Dar užpučia nemalonus vėjas, bet aš jau sėdžiu terasoje. Kasmet norisi kuo daugiau išspausti iš tų keleto šviesos mėnesių. Nesvarbu, kad plaštakos sužvarbo – pirštinės jau seniai guli žieminių drabužių spintoje. Bėga nosis, bet vis tiek įsitaisau paskaityti kur nors lauke. Kad ir keletą minučių. Matai, sakau sau, gyveni nuostabioje klimato juostoje. Rasti pirmąją žibutę, pačiupinėti pumpurą, pamatyti atkutusią voverę, girdėti pasiutusiai triukšmaujančius paukščius ir jausti tą pailgėjusią dieną – yra tai, kas stipriai padaugina meilę Lietuvai. O bjauroką etapą, kada gamtoje dar niekas labai nevyksta, daro magišką.
Noriu vaikščioti vos tik gavusi progą. Būti gamtoje rytą, perpiet ir vakare. Net mano mopsė, kuri panaši į pagalvėlę ir kurios hobis gulėti, žiūri į mane tarsi klaustų, ar ir vėl eisime? Taip, sakau, ir tu greit turėsi sportišką liemenį. Tada vaikštome, siurbiame gamtos pabudimą, nes tuoj viskas sužydės, užžels. O ausys pripras prie paukščių.
Būtent tuo ir ypatingas balandis. Intymus gamtai mėnesis. Įsivaizduoju ją, kaip ledo karalienę, kuri nusimeta kailinukus, nusiima spindinčią karūną, išpurto iš plaukų žvilgantį sniegą ir atsitiesia nuoga. Silpna ir neįdegusi Pelenė, dar nelabai graži, negrabiai besidangstanti kūną.
Ir iš tikrųjų – po žiemos tiek šiukšlių. Bado akis! Dairausi, traukau pečiais, nes nežinau kaip tai nutiko. Bet nėra skirtumo – kaip. Svarbiau, kiek daug visi kartu galime padaryti.
Patikrinau tą savo kailiu. Su šeimyna išsiruošėm į mišką, be jokių didelių tikslų, tiesiog pasivaikščioti savo mėgstamu keliuku, savo tempu, plepėdami savo temomis. Tik šįkart pasiėmėme po maišą ir žnynbtukus šiukšlėms. Gūglinimosi amžiuje juos rasite lengvai.
Ir viskas – pirmyn.
Poros valandų rezultatas – du pilni maišai, švarus mylimas keliukas, širdyje sproginėjantys fejerverkai ir gražus pavyzdys ne tik vaikams, bet ir visiems keliuku ėjusiems praeiviams. Vieni jų praslinko tyčia nematydami, bet susigėdę. Kiti besišypsodami, smalsiai nužiūrinėdami šiukšlių žnybtukus, linkčiodami ir, tikiu, kad planuodami padaryti tą patį.
Dabar pagalvokite: kiek Lietuvoje yra keliukų? Parkų? Miškelių. Bėgiojimo ir dviračių takų? Tūkstančiai, visų tikrai neapeitume, bet ir nereikia. Užtektų vieno, kuriuo vedžiojate šunį, vaikštinėjate savaitgalį, einate į darbą ar vedate vaikus į mokyklą.
Galima tai daryti tyliai, be didelių akcijų. Tiesiog pakelti tas kelias, akis badančias, šiukšles. Ir bus nuostabu. Galima surengti didelę atrakciją, pakviesti draugus, kaimynus. Rengti konkursus ir dovanotis dovanas. Pasidaryti smagius arbatos gėrimus ir sumuštinių valgymus. Dar galima tuo pakeisti treniruotę. Tik tada jau teks pamiršti žnybtukus – užsitempti tampres ir tūpt stot prie šiukšlės! Norintiems susirasti bendraminčių, ugdyti pilietiškumą, pajausti kolektyvinį gerumo vaibą, siūlau sudalyvauti švarinimosi akcijoje “Mes darom”, kuri vyks balandžio 27 dieną. Nieko nereikės organizuoti ir kviesti. Paprasta – eini ir darai. Renki karmos taškus už kiekvieną kada nors išmestą šiukšlę.
Kad ir kokį formatą pasirinktumėte, ramia širdimi pažadu, kad net sugrįžus į namus, jausite švarų mišką ar gatvę. Ir kad ta atkarpa, kurią išvalėte kas kartą kels nuotaiką. Gal net norėsis dar. Tada pirmyn. Svarbu suspėti, kol gamta dar neapsirengusi. Juk patys su drabužiais nelipame į vonią. O paskui jau drąsiai galės puoštis marga suknele ir skubėti į vasaros puotą...
