Patyčių ir neapykantos raida
Pasak D.Šukytės, jeigu žmogus niekada nenaudojo neapykantos kalbos, jam net nekils minčių žeminti, niekinti, menkinti kitą žmogų. Šis elgesys išsiugdo taip pat, kaip bet kuris kitas įgūdis ar įprotis. Todėl neapykantos kalbos prevencija turėtų prasidėti ankstyvajame amžiuje. Pirmiausia – nuo patyčių prevencijos.
Patyčios turi 4 požymius. Tai žalingi, aktyvūs, pasikartojantys žodžiai arba veiksmai, kuriais atkakliai siekiama įskaudinti ar kontroliuoti kitą asmenį ar grupę.
„Šie 4 požymiai neatsiranda iš niekur. Emocijų atpažinimo, savo poreikių išsakymo, susivaldymo, bendravimo, reagavimo ir kitų įgūdžių vaikas pradeda mokytis šeimoje. Paprastai jie perimami natūraliai stebint tėvus ir kitus šeimos narius, jų gebėjimą valdyti emocijas ar bendrauti. Jeigu tėvai yra nepakankamai socialiai ir emocionaliai raštingi, vaikai tokioje šeimoje taip pat auga stokojantys socialinių ir emocinių įgūdžių. Kai kurie dalykai, pavyzdžiui, žmogaus egocentrizmas, yra natūralus. Normalu viską apmąstyti ir įvertinti iš savo požiūrio taško, tačiau kyla klausimas, kiek tėvai geba nukreipti vaikų mąstymą apie kitus, kurie yra jo aplinkoje. Ar geba kalbėtis apie tai, ką jie mato šalia savęs?“ – svarsto D.Šukytė pranešime žiniasklaidai.
Pasak jos, natūralu, kad vaikai bandys įskaudinti kitus – jie taip auga ir mokosi. O suaugusiems svarbu klausti, kaip vaikai jaučiasi, kaip jų elgesys ar parodytos emocijos paveikė kitus, kaip jaučiasi kiti žmonės. Tokiu būdu ugdomas vaiko empatiškumas, jis mokosi koncentruotis ne tik į save, bet įsivaizduoti save kito žmogaus vietoje – to, kuris jaučiasi negerai.
D.Šukytė pabrėžia, jog įpročiai ar įgūdžiai formuojasi paprastai: vieną kartą pavartoji išgirstus, perskaitytus neigiamus žodžius, kitą kartą pakartoji, kažkas sukelia reakciją ir pastiprina tai. Taip susiformuoja automatiškas ir tvarus įprotis kažką daryti, pavyzdžiui, neigiamai komentuoti kitus žmones.
Vertėtų kalbėtis
„Dirbant su suaugusiųjų grupėmis, kartais išlenda nemalonūs epitetai, vertinimai „nusišnekėjai“, „nesąmonė“. Tai jau yra ženklas, kad šis žmogus tokius žodžius laiko bendravimo norma ir nepagalvojama, kaip jausis asmuo, kuriam ši replika skiriama. Nepagarbaus replikavimo nereikia supainioti su teiginiu, kad mes negalime išsakyti savo nuomonės. Mes neprivalome viskam pritarti, nes visi esame skirtingi. Vis dėlto galime savo nuomonę išreikšti kitaip: pagarbiai ir konstruktyviai“, – atkreipia dėmesį „Lions Quest Lietuva“ vadovė.
Ekspertė sako nuolat dirbdama su pedagogais ir tėvais mato, jog priešiškumą sukelia tai, kad žmonės mažai kalbasi. Jie nepažįsta vieni kitų, nežino bendrų sąlyčio taškų. Nors pradėjus kalbėtis paaiškėja, kad visi siekia tų pačių tikslų bei linki vaikui tų pačių gerų dalykų.
„Kalbėtis apie jausmus svarbu ne tik su pačiu vaiku susijusioje situacijoje. Galime skaityti knygą, žiūrėti filmą, pamatyti situaciją gatvėje ir tai aptarti. Svarbu nepraeiti pro šalį, neignoruoti tokių dalykų. Būna tėvų, kurie „pasikalba su televizoriumi“, garsiai išsako savo nuostatas su neapykantos kalbos požymiais pamiršdami, kad šalia esantys vaikai natūraliai perima jų elgsenos modelius“, – atkreipia dėmesį „Lions Quest Lietuva“ vadovė.
Pedagogai susiduria su nauju, plintančiu terminu „hyper tėvai“. Tai tėvai, išaukštinantys savo vaikus: mano vaikas pats gabiausias, geriausias, svarbiausias.
