– Naura, kuo buvo ypatingi 2021-ieji metai?
– Nuo pat Kauno apskrities moterų krizių centro įsikūrimo 1999 m. visa mūsų veikla buvo orientuota teikti pagalbą asmenims, patiriantiems smurtą artimoje aplinkoje, išgyvenantiems krizines situacijas. Svarbiausias mūsų tikslas yra ginti jų teises bei paveikti visuomenės nuostatas į šeimos vertybes. Tad 2021-ieji buvo tikrai aktyvūs ginant moterų teises. Pagaliau Seimui buvo pateiktas naujo apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo projektas, kuris bus svarstomas pavasario sesijoje. Taip pat pagaliau buvo kriminalizuotas žmogaus persekiojimą ginantis įstatymas.
– Ar persekiojimo kriminalizavimas davė realios naudos?
– Taip, tačiau ši pergalė yra gana sąlyginė, nes jeigu įdėmiau paskaitytumėte šį įstatymą, jame sakoma – ,,persekiojimas, tai nėra nusikaltimas, bet tai yra baudžiamasis nusižengimas‘‘. Jeigu mes apie baudžiamąjį nusikaltimą sakome, kad tai jau yra nusikalstama veika, už kurią netgi baudžiama laisvės atėmimu, tai čia minimas baudžiamasis nusižengimas pagal kurį šiame kodekse yra uždrausta veika. Tai yra veikimas ar neveikimas, už kurią numatyta bausmė yra nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą.
Šiuo atveju man kyla klausimas, kuo tai skiriasi nuo anksčiau turėto įstatymo galimybių. Juolab, kad moterys tikrai dažnai kreipiasi dėl buvusių sutuoktinių persekiojimo ar buvusių sugyventinių persekiojimo, nes žmonės mano, kad netgi nutraukus bet kokius artimus santykius, emocinį ryšį, jie turi kažkokią nuosavybės teisę į žmogų. Ir turi teisę toliau stebėti, sekti jų gyvenimą. O jeigu jų gyvenimo būdas skiriasi, mano, kad gali daryti įtaką ir gąsdinti.
– Kaip dažnai į Jus moterys kreipiasi ne tik dėl smurto, bet ir buvusio sutuoktinio ar draugo persekiojimo, skambučių, netikėtų vizitų? Ir kokia pagalba yra teikiama tokioms moterims?
– Pagalbos moterys kreipiasi gana dažnai. Tokioms moterims yra teikiama nemokama pirminė teisinė konsultacija, taip pat teisininko pagalba, kuomet moteriai bus išaiškinti visi teisiniai aspektai, galimos pasekmės, kokie galimi tolimesni žingsniai ir ką jai reikėtų daryti siekiant apsaugoti save. Taip pat yra teikiama psichologinė pagalba.
– O kaip atpažinti smurtą?
– Moterys, nugyvenusios santuokoje daugybę metų, tik bendraudamos konsultacijos metu suvokia, kad jos daugybę metų gyveno smurtiniuose santykiuose. Kad joms neleidžiama elgtis pagal savo valią laisvai, daryti tam tikrus pasirinkimus, spręsti finansinius klausimus, kurie susiję tik su jų asmeniniu gyvenimu. Visi tie vieši pažeminimai, įžeidinėjimai yra smurto pradžia, bet jos nesupranta, kad tai smurtas.
– Ar galima teigti, kad visuomenė turi aiškias nuostatas, kurios apibrėžia smurto sąvoką?
– Kai vykdomos apklausos, kurių metu klausiama, kaip žmonės supranta, kas yra smurtas, dažniausiai akcentuojamas būtent fizinis arba seksualinis smurtas. Tai , ką mes galime akivaizdžiai matyti, – mėlynės, išprievartautos moterys ir pan. Tačiau nelabai suvokiama, kad prie fizinio smurto pereinama palaipsniui. Pradžioje gali būti ekonominis, psichologinis smurtas, draudimas bendrauti, draudimas laisvai rinktis draugus, būti su savo artimais žmonėmis. Vėliau kamuolys ridenasi ir paskutiniai veiksmai yra būtent fizinis smurtas.
Kai visuomenė turi tokią struktūruotą sistemą, viskas labai aišku, jog moteriai galima tai ir tai, o griežtai draudžiama tai ir tai.
