Atsimenu tą rudenį, kai atvykau studijuoti į Vilnių: nauja aplinka, nauji draugai, naujos viltys... Vilnius bei studijos ir suvedė mane su Andriumi. Vos pamačiusi jį, širdis ėmė pašėlusiai plakti. Iš pirmo žvilgsnio man jis pasirodė toks mielas ir savas. Tarsi labai gerai pažįstamas žmogus. Tiesiog negalėjau atplėšti nuo jo žvilgsnio. Iš jo akių mačiau, kad ir aš jam patikau.
Andrius buvo ne iš mano kurso – jam tai buvo paskutinieji studijų metai. Kadangi abu dažnai sukiodavomės studentų atstovybėje, susitikdavome kone kasdien. Tiesa, beveik nebendravome. Dažniausiai tik pasisveikindavome, vienas kitam nusišypsodavome ir nulydėdavome žvilgsniu. Neretai matydavau, kad jis ne vienas – su mergina. Kadangi paprastai eidavo susikibę už rankų, nutuokiau, kad ji ne šiaip bičiulė. Tada ir aš turėjau vaikiną. Tik nemylėjau jo...
Atėjo vasario 14-oji, Meilės diena. Mano vaikinas ta proga atvažiavo pas mane į Vilnių (gyveno kitame mieste) padovanojo širdelės formos saldainių dėžutę, gėlių. Nuėjome į kavinę.
Gurkšnojome kavą ir spoksojome į ant stalo plevenančią žvakę. Buvo nejaukiai tylu. Supratau, kad, ko gero, jau nelabai ir turime apie ką kalbėtis. Pajutau, kad pats tas laikas sudėlioti visus taškus virš „i“.
Tuomet ir pasakiau jam tiesiai viską, ką galvoju, ką jam jaučiu, tiksliau, kad nieko nejaučiu. Jis nelabai priešinosi. Pažvelgė į mane ir tepasakė: „Viskas aišku.“ Atrodo, tą akimirką abu labai aiškiai supratome, kad tikrai viskas baigta ir net neverta daugiau apie tai kalbėti. Pakštelėjau jam į skruostą ir išėjau iš kavinės. Palikusi ir dovanotus saldainius, ir gėles. Jaučiausi tokia lengva...
Buvau nusiteikusi grįžti namo, susisupti į šiltą pledą, užsiplikyti arbatos ir pasinerti į knygos skaitymą, bet likimas lėmė kitaip...
Žingsniavau sau ramiai siaura Vilniaus senamiesčio gatvele, aplink šurmuliavo širdelėmis apsikarstęs jaunimėlis, ore tyliai pleveno snaigės. Buvau visiškai nugrimzdusi į savo mintis. Nė nepastebėjau, kaip tiesiog kaktomuša susidūriau su tokiu pat mąsliu praeiviu. Ne šiaip praeiviu. Tai buvo Andrius!
Abu tyliai nusišypsojome. Bet mano širdis taip daužėsi, kad atrodė iššoks iš krūtinės. Paklausiau jo, kodėl tokią dieną vaikštinėja toks vienišas ir susimąstęs... Pasakė, kad ką tik susipyko su mergina. Nejučia pradėjau juoktis. Paklausė, kodėl man tai pasirodė juokinga? Papasakojau jam, kad ką tik išsiskyriau su vaikinu.
Abu nusijuokėme. Andrius pasiūlė užsukti kur nors kavos, bet visos kavinės, kurias tik aplinkui aptikome, buvo sausakimšos. Baigėsi tuo, kad visai netikėtai pakviečiau jį išgerti kavos pas save. Tuo metu su drauge nuomavomės nedidelį jaukų butuką. Bičiulė kaip tik buvo išvažiavusi namo.
Jis neprieštaravo, tik pridūrė, kad atvažiuos pas mane šiek tiek vėliau. Pasakiau savo adresą, telefono numerį ir nuskubėjau namo. Skruostai degė, širdis daužėsi. Sunku buvo patikėti, kad jis tikrai atvažiuos.
Vis dėlto maždaug už valandos išgirdau durų skambutį. Prie durų stovėjo jis. Padovanojo man nuostabią gėlę (kurios net pavadinimo nežinojau) ir vakarą, kurio nepamiršiu, kol plaks mano širdis.
Puikus vynas, muzika, jo artumas mane taip užbūrė!.. Užmiršau viską pasaulyje. Atrodė, kad susiliejome į vieną kūną. Net negalėjau įsivaizduoti, kad gali taip būti. Regis, iki šiol jaučiu tą jausmą, jo kūno aromatą ir stiprų mūsų širdžių plakimą. Jos plakė tuo pačiu ritmu!
Pirmieji draugystės su Andriumi mėnesiai buvo nepakartojami. Atrodė, kad aplink ištirpo visas pasaulis. Mačiau tik jį, gyvenau tik juo. Buvau visiškai apsvaigusi nuo meilės. Bet... Turbūt per daug norėjau, kad jis priklausytų tik man. Pavydėjau jo visiems ir viskam. Norėjau, kad jis būtų tik mano. Mano vienos.
Po kurio laiko Andrius pradėjo man sakyti, kad nebegali pakelti mano pavydo, kad jam tai labai sunku. Pastebėjau, kad pradėjo nuo manęs tolti. Kai susitikdavome, jo bučiniuose ir glamonėse nebebuvo tos ugnies, dėl kurios ėjau iš proto...
