Kartu su mažamečiu sūnumi būdama Pervalkoje, E.Veršininienė nugirdo kelių mokinių pokalbį. Greta buvo ir jų tėvai, todėl Eglė, gavusi jų pritarimą, visus mokinius pakalbino. Tačiau su tėvais sutarta, kad viešai nebus minimos mokyklos.
„Tačiau kalbame apie prestižines Kauno mokyklas“, – 15min GYVENIMUI sakė E.Veršininienė, pridurdama, kad mokinių kalba sudomino jos „klausos aparatūrą“, o mokinių mintis apie mokytojus vertėtų žinoti ir pedagogams.
„Dešimtąjį kartą perklausiau Pervalkoje kalbintų moksleivių interviu ir mąsčiau, kaip šių jaunų ir sąmoningų žmonių mintis perteikti tuo kampu, į kurį jie jaučiasi įsprausti?
Galvon toptelėjo tik šaržas, ir šią formą pasirinkau, nes realiai vaikų žodžius perteikti galiu tik šiuo būdu, su viltimi, kad ši „juodai pozityvi“ rugsėjo mėnesio išbaigtis atneš aiškesnę viziją pedagogams, bent jau keliose savo turimų kompetencijų tobulinimo srityse“, – kalbėjo E.Veršininienė.
Kaunietė Eglė sako, jog ji pati, įgyvendindama personalizuotą prevencinę emocinio intelekto lavinimo programą EBRU (emocijų, bendravimo, racionalumo ugdymas per šeimos bei švietimo bendruomenės modulį) Lietuvos švietimo įstaigų koridoriuose gyvena jau 10 metų: „Esu čia tik svečias. Bet sakoma, jog įžvalgūs svečiai yra geriausi patariamieji draugai, nes rutinos problema yra puikiai suprantama visiems.“
Šį moksleivių įvardintą reginį E.Veršininienė nominuotų Lietuvos švietimo bendruomenių probleminiu reiškiniu.
„Jei skaitote ir širstate dėl fakto apie mokytojos aprangą, pirmiausiai norisi priminti aprangos kodo bei teigiamo įvaizdžio formavimo taisykles, kas jau ne mano profesijos varomoji jėga. Bet girdint, kiek pedagogai vertina, ypač paauglių mergaičių, skęstančių savęs paieškos periode, aprangą, tai ši moksleivių, dar švelniai išsakyta užuomina, mums, brandžioms ir save atradusioms moterims, išsilavinusioms specialistėms, o gal tiesiog mokyklos raštinėje dirbančioms administratorėms, turėtų būti lengvai suprantama žinia.
Graži pradžia yra tik graži pradžia, keliaujame toliau. Kas mokykloje erzina būtent šiuos vaikus? Žinoma, kad suaugusiųjų manipuliacijos formos“, – sakė E. Veršininienė, siūlydama susipažinti su 4,5 ir 7 klasių mokinių mintimis.
Savo pastebėjimais ji pasidalino ir socialiniame tinkle.
„Vieną dieną aiškina, kad tu jau didelė, privalai priimti sprendimus ir pagaliau apsispręsti, kokį būrelį pradėsi lankyti. Aš ir apsisprendžiau. Atėjusi aiškiai pasakiau, ko noriu, bet tuomet jie visiškai manęs negirdi ir iš karto man pradeda priekaištauti sakydami, kad priimti tokius sprendimus aš dar per maža, ir jie geriau žino, kokio būrelio man reiktų. Mane erzina, kai suaugusieji mane klaidina ir tas pačias frazes naudoja taip ir tada, kada jiems patogiau.“
Štai dar vienas akmuo į suaugusiųjų daržą. Norime iš vaikų sąžiningumo? Svarstome, kaip vaikai patampa manipuliatoriais? Manau, kad visi atsakymai čia pat. O priežasties šalinimo būdai – dar arčiau. Pradedame girdėti save, kaip aš bendrauju su artimaisiais, partneriais, kolegomis ir ko tokiu bendravimu mokau savo atžalas ar mane supančius mokinius?
Tuo tarpu gerbiami kolegos, pedagogai, nuoširdžiai sau ranką prie širdies pridėję atsakykite, ar su visais moksleiviais bendraujate vienodai? Vienodai juos priimate, vienodai vertinate bei argumentuotai juos skatinate? Vietoje atsakymų – vaikų žodžiai.
„Šeštoje klasėje lankiau baletą, mano amžiuje šis būrelis jau nebe pomėgis, o rimtas darbas, nes užsiėmimai vyksta vakarais. Grįžusi po baleto namo iki 22:00 val. ruošdavau namų darbus.
Šiemet būdama septintoje klasėje aš kol kas niekur nesportuoju, nors mokytojai nuolat sakydavo, kad sportas yra labai svarbu. Bet kai profesionaliai sportavau baletą ir dėl fizinio nuovargio nespėdavau paruošti namų darbų, jie pastoviai man aiškindavo, kad pamokos ir mokykla yra svarbiausia, jei nesuspėju derinti laiko, vadinasi, turiu mesti sportą!
