„Tokiems žmonėms paprastai iš anksto užklijuotos etiketės. Pavyzdžiui, kad jie niekada negalės dirbti. Todėl vienas iš svarbiausių tikslų, kurių siekėme, buvo nulupti visas etiketes, padėti jiems susirasti darbą ir gyventi normalų gyvenimą“, – apie ketverius metus trunkantį projektą „Įdarbinimo iniciatyvų žmonėms su negalia skatinimas Vilniaus regione“ pasakojo jo rengėjos.
Michailas ir Aleksandras šiame projekte dalyvauja nuo pirmųjų dienų. Iš viso jo metu į darbo rinką integruotis mokėsi 60 žmonių su proto negalia. Visi jie projekto pradžioje gyveno globos namuose ir nedirbo. Šiuo metu didžioji dalis turi darbus, o kai kurie (kaip Michailas ir Aleksandras) gyvena apsaugotame būste.
Vienas kitą papildo
Michailas ir Aleksandras susipažino Pabradėje, Nijolės Genytės socialinės globos namuose. Globos įstaigose jie praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, tačiau neslepia, kad visada svajojo turėti „tikrus“ namus. Savo. Tam ruošėsi atsakingai – net baldus buvo įsigiję.
Visada svajojo turėti „tikrus“ namus. Savo.
Todėl prieš porą metų atsiradus galimybei abu bičiuliai persikėlė gyventi į tame pačiame miestelyje esantį dviejų kambarių butą.
Apsaugotame būste įsikūrę kartu jie pamatė, kad puikiai vienas kitą papildo: Michailas su malonumu sukasi virtuvėje, o Aleksandrui prie širdies namų bei aplinkos tvarkymas. Būtent jo iniciatyva atsikraustę į butą draugai nusprendė „įdarbinti“ ir šalia namo esantį žemės plotą: sukasę jį pasidarė daržą, kuriame augino daržoves.
Suprasti akimirksniu
- Apsaugotas būstas – tai konsultavimo, socialinių įgūdžių ugdymo bei gyvenamosios vietos suteikimas bendruomenėje iš dalies savarankiškiems suaugusiems asmenims su psichikos negalia.
- Nuomojamame bute apsigyvena iki keturių suaugusių žmonių. Jiems teikiama socialinio darbuotojo pagalba. Kitas paslaugas šie žmonės gauna bendruomenėje.
„Kaimynai stebėjosi ir aiškino jiems, kad per vėlu jau sėti, niekas neužaugs. Bet jie užsispyrė ir padarė, kaip sumanę. Ir ką jūs sau manote? Užaugo kai kas. Dalį daržovių jie patys suvalgė, kitas pardavinėjo. Šiemet mes jiems padėjome įsigyti šiltnamį. Su juo irgi buvo nuotykių. Aš rekomendavau geriau įtvirtinti – įkasti. Tačiau ar su jais pasiginčysi? Jie geriau žino ir viskas!
Baigėsi tuo, jog po vienos audros to šiltnamio vos nenunešė. Po to jie jau patikėjo, kad aš galbūt daugiau patirties turiu ir atsižvelgė į mano patarimą bei sutvirtino statinį“, – apie linksmus nutikimus pasakojo kabintis į savarankišką gyvenimą Aleksandrui ir Michailui padedanti socialinio darbuotojo padėjėja, atvejo vadybininkė Regina Lavrinovič.
Svarbiausia – aiškumas ir rutina
Dar prieš pradėdami savarankišką gyvenimą apsaugotame būste Aleksandras ir Michailas užsibrėžė tikslą susirasti darbą. Turintiems proto negalią žmonėms tai padaryti nėra lengva – ir ne tik dėl to, jog vyrauja išankstinės nuostatos, nuvertinančios žmogų su negalia.
„Šiuos žmones reikia išmokyti visko: nuo nulio pritaikyti prie darbo rinkos. Žinoma, yra tokių, kurie niekada negalės dirbti. Tačiau dauguma – kaip Michailas ir Aleksandras. Tai žmonės, galintys puikiai atlikti darbus, tereikia parinkti tinkamus pagal konkretaus žmogaus galimybes“, – sakė projekto „Įdarbinimo iniciatyvų žmonėms su negalia skatinimas Vilniaus regione“ atstovė Goda Ščupokaitė.
Pasak jos, žmonėms su proto ar psichine negalia yra labai svarbi rutina. Be to, neretai tai, kas daugeliui atrodo savaime suprantama, jiems yra „aukštoji matematika“.
Atsakomybės, kruopštumo ir motyvacijos dirbti jiems tikrai netrūksta.
„Jiems nepasakysi: „Sėsk į tokį ir tokį autobusą, nuvažiuok į gamyklą bei daryk, ką pasakys. Į darbą juos reikia palydėti, sukurti rutiną. Tuomet jie puikiai dirbs nustatytą valandų skaičių labai konkretų darbą – pakuos salotas, kals vinis, plaus indus ir pan. Atsakomybės, kruopštumo ir motyvacijos dirbti jiems tikrai netrūksta. Tereikia parinkti tinkamą darbą“, – pažymėjo pašnekovė.
Projekto, kuriame kartu su Aleksandru ir Michailu dalyvavo dar kelios dešimtys žmonių su proto negalia, metu būrys specialistų teikė individualias ir grupines konsultacijas. Pavyzdžiui: aprašė sritis ir veiklas, kuriose konkretus žmogus galėtų dirbti. Socialiniai darbuotojai – atvejo vadybininkai vedė motyvacijos ugdymo užsiėmimus.
