Michelle Obama: „Jei atpažįstate savo šviesą, pažįstate save“. Nuo ko pradėti?
Atvirai ir nuoširdžiai kalbėdamasi su skaitytojais, buvusi pirmoji JAV ponia nagrinėja daugeliui aktualius klausimus: kaip susikurti sąžiningus ir tvarius santykius? Kaip žmonių skirtumuose rasti stiprybę ir bendrystę? Kokias priemones naudoti, kai pradedame abejoti savimi ir jaučiamės bejėgiai? Ir ką daryti, kai ši našta ima atrodyti per sunki?
Knygoje buvusi pirmoji ponia pasakoja skaitytojams dar negirdėtas istorijas iš savo gyvenimo, pateikia vertingų įžvalgų apie permainas, iššūkius bei galią. Kalbėdama iš savo – motinos, dukters, žmonos, draugės ir pirmosios ponios – patirties, ji dalijasi savo įpročiais ir principais, įgytais ir susikurtais siekiant sėkmingai prisitaikyti prie permainų ir įveikti įvairias kliūtis. Knygą į lietuvių kalbą išvertė Jovita Liutkutė, išleido „Alma littera“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Siūlome paskaityti ištrauką iš Michelle Obama bestselerio „Mūsų šviesa“
SVARBIAUSIA – GERA PRADŽIA
Mano bičiulis Ronas dieną pradeda žvelgdamas į veidrodį ir sveikindamasis su savimi. Jis tai daro visiškai rimtai ir dažnai kalba garsiai.
Pirmą kartą jai užsiminus apie šį Rono įprotį, nusijuokiau.
Bet apie tai sužinojau ne iš Rono, o iš jo žmonos Matrice’ės.
Kartą ją pažadino ankstyvas ir nuoširdus sutuoktinio sveikinimas, skirtas savo atspindžiui virš vonios kambario kriauklės kabančiame veidrodyje, pasakojo ji. „Sveikas, drauguži!“ – tarė jis.
Matrice’ė, kaip žmonoms įprasta, tobulai mėgdžioja savo vyrą. Ji atkartoja Rono intonaciją ir jos balse girdėti simpatija, kurią Ronas sau rodo pradėdamas naują dieną. Jis skleidžia dvasinę šilumą. Lyg sveikintųsi su mėgstamu bendradarbiu arba netikėtai užsukusiu senu bičiuliu. Lyg Roną būtų maloniai nustebinęs šis staiga pasirodęs žmogus, pasiruošęs drauge patirti šiandienos įvykius.
Matrice’ė sako, kad net jai, gulinčiai lovoje ir girdinčiai šiuos žodžius, tai būna geriausias akstinas keltis.
Pirmą kartą jai užsiminus apie šį Rono įprotį, nusijuokiau. Tai savaip linksmino, nes man nebuvo sunku įsivaizduoti, kaip viskas vyksta. Ronas yra atvira, puiki ir gyvenime daug pasiekusi asmenybė, kurią kiti žmonės akimirksniu pamėgsta. Ronas kupinas savikliovos, bet nepasipūtęs. Jis skleidžia dvasinę šilumą, asmeninį žavesį ir pasitikėjimą savimi. Jis – didelio miesto meras. Turi gražius vaikus ir laimingą šeimą. Jis plačiai šypsosi, lengvai bendrauja ir yra pavydėtinai ramus.
Bet pamąsčiusi supratau, kad Rono „Sveikas, drauguži!“ toli gražu nėra vien šypseną keliantis įprotis. Manau, tokie įpročiai gana svarbūs. Tai galimybė žvilgtelėti į žmogų, kuris stiprina savo ramybę ir renkasi pradėti dieną maloniai elgdamasis su savimi.
Žinoma, Ronas yra vyras. Ko gero, būtent todėl gali tikėtis stabtelėti prie veidrodžio turėdamas gerokai mažiau priežasčių irzti dėl savo išvaizdos, nei jų neišvengiamai turi dauguma iš mūsų. Nes daugybei žmonių, ypač moterų, stovėjimas priešais veidrodį gali būti bauginanti patirtis. Daugumai mūsų nėra lengva prieiti prie veidrodžio – juolab ką tik atsikėlus.
Savaime linkstame labai griežtai vertinti savo išvaizdą. Dažnai būname prisiklausiusios neigiamų komentarų apie tai, kaip atrodome, ir užuominų, dėl kurių jaučiamės sudaiktintos, nieko nevertos ir nematomos. Be to, jei kalbame apie rūpinimąsi išvaizda ir stiliumi, moterims nuolat taikomi aukštesni standartai, reikalaujantys sudėtingesnio, brangesnio ir ilgiau trunkančio pasiruošimo, kad patogiai jausdamosi galėtume vykti į darbą arba paprasčiausiai išeiti iš namų ir pradėti naują dieną.
Mano gyvenime netrūksta rytų, kai įjungusi vonios kambaryje šviesą ir dirstelėjusi į veidrodį nenoriu nieko daugiau, tik vėl ją išjungti. Žvelgdama į save, intuityviai imu kataloguoti savo ydas, matyti tik tai, kas išsausėję ir papurtę, kreipiu dėmesį tik į tas kūno vietas, kurios galėtų ir turėtų atrodyti geriau. Vertindama save, akimirksniu susvetimėju. Dieną pradedu nejausdama darnos, tapusi ir kritike, ir juokdare. Viena kerta, kitai skauda. Tai neabejotinai bjaurus jausmas. Nelengva jo atsikratyti.