Bėda ta, kad mes iš anksto sukuriame lūkesčius, netgi įpareigojimus, tam tikras prievoles, kurias turi vyrai ir kurias turi moterys. Kai visuomenė turi tokią aiškią, struktūruotą sistemą, viskas labai aišku, jog moteriai galima tai ir tai, o griežtai draudžiama tai ir tai. Tada ir iškyla klausimas – jeigu moteris patiria smurtą, ar iš tikrųjų tai buvo smurtas? Galbūt tai buvo bausmė už tai, kad ji neatitiko tam tikrų lūkesčių, nes jeigu ji ,,privalo‘‘ atitinkamai elgtis ar daryti, kaip įsivaizduoja visuomenė arba partneris, sutuoktinis, bet nedaro, yra verta bausmės. O bausmė gali būti įvairi, tai gali būti – psichologinis smurtas, žeminimas, gali būti ir fizinis smurtas.
– Kaip būtų galima keisti tokį visuomenės požiūrį?
– Pirmiausia reikėtų pradėti nuo savęs. Labai svarbu, kaip mes auklėjame savo vaikus ir kokias nuostatas jiems diegiame. Nuo to priklauso, kaip smurto artimoje aplinkoje problema bus sprendžiama ir kiek aktuali ji bus ateityje, nes būtent tie stereotipai ir gimdo patį smurtą bei smurto faktą.
Nuo stereotipų kenčia ne tik moterys, bet ir vyrai. Ir jeigu mes teigiame, kad vyras privalo būti fiziškai, finansiškai ir morališkai stiprus, gal nebūtinai labai jautrus, mes neleidžiame jam būti silpnam, rodyti savo skausmo. Ir kas atsitinka, kai vyras pajunta, kad negali daugiau ištverti tam tikrų aplinkybių, kurios jį slegia, ar nuostatų, kurios įpareigoja? Jis tiesiog nebeatlaiko visuomenės lūkesčių... Tai anksčiau ar vėliau sukelia negatyvius veiksmus, todėl toks didelis savižudybių skaičius tarp vyrų ir tokie dideli smurto artimoje aplinkoje skaičiai.
Kai žmogus, nuolat jausdamas psichologinį spaudimą, pratrūksta, kaip taisyklė, tokiais atvejais kenčia žmonės, kurie yra arčiausiai.
– O su kokiu požiūriu moterys susiduria, kai kreipiasi pagalbos į specialistus?
– Lygiai taip pat galima pasakyti ir apie specialistus, nes nepamirškime, kad pareigūnai, tyrėjai yra tie patys mūsų visuomenės piliečiai, jie turi tas pačias išankstines nuostatas. Štai čia ir prasideda didžioji problema. Taip, yra baudžiamasis kodeksas, administracinis kodeksas, yra teisiniai dokumentai, tačiau žmogiškasis faktorius lemia ne ką mažiau.
Ne veltui Seime vyko tokios karštos diskusijos dėl persekiojimo kriminalizavimo sąvokos ir buvo įrodinėjama, kad tokio elgesio nereikia kriminalizuoti, nes jis nesukelia jokio realaus pavojaus moteriai. Deja, pagalbą šioms moterims teikiančios institucijos žino, kad tokios istorijos dažnai baigiasi tragiškai, netgi mirtimis, nes moterys neturi teisinių įrankių, kaip save apginti. Pas mus iki šiol teisiniai svertai pradeda veikti tik tuomet, kai nusikaltimas jau būna įvykęs. Štai tada suveikia teisinė sistema. O kur yra teisinė sistema kada vyksta bauginimas?
Tiesiog negaliu nepaminėti statistikos. Policija kasmet gauna apie 58 000 pagalbos kreipimųsi dėl smurto artimoje aplinkoje. Gyventojų apklausų duomenimis, pagalbos kreipiasi tik 15 proc. nukentėjusiųjų. 2021 m. Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai pagalbą suteikė 11 651 asmeniui – tiek gyventojų turi Druskininkai. Tik dėl vienas iš 8 atvejų buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, taigi tik vienam iš 8 galimai smurtą artimoje aplinkoje patyrusių asmenų buvo suteikta teisė į apsaugą ir pagalbą. Teisėsaugos institucijoms trūksta įrankių apsaugoti asmenį, kuris patiria kitos rūšies (psichologinį, ekonominį, seksualinį ir kt.) nei fizinį smurtą.
– Kaip dažnai Jūsų darbe tenka susidurti su mušamos moters sindromą turinčiomis moterimis?
– Tikrai dažnai, ypatingai kada mes kalbame apie vyresnės kartos moteris, maždaug 40–50 metų amžiaus. Jos turi vidinę nuostatą, kad jeigu prieš jas yra smurtaujama šeimoje, tai kaltė yra jų: jos, kaip žmonos, kažko nepadaro, neįvykdo kažkokių prievolių, kurios būtinos įvykdyti žmonai ir dėl to jos yra vertos bausmės. Jos nesuvokia, kad prieš jas smurtaujama dėl to, kad žmogus, su kuriuo gyvena, yra potencialus smurtautojas, negebantis valdyti savo emocijų, ir būtent jam reikia keisti savo elgesį. Moterys rimčiau susimąsto tik tada, kai vyras pradeda smurtauti ne tik prieš ją, bet ir prieš vaikus. Labai dažnai tokiu atveju įvyksta lūžis, kai jos imasi realių veiksmų, kreipiasi į krizių centrą arba į policiją.
