Psichologas Pavelas Zygmantovičius įsitikinęs, kad tokia „magiška“ santykių filosofija griauna santuokas ne mažiau nei miškų kirtimas naikina Amazonę. Ir tai ekspertas teigia iš praktikos, nes konsultuoja poras.
Anot jo, deja, daugeliui žmonių tas įsitikinimas, jog „moteris atsako už harmoniją šeimoje“ tai netgi ne įsitikinimas, o nenuginčijamas faktas, kuris prilygintinas tokiam kaip „vanduo yra šlapias“. Gerai, vanduo šlapias, tačiau atsakomybė už santarvę šeimoje yra gerokai sudėtingesnis dalykas.
Jei vyras nesėkmingas – kalta moteris, kaipgi kitaip! Ji netgi kalta, kad vyras išvis prastos nuotaikos…
Jei vyras šventai tiki, jog moteris atsakinga už psichologinį klimatą šeimoje, jis nusimeta nuo savęs visą atsakomybę. Jeigu taip mano moteris, ji užsikrauna ant pečių visa tą atsakomybės naštą.
Kas nutinka, kai vienas tiesiog gyvena, mėgaujasi, o kitas santykiuose dirba ir vis kuria tą atmosferą? Ogi nieko gero. Pirmasis ima pūstis kai kalakutas, apkiausta, o antrasis tiesiog ardosi, plėšosi ir visaip mėgina įtikti.
„Tu pati kalta!“
Jei vyras galvoja, kad psichologinė gerovė šeimoje priklauso tiktai nuo moters („ji juk emocingesnė, jautresnė, jos tokia prigimtis, taip jau gamtos sutvarkyta“ ir pan.), jis pamažu ima elgtis kaip gyvulys.
Iš pradžių jis ant moters pečių išverčia visas savo problemas. Jei jo nuotaika grįžus iš darbo nepagerėja – kalta žmona: ji juk privalo apšokinėti vyrą, kažkaip nuraminti, sukurti vos ne budistinę nirvaną namuose. Ji turėtų vaikščioti ant pirštų galų, vaikams prisakyti nežaisti garsiai, „nes gi tėvelis grįžo labai pavargęs“ (o jau ji, moteris, nepavargusi, cha, net neturi teisės pavargti…). Jei vyras mažai uždirba – irgi kalta žmona: ji nėra ta tikroji mūza, neįkvepia vyro, nepažadina jame ambicingo žvėries!
Tokie kaltinimai ir priekaištai, net jei vyras jų nepasako garsiai, tačiau GALVOJA apie tai, kodėl jam taip nesiseka, nesiklosto, ima veikti jo paties psichinę būseną. Vyras ima reikalauti iš žmonos neįmanomo – kad ši pasirūpintų jo emocine sveikata namuose (o kam gi daugiau rūpintis, jeigu ne žmonai, kuri ATSAKINGA už santarvę namuose?!). Labai tikėtina, kad moteriai nepavyksta, kaip ir jums nepavyktų iš keturių raidžių sudėlioti žodį „amžinybė“, kuris turi dvigubai daugiau raidžių.
Na, bet kas visgi pavyksta? Iškelti žmonai štai tokią neįkandamą užduotį, o jeigu jis jos „neįvykdo“, visą kaltę suversti jai. Jei vyras nesėkmingas – kalta moteris, kaipgi kitaip! Ji netgi kalta, kad vyras išvis prastos nuotaikos…
Vystome veiksmą toliau. Vyro emocinė būklė negerėja, jis teisinasi, o kaltė tai žmonos: juk tai JI NESUKŪRĖ SĄLYGŲ vyro normaliam gyvenimui, ji neatliko savo prigimtinės misijos, savo paskirties. Brokuota toji moteris, fui. Vyras svarsto: būtų gera žmona, aš būčiau kitoks. Tai ji nesusitvarkė su užduotimi, tai jai nepavyko tapti mano deive, mano mūza, mano karaliene.
Ar vyras skirsis? Greičiausiai ne, suteiks moteriai galimybę „pasitaisyti“. Jei žmonai visgi pavyktų įkalbėti vyrą nueiti pas psichologe, tai ten jis greičiausiai vartys akis, žvilgčios į laikrodį ir klausinės: „Tai galite jai išaiškinti, kad tai ji turi problemų, o ne aš?“
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip apsaugoti asmenines ribas ir pasakyti „ne“
„Aš pati kalta“
Jei moteris mano, kad tiktai nuo jos priklauso santarvė šeimoje, tai ji pradeda tarsi kristi palengva į bedugnę, teigia P.Zygmantovičius. Moteris mėgina paversti neįmanomu tai, kas jos nuomone, jai privaloma.