Daugumai mūsų nėra lengva prieiti prie veidrodžio – juolab ką tik atsikėlus.
Būtent tai ir noriu čia aptarti – galimybę pradėti dieną maloniai. Numanau, kad mano bičiulis Ronas, kaip mes visi, į veidrodį dažnai žvelgia pavargęs ir papurtusiais paakiais. Ir jis turi daug trūkumų, kurie, žinoma, prašosi pastebimi ir atidžiai apžiūrimi. Bet jis pirmiausia mato – tai yra renkasi matyti – asmenį, kurį nuoširdžiai džiaugiasi sutikęs. Kitaip nei dauguma mūsų, jis supranta: vargu ar neapykanta sau yra gera dienos pradžia.
Rono žodžiuose „Sveikas, drauguži!“ glūdi tyli galia. Jie veiksmingi, o ne kokia nors apsimestinė drąsa, ir asmeniški (bent jau tokie buvo, kol Matrice’ė apie juos nepapasakojo). O svarbiausia, jie – ne vertinimas. Juos ištarus nereikia pridurti Atrodai klaikiai arba Kodėl negali padaryti daugiau? Stovėdamas prieš veidrodį, Ronas visus impulsus save teisti ir menkinti veja šalin. Jis atsisako savikritikos ir dieną pradeda siųsdamas sau paprastą supratimo ir pritarimo žinią.
Tiesą sakant, būtent tokią žinią dauguma mūsų beviltiškai mėgina išpešti iš kitų, – tėvų, mokytojų, viršininkų, meilužių ir t. t., – o jos negavę pasijunta sugniuždyti. Man šūksnio „Sveikas, drauguži!“ grožį iš esmės lemia tai, kad jis nėra labai pretenzingas. Jo negalima laikyti motyvaciniu šūkiu. Šiems žodžiams nereikia nei aistros, nei iškalbos, nei tikėjimo, kad laukia neprilygstama diena, kupina naujų galimybių ir progų tobulėti. Tai tik draugiškas pasisveikinimas, tik du maloniu tonu ištarti žodžiai. Būtent todėl juos ir daugiau kas iš mūsų galėtų pakartoti.
Tad grįžkime prie Rono, kiekvieną rytą nuoširdžiai pasisveikinančio su savimi. Jis sąmoningai teikia pirmenybę džiaugsmui, o ne vertinimui. Taip elgiantis, jo savikliova išties stiprėja.
Lengva pamiršti, kad ir sau galime padaryti šią paslaugą. O juk tikrai gebame pritarti ir būti malonūs sau – pavargusiam ir netobulam žmogui, žvelgiančiam į mus iš veidrodžio. Gebame atpažinti savo šviesą ir jausti, kas tai. Ne veltui apie dėkingumo galią prirašyta daugybė knygų: ji veikia. Ir reikia visai mažai. Galbūt šiek tiek įgūdžių. Galbūt daugiau susikaupimo, kad atpažintumėte savinaikos refleksą, akimirksniu kylančias neigiamas mintis ir ryžtingai visa tai pakeistumėte švelniu šūkiu „Sveikas, drauguži!“ ar kad ir koks šio šūkio variantas būtų.
Ne veltui apie dėkingumo galią prirašyta daugybė knygų: ji veikia. Ir reikia visai mažai.
Pastaruoju metu pabudusi susikaupiu ir mėginu pradėti dieną maloniai – puikiai suvokdama, ką darau, pirmą į galvą atėjusią mane menkinančią ar negatyvią mintį nustumiu į sąmonės paribį. Tada pasikviečiu kitą – geresnę, jautresnę, atidžiau pasirinktą ir man draugiškesnę. Ir būtent ją pasirenku kaip pradinį tašką. Antroji mano mintis įprastai būna gana paprasta. Dažniausiai tai būna nebylus, bet dėkingumo kupinas pripažinimas, kad man ir vėl pavyko stoti prie naujos dienos starto linijos.
Nepamirškite – kartelė nuleista gana žemai. Kad maloniai pradėtumėte dieną, nebūtina imtis ko nors įspūdingo. Skambūs pareiškimai, ką ketinate nuveikti, visai nebūtini, nereikia nei atrasti naujo gilaus savikliovos šaltinio, nei apsimesti, kad esate nenugalimi. Nieko nereikia daryti garsiai giriantis, juo labiau stovint prieš veidrodį. Jums tereikia pasistengti kaip nors nustumti kuo toliau vidinį kritiką ir suteikti pirmenybę džiaugsmui, išvysti – nors ir perkeltine prasme – lašelį dvasinės šilumos ir draugiškai save pasveikinti. Gali būti, kad jums teks įveikti savo drovumą arba kitame kambaryje išgirsite kikenant sutuoktinį.
Šiaip ar taip, Ronas vis dar taip elgiasi. Rytą atsikelia ir randa galios, padedančios jaustis tvirtam. Jis pasveikina save siųsdamas žinią: Tu čia, tai laimė ir stebuklas, tad tegul jie nedingsta. Manau, tai puikus dalykas.
Net jei mudvi su Matrice’e ir pakikename, mums tai atrodo savaip žavinga. „Sveika, drauguže!“ – juokais sakome viena kitai.
„Sveikas, drauguži!“ – šūktelėjau iš kito salės galo ir Ronui, kai kitą kartą jį pamačiau. Jis nė kiek nesutriko, nes yra savikliovos kupinas ir santūrus žmogus, žinantis, kaip draugiškai su savimi elgtis.
Ronas tik nusišypsojo ir pasveikino mane tais pačiais žodžiais.
