Kauno policijos pareigūnų teigimu, per parą į pranešimus dėl smurto artimoje aplinkoje tenka sureaguoti vidutiniškai 20 kartų. Antrame pagal dydį Lietuvos mieste specializuoto Šeimos krizių centro iki šiol nebuvo, nors jo poreikis buvo juntamas ne vienerius metus.
Šiuo metu jame gyvena trys moterys su vaikais, dvi iš jų – lietuvės, viena – sirė. Laikinai apsigyventi krizes patiriantys žmonės čia gali iki 12 mėnesių, o jei yra poreikis – ir ilgiau.
Suplanuota 18 pilnai įrengtų, baldais apstatytų atskirų kambarių, išsidėsčiusių keturiuose vienas greta kito esančiuose korpusuose. Čia pat įrengtos virtuvės su buitine įranga, bendri poilsio kambariai, dušo patalpos bei skalbyklos.
Ne tik apgyvendinimas, bet ir kita pagalba
Apgyvendinimas Šeimos krizių centre, atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją ir vadovaujantis nustatytais kriterijais, gali trukti iki 3 arba 7 parų nemokamai. Po to paslauga gali būti pratęsta kiek ilgiau, tačiau apmokestinama, kaip tai numato įstatymai – 20 proc. asmens pajamų.
Pats apgyvendinimas tėra dalis viso paslaugų paketo, bet visa esmė yra socialinės paslaugos, pagalba žmogui, siekiant kuo operatyviau ir efektyviau išspręsti jį kamuojančias problemas.
Kiekvienai šeimai skiriamas atskiras kambarys, o jei šeimoje daugiau vaikų – keli kambariai.
Apsigyventi nebuvo kur
Pasak Kauno miesto savivaldybės atstovų, centras įkurtas atsižvelgiant į miesto poreikius.
Nors miestas turi nemažai tvirtų socialinių partnerių iš nevyriausybinio sektoriaus (Moterų krizių centras, „Caritas“ ir kt.), padedančių asmenims, nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje ar susidūrusiems su kitomis nelaimėmis, tačiau iki šiol nė viena iš šių organizacijų negalėjo suteikti apgyvendinimo paslaugų.
„Iki šiol miestas turėjo keletą vadinamųjų „krizių kambarėlių“ viename Partizanų gatvės bendrabučių, tačiau tai išties nėra tinkama aplinka tokiems atvejams ir paslaugoms.
Taigi anksčiau tokios sisteminės paslaugos (ne tik pagalba paslaugomis, bet ir laikinas apgyvendinimas) Kaune nebuvo.
Iki šiol miestas galėdavo apgyvendinti tik tuos žmones, kurie neturi gyvenamosios vietos bei patiria socialinės rizikos veiksnių, – tai mamos, stokojančios motinystės įgūdžių, taip pat asmenys, kenčiantys nuo priklausomybių. Atitinkamai jais rūpindavosi Kauno kartų namai arba Kauno socialinių paslaugų centro laikino apgyvendinimo skyrius.
Šiuo atveju Kaune pradeda veikti visavertė erdvė, skirta suteikti visokeriopą, kompleksinę pagalbą krizėje atsidūrusiems žmonėms, pavyzdžiui, patyrus smurtą šeimoje arba skyrybų atvejais, o taip pat ištikus ekstremaliai situacijai, tarkime, dėl gaisro ar kitų nelaimių netekus būsto“, – sakė Kauno miesto savivaldybės atstovas Tomas Jarusevičius.
Viena daugiavaikė motina čia buvo apsistojusi su visais penkiais savo vaikais.
Šeimos krizių centre laikiną pastogę ras tie, kurie neturi problemų dėl socialinių įgūdžių ar priklausomybių, bet jiems skubiai reikalinga laikina pastogė dažnai dėl veiksnių, nepriklausančių nuo jų valios ir ne tik.
„Paprastai veiklos principą galima apibūdinti taip, jog miestas siekia padėti žmogui ir lydėti jį „už rankos“, kol pavyks tvirtai atsistoti ant kojų ir savarankiškai tęsti visavertį gyvenimą.
Viena daugiavaikė motina čia buvo apsistojusi su visais penkiais savo vaikais.
Verta pastebėti, kad smurto atvejai artimoje aplinkoje ir apskritai krizinės situacijos gali būti labai įvairios. Neatmestina, kad nukentėjusiaisiais tampa ir vyrai. Tad Šeimos krizių centre tikrai galėtų apsistoti ir jie su atžalomis. Taip pat pasitaiko atvejų, kai nuo suaugusių vaikų rankos nukenčia jų tėvai“, – pasakojo T.Jarusevičius.
Ir fizinis, ir ekonominis smurtas
Kaip 15min GYVENIMUI pasakojo Šeimos krizių centro vadovė Neringa Gudėnaitė, į centrą atvykusios moterys iš karto būna uždaros, o jos čia patenka ne dėl vienkartinio smurto atvejo šeimoje, o dėl nuolat pasikartojančio.
„Smurtas tęsiasi metai iš metų. Viena moteris pasakė: jei būtų buvęs toks centras, aš būčiau kreipusis anksčiau. Bet neturėjau kur eiti, bijojau rašyti pareiškimą. Kita moteris, tik apsigyvenusi čia, pasiryžo kreiptis į policiją. Tai labai svarbu. Tokia paslauga moteris paskatina nenuolaidžiauti smurtautojui“, – kalbėjo N.Gudėnaitė.