Pasak Danutės Grigelevičienės, buvusios Nijolės Genytės socialinės globos namų direktoriaus pavaduotojos, per ketverius projekto metus jo dalyviams buvo suteikta daug praktinių įgūdžių. Pavyzdžiui, po motyvacinių užsiėmimų žmonės su negalia eidavo į projekto partnerių įmones „dirbti“: liedavo žvakes, gamindavo keramikos, medienos gaminius, o vėliau juos parduodavo mugėse.
„Dar vienas projekto etapas – praktika įmonėse. Į jas žmones su negalia lydėdavo darbo asistentai, kadangi vieniems žmonėms tai padaryti būdavo per sunku. Mūsų globojami projekto dalyviai galėjo išbandyti save kavinėse, mokyklose, maitinimo paslaugas teikiančioje įmonėje, daugiabučių priežiūros paslaugų įmonėje ir kitur.
Michailas ir Aleksandras, pavyzdžiui, per praktiką dirbo kavinėje pagalbiniais darbininkais. Jiems puikiai sekėsi – po praktikos sulaukė prašymo likti. Išsiėmę verslo liudijimus vėliau jie tęsė veiklą“, – kalbėjo viena iš projekto „krikštamočių“, dalyvavusi jame nuo pačių pradžių, D.Grigelevičienė.
Vienintelis minusas – anksti keltis
Šiuo metu Michailas ir Aleksandras dirba bendrovėje „Ecoservice“, įsikūrusioje netoli Vilniaus, Gariūnuose. Iš Pabradės ir atgal vyrukus nuveža bei parveža įmonės transportas – tai jiems labai patinka, nes nereikia galvoti ir nerimauti, kaip pasiekti darbo vietą.
Kaip pasakojo savarankiškai gyventi jiems padedanti socialinio darbuotojo padėjėja, atvejo vadybininkė R.Lavrinovič, į savo pareigas vyrai žiūri atsakingai. Kartais – net per daug.
„Vienintelis minusas, kurį jie mini, kalbėdami apie darbą, – kad reikia anksti keltis. Iš tiesų, kai reikia važiuoti, jie keliasi 4 val. ryto, nors galėtų truputį vėliau – išvažiuoja tik 6 val. Tačiau jie nelabai gerai suvokia laiko. Todėl kartais atsikelia vėliau, dažniausiai pavėluoja ir vairuotojas man jau skambina, ieškodamas miegalių“, – pasakojo pašnekovė.
Darbe vyrams sekasi puikiai: per trumpą laiką jie išmoko visų jiems paskirtų atsakomybių.
Visa kita darbe vyrams sekasi puikiai: per trumpą laiką jie išmoko visų jiems paskirtų atsakomybių – rūšiuoja popieriaus, plastmasės ir kitas perdirbamas atliekas. Už atsakingumą ir kruopštumą jie sulaukia pagyrų – tuo didžiuojasi ir vertina. Darbas vyksta slenkančiu grafiku: tris dienas padirbėję, kitas tris draugai gali skirti poilsiui. Beje, Aleksandrui to teko pasimokyti – anksčiau gyvenime nedirbęs vyras darbo pradžioje nesuprato, kaip svarbu per laisvadienius ilsėtis, o ne pramogauti. Todėl nuolat skųsdavosi nuovargiu ir net norėjo darbą mesti. Vis dėlto atsižvelgęs į R.Lavrinovič patarimus, jis išmoko pamokas. „Išsimiegojus viskas stojo į savo vietas. Pradingo ir noras keisti darbą“, – juokėsi pašnekovė.
Bendrovėje „Ecoservice“ draugai dirba jau daugiau nei metus. „Vieną dieną būna lengviau, kitą – sunkiau. Po savaitgalio pirmadienį – daugiau darbo. Savaitės pabaigoje jo mažiau“, – apie darbą pasakoja Michailas ir Aleksandras, pasidžiaugę ir gaunamu atlyginimu, bendravimu su kolegomis.
„Mano akimis – tai tikra sėkmės istorija. Tiesa, jų nėra mažai. Dauguma projekte dalyvavusių žmonių su negalia dirba. Kai kurie liko iš karto po praktikos. Pavyzdžiui, viena mergina, atlikusi praktiką mokykloje, liko joje dirbti“, – kolegei antrino D.Grigelevičienė ir pridūrė, jog šis projektas pakeitė labai daug ką: dalyviai sėkmingai integravosi į darbo rinką, yra savarankiškesni, labiau motyvuoti. Tuo metu darbdaviai, globos įstaigų darbuotojai pakeitė išankstinę nuomonę.
„Matydami, kaip stipriai pasikeitė dalyviai, kaip išdrąsėjo, jie suprato, kad pokyčiai įmanomi“, – įsitikinusi viena iš projekto „Įdarbinimo iniciatyvų žmonėms su negalia skatinimas Vilniaus regione“ iniciatorių D.Grigelevičienė.
Michailas ir Aleksandras dalyvavo Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamame projekte „Įdarbinimo iniciatyvų žmonėms su negalia skatinimas Vilniaus regione“.
Jį įgyvendina Lietuvos žmonių su negalia sąjunga. Projekto partneris – Nijolės Genytės socialinės globos namai.