Dėl to septintoje klasėje dar vis nepasirinkau būrelio, nes nenoriu, kad klasėje, prie visų, mokytoja vėl garsiai ant manęs šauktų.“
Kas yra demotyvacija ir kada mes demotyvuojame vaikus, dėl ko nuo mažumės talentingu laikytas moksleivis 5–8 klasėse staiga subyra į tūkstančius baimės kamuoliukų? Tuo tarpu patys mokytojai ir tėvai, kurie sąžiningai padarė viską, kad tai įvyktų, griebiasi už galvų visomis kryptimis ieškodami atsakymų ir toliau sėkmingai demotyvuodami šiuos nebesimokančius, iš pamokų bėgančius, į priklausomybes įnikusius, smurtaujančius paauglius.
Laimė, aš bendravau su vaikais, pripildytais artimo santykio su tėvais. Šie mokiniai labai rimtai svarstė, dėl ko mokykloje toks chaosas, kai tuo tarpu iš jų reikalaujama griežtos sistemos, gyvenimo pagal suaugusiųjų sukurtas normas ir tvarkos.
Vaikai sako, kad sunku suprasti, kurios tvarkos jiems reikia laikytis, nes mokytojų nuotaikos kiekvieną dieną skirtingos.
„Kai mokytojų nuotaikos skirtingos, viskas labai užsikrauna, nes vieną dieną jie sako taip, o kitą dieną jau daro kitaip. Pradinėse klasėse tokių krūvių našta dar taip nesijautė, nes po pamokų nuo 13:15 val. iki 15 val. mes turėjome laisvą laiką, kurio metu ruošdavome namų darbus. Jei spėdavome paruošti, galėjome tiesiog žaisti ir draugauti.
Tai daug geriau nei dabar, penktoje klasėje, kai pamokos baigiasi po 15 val., ir aš nebeturiu jokio poilsio. Tik grįžus namo, pavalgius aš turiu tvarkytis su man užkrautu dideliu krūviu, prie pamokų sėdžiu iki pat vėlumos. Labiausiai mane erzina, kad mokytojai neatsižvelgia į priežastis, kodėl tu tų namų darbų neatlikai.
Priežastys būna tikrai svarbios. Kartais po pamokos aš net nespėju užsirašyti namų darbų, kas jau mano klaida. Būna, kad pati mokytoja neteisingai dienyne įvardina būtinus atlikti darbus, vėliau nenori to pripažinti, o vietoje išsiaiškinimo kalbantis visiems pyškina dvejetus, be galimybės atsitaisyti, kodėl mokytojai to tiesiog nesupranta?“
„Tikrai taip, visiškai neatsižvelgia į namų darbų neatlikimo priežastis, pavyzdžiui, šią savaitę mūsų klasiokas neatliko namų darbų, nes po mokyklos jis važiuoja pas ligoninėje gulinčią mamą. Už tai jam parašė dvejetą. Ir taip visada. Nepadarei namų darbų – 2, nebent jei mokytojų nuotaika gera.
Labai blogai, kad, kai kuriems mokytojams visiškai nesvarbu, dėl ko tu nepadarei namų darbų, ir dar mūsų pažymiai priklauso nuo jų nuotaikų. Mano akimis, su šiuo berniuku mokytoja pasielgė nesąžiningai.“
Ir čia ramiu, tačiau labai tyliu iš liūdesio bei susijaudinimo balsu prabyla visą šį laiką tylėjusi ketvirtokė.
„Aš tikrai noriu sėdėti iki išnaktų, kad tik padaryčiau tuos namų darbus, kad man tik neparašytų pastabos, bet tėvai liepia eiti miegoti, nes iš ryto reikės į mokyklą. Aš klausau tėvų, nes esu tikrai pavargusi, o nuėjusi į mokyklą aš vėl gaunu pastabą. Man pastabas gauti labai nepatinka, noriu jas išsitaisyti, kad nebūtų vienas šakalynas, nes dėl to jaučiuosi labai blogai, bet mokytojai manęs nesupranta.“
Nuoskaudos, visiška nelygybė, nuostata, kad mūsų niekas nesupranta, pedagogų nuotaikų kaitos? Apie kokį sveiką emocinį klimatą švietimo sistemoje mes galime diskutuoti? Apie kokią tvarią mokinio psichologinę raidą mes galime svajoti?
Kai patys būdami suaugusieji ir net kvalifikuoti specialistai prie vaikų sunkiai tvarkomės su savo atsakomybėmis, puolame į kraštutinumus, leidžiame save valdyti emocijoms ir, kas baisiausia, tulžį liejame tylia hierarchine tvarka. Ir visa tai vyksta elitinėse Kauno mokyklose, kur tėvai susimoka už „kokybę“.