Bando, bando, bando – ir grįžus vyrui vakarienė paruošta, ir lovoje aistringa, ir namai sutvarkyti, ir vaikai „sureguliuoti“ – kad tik visais parametrais įtiktų ir pagrindinis jos „darbo vertintoja“ - vyras - būtų patenkintas ir gerai jaustųsi. Jis gi karalius, dievas. Jei jis nebus dievas, tai ir ji nebus karalienė. Reikia dirbti, daug dirbti, kad pasiektum tą išsvajotą statusą. Išrinktosios. Namų mūzos. Deivės.
Tačiau toji moteris nežino svarbaus psichologinio dėsnio – jei žmogui visur ir visaip pataikausi, jis pradės nejausti ribų. Jis sieks naudotis ir išnaudoti. Ir ypač toks žmogus, kuriam ne itin rūpi aplinkinių savijauta.
Santykiai – tai dvivietė valtis, kurioje irkluoja abu. Ir ne taip jau svarbu, kas sėdi priekyje, o kas – gale. Vis tiek irtis reikia abiem.
O kai vyras nebejaučia ribų, kaip nuolat to „darymo“ ir „atmosferos kūrimo“, anot jo, šeimoje yra per mažai, moteris smarkiai nusivilia ir nusimena – ji juk tokia gera, taip stengėsi būti pavyzdinga žmona, įkvėpėja, o šnipštas išėjo, nieko nepavyko. Tikra tragedija.
Moteris mėgina reabilituotis, atkakliai sau ir vyrui įrodyti, kad ji turi visus duomenis mūzos statusui, tačiau situacija šeimoje vis blogėja – o kaipgi kitaip bus, jei ji mėgina įrodyti taip pačiais būdais, kurie ją ir nubloškė į bedugnę - pataikaudama, nuolankiai vykdydama įsikalbėtą „deivės programą“.
Menkiausia nesėkmė didina kaltės jausmą („aš sugadinau vyrui gyvenimą“), gėdos („aš ne tokia gera žmona, kokia turėčiau būti“) ir nusivylimo („man nepavyko“). Tokį kokteilį užgerdama moteris toliau tęsia egzistavimą šeimoje ir kankinasi. Arba išsiskiria, kas jai irgi tolygu pralaimėjimui.
„Esame vienoje valtyje“
Žmonės, kuriuos užvaldęs įsitikinimas, kad „moteris atsakinga už darną ir santarvę namuose“, pamiršta vieną svarbų dalyką – bet kuriame bendradarbiavime dalyvauja mažiausiai du žmonės. Poroje – abu. Jie veikia vienas kitą neišvengiamai. Pora – tai dviejų elementų sistema. Dviejų!
Ir tikrai nėra taip, kad už visą tų elementų „sąveikavimą“ yra atsakingas tik vienas asmuo. Kaip dviese pykstasi poroje, ginčijasi, diskutuoja, taip dviese linksminasi, kuria džiugias istorijas, juokauja. Abu sutuoktiniai. Drauge.
Anot P.Zygmantovičiaus, santykiai – tai dvivietė valtis, kurioje irkluoja abu. Ir ne taip jau svarbu, kas sėdi priekyje, o kas – gale. Vis tiek irtis reikia abiem.
Jei santuokoje kyla problemų, vadinasi, jos kyla iš abiejų partnerių. Nėra vieno kalto – kalti abu, net jei vienas jų tai daro nesąmoningai. Taigi ir tas problemas reikia spręsti abiem.
Koks paprasčiausias patarimas? Priminti sutuoktiniams, kad jie sąjungininkai, bendrakeleiviai, UAB „Šeima“ bendrasavininkiai, turintys po lygiai akcijų ir siekiantys bendro tikslo – laimingos, darnios santuokos, gyvenimu besidžiaugiančios šeimos. Jei galvoje turėsite ne lytiškumus ir jiems priskiriamas įsivaizduojamas pareigas bei atsakomybes, jei remsitės ne karaliaus ir karalienės, ne mūzos ir kūrėjo vaidmenimis, sutarti ir susitarti bus tikrai paprasčiau.
Jūsų santuoka priklauso tik nuo jūsų abiejų. Už šeimos gerovę, atmosferą, santuokos ilgaamžiškumą esate atsakingas kiekvienas iš jūsų, o ne tik žmona.
Taigi – bendraukite ir bendradarbiaukite, būkite partneriai ir sąjungininkai. Padėkite vienas kitam atsikratyti tų marazminių įsitikinimų ir pajusite, kaip namuose tapo gaiviau kvėpuoti. Neliko jokių primestų normų ir formų, kurioms turite įtikti. Kurkite santykius patys.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kokie požymiai rodo, kad esate santykiuose, nuodijančiuose jūsų esybę?