„Daug tėvų ateina į darželį ar mokyklą su tokiu nusiteikimu. Aišku, kiekvienas vaikas tėvams yra svarbiausias, bet ne mažiau svarbu yra savo ir kitų žmonių ribų gerbimas. Tai – leidimas būti savimi, nevertinantis, nesmerkiantis įvairovės priėmimas, supratimas, kad žmogus turi teisę pasirinkti, kokiu jis nori būti. Viskas prasideda nuo smulkmenų – kaip jis nori rengtis, šukuotis. Teisė pasirinkti neturi peržengti kitų žmonių ribos. Tai yra sąveika. Viso to reikia mokytis, o mokytis galima tik per patirtis ir kalbėjimą. Tai turi būti tyčinis ir nuoseklus mokymas. Jeigu vaikai pradeda nepriimti savo klasės draugų, nenorėti žaisti ar atlikti užduočių kartu, neigiamai komentuoti ar vertinti, pavyzdžiui, išvaizdą, tai jau yra pradžia. Svarbu pačioje užuomazgoje apsvarstyti, kas įvyko“, – įžvalgomis dalijasi D.Šukytė.
Jeigu vyresniame mokykliniame amžiuje su vaikais nekalbame apie provokacijas ar patyčias, neanalizuojame ir nesimokome to atpažinti ir tinkamai tokiose situacijose elgtis, jaunuose žmonėse įsigali polinkis atsiskirti, egocentrizmas, formuojasi uždaros grupės.
„Vėliau tai lemia, kad skleidžiame neapykantos kalbą net nesuprasdami, kad tai yra neapykantos kalba. Galvojame, jog tokiu būdu mes išreiškiame nuostatas, vertybes. Prisidengiame žodžio laisve, esą čia mano teisė, žiūrėkite – koks aš drąsus. Jeigu nesame susitarę, kas yra vertybės, dėl to susipriešiname ir nesusikalbame“, – dėsto D.Šukytė.
„Mes patys išstumiame savo artimus bendruomenės narius, prisidengdami demokratija, balsavimais. Pavyzdžiui, įtraukųjį švietimą suprantame labai siaurai, nes jis reiškia ne tik vaikų su specialiaisiais poreikiais mokymąsi bendrojo ugdymo mokyklose. Matau didžiulį tėvų pasipriešinimą „mes niekada nepriimsime tokio vaiko į klasę“, tėvai dangstosi „mes nepasiruošę“. Aš niekada nepasiruošiu, jeigu nenoriu pasiruošti. Kartais klasėse būna nepatogus vaikas ir visa bendruomenė deda pastangas, kad tas vaikas pakeistų mokyklą. Taip išstumiame visus nepatogius žmones. Padarome tai subtiliai, rafinuotai, net nereikia atviros neapykantos kalbos. Vis dėlto tai taip pat yra neapykantos apraiška“, – visuomenės žaizdas atskleidžia socialinio ir emocinio ugdymo programų vadovė.
Mokiniai tampa atviresni
D.Šukytė pabrėžia, kad gebėjimo bendrauti įgūdžiai neturi būti skirstomi į tam tikras erdves. Namuose, mokykloje, gatvėje, internete – visose erdvėse bendravimo standartas turi išlikti toks pats, paremtas pagarba. Todėl netinkama vaikus mokyti, moralizuoti, kad jie kalbėtų ir elgtųsi gražiai tik prie suaugusiųjų. Tyrimai atskleidžia, jeigu vaikus mokome nuosekliai, o ne tik moralizuojame tam tikrose situacijose, jų elgesys tampa tvarus – vaikai demonstruoja pagarbų, atsakingą elgesį net ir tada, kai nemato suaugusieji.
Pasak jos, neapykantos kalbos kontekste svarbiausias klausimas turėtų būti „kaip aš jausčiausi kito vietoje“. Tai vadinama empatija. Ji turi apimti ne tik konkretų žmogų, bet visą žmonių grupę.
Keturiolikta metų socialinio ir emocinio ugdymo programas Lietuvos mokyklose vedanti D.Šukytė pastebi, kad šiandien paaugliai ir jaunuoliai labiau priima ir gerbia įvairovę bei žmogaus pasirinkimus.
„Mokytojai džiaugiasi, kad dėl nuoseklaus darbo tolerancija didėja, patyčių mažėja, moksleivių santykiai gerėja. Įgūdžių reikėjo išsiugdyti daug: išmokti atpažinti savo emocijas, įvardyti, suprasti jų atsiradimo priežastį, sureguliuoti, mokėti sureaguoti, nesivelti į konfliktą, išlaukti ir pasirinkti sąmoningą reakciją.
Taip pat mokėti suprasti kito žmogaus emocijas ir nebijoti paklausti, nedaryti prielaidų, pamatyti, kam reikia pagalbos, pasisiūlyti padėti, paprašyti pagalbos, kai tau yra blogai ir pats nebegali susitvarkyti. Gebėti sureaguoti, kai kažkas tave skaudina, o tu nori, kad su tavim elgtųsi kitaip. Mokėti priimti sprendimą ir įvertinti pasekmes. Šių ir kitų nuosekliai ugdomų įgūdžių visuma ir duoda rezultatą“, – sako D.Šukytė.
