gydytojas – praktikantė, vadovas – darbuotoja ir t.t.
„Deja, #MeToo Lietuvoje vis dėlto daugiau buvo aptarinėjamas socialiniuose tinkluose, kaip ir daugelis kitų klausimų, o realių ir sisteminių veiksmų prieš seksualinį priekabiavimą ir seksizmą kol kas nebuvo imtasi“, – apgailestavo I.Venckaitė.
J.Juškaitė taip pat sutiko, kad #MeToo Lietuvoje parodė, kad seksualinis priekabiavimas yra paplitęs reiškinys, o mes kaip visuomenė reaguojame chaotiškai, esame kriminalizavę šį nusikaltimą, tačiau nebūtinai iki galo patys suvokę, kad tai yra nusikaltimas.
„Tokie pokyčiai neateina per dieną, jie turi būti sisteminiai, integruoti į mūsų švietimo sistemą. Ratifikavusi Stambulo konvenciją Lietuvą būtų priversta imtis tokių pokyčių, bet, kaip matome, politinės valios stabdyti seksualinį priekabiavimą dar kol kas nėra“, – dėstė J.Juškaitė.
Sisteminių pokyčių neįvyko
Vis dėlto, pasak J.Juškaitės, sisteminiai pokyčiai #MeToo kontekste Lietuvoje yra gana probleminė sritis. Pavyzdžiui, priešingai nei kitose valstybėse, nematėme jokių teisės aktų pakeitimų.
„O jie yra reikalingi. Turint omenyje tokių nusikaltimų latentiškumą, mastą bei tai, kad seksualinio priekabiavimo aukos paprastai yra mažesnėje galios pozicijoje nei priekabiautojas, valstybė turėtų teikti nemokamą teisinę pagalbą aukoms. Lietuvoje teisiškai nesureguliuotas draudimas priekabiauti teikiant paslaugas ir daugelis kitų dalykų. Tačiau teisės aktai ne tik nebuvo keičiami, tačiau net negirdėjome ir tokių iniciatyvų“, – mano J.Juškaitė.
Pasak jos, kita problema – sistemiškumo vengimas, kalbant apie pačias aukštąsias mokyklas. „Iš tiesų kol kas nė vienas universitetas neturi išsamios ir aiškios politikos, ką reikia daryti seksualinio priekabiavimo atvejais, nėra sukūrę sistemų, kurios apsaugotų besikreipiantį asmenį, nevykdė mokymų savo darbuotojams, kas yra seksualinis priekabiavimas ir kaip tokio elgesio išvengti“, – teigė J.Juškaitė.
Pasak jos, nors aukštosios mokyklos atsidūrė skandalų epicentre, bet apie tokios politikos įvedimą, kuri užtikrintų darbuotojų saugumą, galvoti turėtų kiekviena darbovietė. Lietuvoje kol kas esą to nevyksta.