Visi keturi mokiniai vienbalsiai pritaria, kad, prasidėjus mokslo metams, dėl didelių krūvių asmeninio laiko sau nebeturi. Septintokė akcentuoja, kad norint tobulėti savo pasirinktose srityse, tarp pamokų ruošos ir būrelių belieka maistas ir – geriausiu atveju – pusvalandis prie televizoriaus ar telefono.
Vaikai sako, kad sunku suprasti, kurios tvarkos jiems reikia laikytis, nes mokytojų nuotaikos kiekvieną dieną skirtingos.
„Mano, kaip septintokės gyvenimas yra rutina, išskyrus šį savaitgalį. Prailgintos pamokos, kam jos? Jų metu nėra ko mokytis, bet kepame klasėje prie 35 laipsnių temperatūros, tikrai nesuprantu tokių sprendimų.“
Nepaisant visko, šie mokiniai tiki, kad viskas pasikeistų, jeigu mokytojai juos girdėtų. Penktokas sako norintis perduoti mokytojams linkėjimus.
„Mokytojams palinkėti norėčiau labiau bendravimo su vaikais ir kad jie šiek tiek prisimintų savo vaikystę: kaip darydavo, kaip jausdavosi.“
Septintokė entuziastingai primena, kad palaikyti tarpusavio ryšį būtina.
„Mokytojai nuolatos sako, kad mokinys turi turėti gerus santykius su mokytojais ir jis šiuos santykius turi užmegzti. Bet ir mokytojas su mokiniu turi stengtis juos palaikyti, nes kas iš to, kad aš einu ir stengiuosi, o jis stovi susiraukęs ir net nesiteikia bendrauti?
Bet su jaunesniais mokytojais santykius užmegzti lengviau, nes jie bendrauja per pertraukas ir šiaip su jais smagu, lengviau bendrauti ir susitarti. O su vyresniais mokytojais, kurie iš karto griežtesni su tavimi ir kažkokia baimė jiems atsiranda, tada žiauriai nemalonu bendrauti.
Mokytojai turi suprasti, kad jei jie nori atlikti savo darbą gerai, jie taip pat turi įdėti savo iniciatyvos bei pastangų, kad tikrai išmokyti mokinius, o ne tik pasakyti informaciją su nuostata, kad aš jau viską padariau. Informacija privalo būti pateikta įdomiai arba įtaigiai, nes ne tik jie, bet ir mes paauglystėje turime visokių problemų. Na, žinote, visur turi būti tas grįžtamasis ryšys, kiekvienas, transliuojantis emocijas, turi atsakyti už jas.
Jeigu tu esi piktas, tu transliuoji pyktį, ir visi aplink tave bus pikti. Jei tu transliuoji laimę – visi greta bus linksmi ir laimingi. Mokykla, mano akimis, turėtų patapti motyvuojančia platforma, kai direktorius motyvuoja mokytojus, mokytojai – mokinius, o mokiniai mokytojus. Kiekvienam mokytojui reikia atrasti geriausią savo dalyko pateikimo formą, nes „kalimas“ nėra lengviausias ir geriausias būdas įsiminti.“
Į pokalbį su jautriu palinkėjimu įsiterpia ketvirtokė.
„Kaip būtų gerai, jei apskritai mokytoja tave girdėtų. Na, jeigu kas nors ką nors padaro, tu nueini pasakyti, o ji tyli ir rašo, arba sako tik hmm… Mokytojai nereaguoja. Ir aš dėl to jaučiuosi ne geriausiai, nes tada lieku užpykusi ir ant savęs, ir ant mokytojos, ir ant to vaiko, kuris įskaudino. Ar tikrai mokytoja norėtų, kad jos mokytoja nusisuktų į kitą pusę, kai tave kas nors įskaudina?“
Septintokė, net trypdama iš nekantrumo, įterpia paskutinį linkėjimą ir priminimą.
„Kai 6–7 klasėse prasideda paauglystė ir visos tos dramos, draugystės-ne draugystės, meilės ir ne meilės, tai daro įtaką mokymuisi ir tavo laikui po pamokų. Aš nežinau kaip, bet mokykloje visi šie santykiai turi būti padedami spręsti, nes mes kol kas su emocijomis negebame tvarkytis.“
***
„Regis tiek, mieli kolegos, pridurti nebeturiu ką, nes mano akimis problematika labai aiški.
Belieka padirbėti su jų sprendimo būdais, kuriuos labai aiškiai įvardino mokiniai. O tėveliams priminsiu pirmųjų trijų minučių auksinę taisyklę. Gerbkime, mylėkime ir galiausiausiai girdėkime vieni kitus, nes šis toksiškas bendravimas užsitęsė, mano nuomone, per ilgai“, – teigė vaikų mintis išklausiusi E.Veršininienė.