Pasak pašnekovės, pagalbos ieškančios moterys labiausiai bijo vyrų keršto. Taip pat jos patiria ne tik fizinį, tačiau ir ekonominį smurtą.
„Dažnai kyla klausimas: kaip ji viena su vaikais išgyvens. Tos moterys yra įbaugintos ir įskaudintos, jos labai bijo, kas bus toliau. Bijo, kad vyras keršys už tai, kaip jos drįso išeiti. Todėl visų pirma jas reikia nuraminti. Ir pasakyti, kad visada yra išeitis“, – sakė vadovė.
Pabūna ir vaikų auklėmis
Šeimos krizių centre dirbančios socialinės darbuotojos bei jų padėjėjos, psichologė, kiti specialistai moterims padeda integruotis į darbo rinką, padėti išsinuomoti būstą, o jei reikia – pabūna su vaikais, kai mamai reikia išvykti į darbo pokalbį, pas medikus ar kitur.
N.Gudėnaitė viliasi, kad Šeimos krizių centro atsiradimas ne tik spręs konkrečių moterų problemas, tačiau ir paskatins kitas netylėti bei ieškoti pagalbos, problemas kelti į viešumą.
Yra pasitaikę atvejų, kai supykę vyrai grasindavosi ateitį į Šeimos krizių centrą, tačiau čia gyventojų ramybę saugo apsauga, įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, o centras bendradarbiauja su teisėsauga.
Smurtas – kaip gaisras
Daiva Baranauskė, labdaros ir paramos fondo „Frida“ įkūrėja, sako, kad nors tokios paslaugos Kaune reikėjo, tačiau didžiausia bėda, kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, kad gaisras vis neužgesintas.
„Jeigu mes dirbtumėme teisinga kryptimi, mes ne gaisrą gesintumėm, o priežastis šalintumėm, ir ilgainiui prieglobsčių nereikėtų“, – teigė D.Baranauskė.
Tai – ne tik Lietuvos, tačiau ir visos Europos pozicija. D.Baranauskė kalba apie lyčių nelygybę, moterų padėtį, kai moteris laikoma žemesne būtybe socialine prasme, turi mažiau galios, jos statusas – mažesnis, kas ir lemia smurtą prieš moteris.
„Tokį požiūrį į moterį mes matome ir Seime, toks – ir verslininkų. Yra smurtą patiriančių teisėjų, yra smurtaujančių teisėjų.
Paradoksas toks, kad socialinės rizikos šeimos nesidrovi kreiptis pagalbos. Yra dar klausimas, kur joms išeiti. Nutraukti santykius labai sunku, kai yra bendri vaikai, bendras ūkis.
Smurtas yra tam tikra priklausomybė iš abiejų pusių. Tai yra cikliškas elgesys, ekspertai tai vadina smurto ratu, smurto proveržiu, o po jo seka atsiprašymas.
Tas periodas būna labai gražus: su dovanomis, su gėlėmis. Tai medaus mėnuo. Mums, teikiantiems pagalbą, medaus mėnuo yra pats bjauriausias laikas. Nes viskas, kas buvo padaryta – įdirbiai, terapijos, skyrybų bylos – žlunga, policijoje būna keičiami parodymai“, – kalbėjo D.Baranauskė.
Yra atvejų, kada moterys iš namų išeina ir atgal pas smurtaujantį vyrą, grįžta septynis ir daugiau kartų, susitaiko net tada, kai smurtas baigiasi stuburo lūžiais.
„Jurbarkai“ prasideda mokykloje
„Kartais būna, kad smurtautojas sako: aš kaltas, bet jeigu tu būtum vieno ar kito nepadariusi, to nebūtų. Atsiprašymas dažnai būna užvyniojamas ant aukos kartu su apkaltinimu. Ir moteris galvoja: bet tikrai, juk nepatylėjau, ne laiku vakarienę padariau.
Kaltinimai būna labai įvairūs. Pradžioje vyras sako: juk mums taip gerai kartu, kam tau tie draugai? Tu man tokia graži, bet kodėl tu su trumpu sijonu į darbą eini? Mes pora, tu nebėgiok su savo išsiskyrusia sese kavos gerti, ji tau blogą pavyzdį rodo.
Pamažu moteris iš laisvo ir savarankiško asmens patampa asmeniu, kuris bendrauja atsiklausdamas.
Tokia būna smurto pradžia, kai dar jokio fizinio smurto nebūna. Tačiau pamažu moteris iš laisvo ir savarankiško asmens patampa asmeniu, kuris bendrauja atsiklausdamas ar pasižiūrėdamas akies krašteliu, ar viską padarė pagal taisykles“, – kalbėjo pašnekovė.
D.Baranauskė teigia, kad policijoje nemažėja pranešimų apie smurtą ir tai, deja, normalu. Nes smurtas – yra.
„Ką daryti, kad situacija keistųsi? Savaime ji nepasikeis. Kaip mokykloje berniukai rodo dėmesį mergaitėms? Patampo už plaukų, koją pakišo. O ką bent jau anksčiau sakydavo mergaitei suaugusieji? Džiaukis, juk tu patinki, tau rodo dėmesį.
Visi jurbarkai ir prasideda nuo to. Jau tada iš abiejų pusių turi būti nubrėžiamos ribos. Yra tam tikri pratimai, programos, interaktyvūs užsiėmimai. Mes to Lietuvoje neturime“, – sakė D.Baranauskė.