– Ar joms užtenka vien psichologinės pagalbos?
– Ne, vien psichologinės pagalbos joms neužtenka, ypač jeigu moteris pasirengusi žengti kitą žingsnį, kai smurtas įsisenėjęs, tęsiasi jau ne metus ir ne penkerius, o moteris prieina ribą, kai supranta, kad su tuo žmogumi gyventi toliau nebegali. Tokiais atvejais reikalinga kompleksinė pagalba. Psichologas turi padėti moteriai save įgalinti, kad ji suvoktų esmę – iš kur toks smurtas, dėl ko jis atsirado, kad išmoktų nebausti savęs ir suprastų, kad tai, kas vyksta, nėra jos kaltė, kad kaltas smurtautojas.
Taip pat reikalinga ir socialinio darbuotojo pagalba, kuris išaiškina visą įstatyminę bazę, parodo, kokios yra jos teisės ir kokios galimybės bendradarbiauti su kitomis institucijomis, kurios irgi teikia pagalbą nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims. Dažnai reikalingas ir socialinis pedagogas, nes vaikai taip pat būna įtraukti į smurto ratą. Tokioje šeimoje gali išaugti tik dviejų tipų vaikai – arba smurtautojai, arba smurto aukos. Jie priims vieno iš tėvų poziciją, nes kito modelio nėra matę. Ir, žinoma, teikiama teisinė pagalba, kuri, siekiant nutraukti smurtinius santykius, itin svarbi.
Tokioje šeimoje gali išaugti tik dviejų tipų vaikai – arba smurtautojai, arba smurto aukos.
Smurto rato nutraukimas – labai sudėtingas ir ilgas procesas. Retai kuri moteris ryžtasi keisti savo gyvenimą po vienkartinio smurto atvejo ir palikti smurtautoją, nes susiduria su daugybe niuansų: sumažėjusiomis pajamomis, visuomenės spaudimu, artimos aplinkos spaudimu ir pan.
– Kaip mes, visuomenė, galime padėti, ką reikėtų daryti pastebėjus smurto artimoje aplinkoje atvejus?
– Pirmiausia reikėtų auklėti savo vaikus skiepijant jiems tikras vertybes, aiškinti taip, kaip jie supranta, jiems, kas yra žmogaus teisės. Pavyzdžiui, dabar darželyje mergaitėms už kasų tampyti galima, tai yra susižavėjimo ženklas iš berniukų pusės, bet jeigu mergaitė elgtųsi kaip berniukas, tuomet ji būtų išvadinta negražiu žodžiu. Kodėl? Jau nuo pat darželio auklėtojos skiepija, kad tai, kas galima berniukams, negalima mergaitėms. Apie tai reikia kalbėti, nes skauda abiem vienodai. Jeigu žmogus pasakė „ne“, tai nepriklauso nuo lyties, o reiškia, kad jam tai nepriimtina.
Žmogaus teisės ir yra žmogaus teisės, čia nereikėtų išskirti nė vienos lyties, nes mes visi turime teisę būti neliečiami, kai to nenorime, ir mes visi turime teisę rinktis savo vertybes, draugus, savo aplinką. Taip pat visi turime teisę mokytis ten, kur norime, ir gyventi ten, kur norime, ir tam jokiu būdu niekas neturėtų daryti spaudimo, nesvarbu, moterys mes ar vyrai. Kai mes kalbame su vaikais apie šeimą, vaidmenis šeimoje, mes turime akcentuoti, kad šeimoje nėra vyro ir moters vaidmens, tai yra vaidmenys, kuriuos pasidalina partneriai – du žmonės. Būtent nuo mūsų vaikų priklausys, ar po 10, 20 metų smurto artimoje aplinkoje problema ir toliau išliks.
Ir svarbiausia, pamačius smurtą, nelikti abejingiems, nes nėra svetimos problemos. Jeigu pas kaimyną už sienos vyksta kažkas, kas jums kelia įtarimą, geriau iškviesti policiją ir įsitikinti, kad nieko bloga, nei vėliau kviesti kitas tarnybas ir išvežti kūnus. Tą patį visuomet akcentuoja ir policijos atstovai. Būtina suvokti, kad šiandien galbūt skauda kitam, o rytoj lygiai taip pat gali skaudėti man. Mes nė vienas nesame nuo to apsaugoti.