Maždaug pusę metų vaikščiojau kaip gyvas numirėlis – nieko nemačiau ir nieko nenorėjau. Visgi išgyvenau. Nenušokau nuo stogo, nepersipjoviau venų. Bet kai galiausiai viskas atlėgo, tai jau buvau nebe aš. Iš tikrųjų aš miriau, o mano kūne apsigyveno kažkokia kita moteris, kuri, žinojau, niekada nieko daugiau taip nemylės. Galbūt ir išvis nieko nemylės...
Pradėjau nujausti, kad kažką nuo manęs slepia. Ir vieną dieną išgirdau žodžius, nuo kurių, maniau, kad mirsiu vietoje: „Aš nevertas tavo meilės... Permiegojau su kita, tu ją pažįsti... Todėl bus geriau, jei išsiskirsime...“ Toji kita buvo mano buto draugė!
Tai man buvo dvigubas smūgis. Norėjau numirti, išgaruoti nuo žemės paviršiaus... Skausmas buvo nepakeliamas. Iš pradžių kelias dienas be perstojo verkiau. Negalėjau nieko daryti, nei valgyti, nei miegoti. Andrius man buvo kaip narkotikas, prie kurio jau spėjau įprasti ir staiga jis iš manęs buvo atimtas. „Laužiausi“ kaip tikra narkomanė. Meilės narkomanė.
Paskui ašaros išdžiuvo. Atėjo neapykanta. Nekenčiau jo. Nekenčiau draugės, kuri taip pasielgė. Nekenčiau visų žmonių, kurie tą akimirką mylėjo ir buvo laimingi.
Nuo tos dienos nesimatėme daugiau nei mėnesį. Ilgesio ir vienatvės kupiną mėnesį. Atrodžiau klaikiai, nebepanaši į žmogų. Buvau visiškai paskendusi apatijoje ir nenorėjau visiškai nieko.
Tada ir vėl susitikome... Jis buvo neapsakomai švelnus ir dėmesingas. Daug šnekėjomės. Ir aš jam pasakiau, pamindama visą savo savigarbą, kad atleidžiu viską, kas buvo. Kad be jo tiesiog nebegaliu.
Stengiausi neklausinėti apie tai, kas nutiko. Tačiau mano pavydas vis prasiverždavo, kad ir kiek besivaldyčiau. Jaučiau, kad tai jį erzino. Bet nutylėti neįstengiau. Atrodo, kad krausčiausi iš proto nuo savo meilės, kuri pamažu virto tikru apsėdimu.
Buvo Kalėdos. Išvažiavau pas tėvus. Nutariau, kad grįšiu diena anksčiau ir nustebinsiu Andrių. Buvau paruošusi jam dovaną, kokios, žinau, jis norėjo. Tyliai atrakinau jo buto duris (turėjau atsarginį raktą). Ant svetainės stalo pamačiau nugertą vyno butelį ir dvi taures.
Nudiegė širdį. Drebančiom rankom pravėriau miegamojo duris. Pamačiau lovoje miegantį jį. O šalia... mano buvusi draugė! Net nepajutau, kaip pradėjau spiegti ir puoliau nagais draskyti jo veidą, paskui jos. Kilo baisus skandalas. Svaidžiau į juos viską, kas pakliuvo po ranką ir spiegiau nesavu balsu. Atrodė, kad galutinai išprotėjau. Turbūt taip ir buvo... Iš skausmo. Iš nesveiko meilės apsėdimo.
Išsiskyrėme amžinai... Andrius kaltino mane. Sakė, kaltas mano pavydas, kuris ir pražudė mūsų meilę. Neprieštaravau, pripažinau savo kaltę, atsisveikinau su juo ir maniau, kad mano gyvenimas baigtas. Galvojau, kad mano širdis tiesiog nebeatlaikys.
Maždaug pusę metų vaikščiojau kaip gyvas numirėlis. Nieko nemačiau ir nieko nenorėjau. Visgi išgyvenau. Nenušokau nuo stogo, nepersipjoviau venų. Bet kai galiausiai viskas atlėgo, tai jau buvau nebe aš. Iš tikrųjų aš miriau, o mano kūne apsigyveno kažkokia kita moteris, kuri, žinojau, niekada nieko daugiau taip nemylės. Galbūt ir išvis nieko nemylės...
Buvo pats žydinčio pavasario pikas. Kai visi tik ir svajoja įsimylėti, vaikščioti romantiškai susikibę už rankų, bučiuotis leidžiantis saulei... Londone gyvenanti sesuo pakvietė mane paviešėti, pakeisti aplinką, prasiblaškyti.
Stoviniavau oro uoste laukdama savo skrydžio. Ir... netikėtai pamačiau pažįstamą siluetą. Gal net nepamačiau, o pajutau jo buvimą. Širdį nudiegė pažįstamas spazmas. Taip, tai buvo jis – Andrius. Atrodė puikiai. Stilingai apsirengęs, pavasariškai gaivus. Pasakė, kad gavo gerą darbą užsienyje, su galimybe tobulintis. Po pauzės pridūrė, kad bent jau artimiausius penkerius metus negyvens Lietuvoje.
Kadangi laiko iki skrydžio dar turėjome, pasiūlė kartu išgerti kavos. Sėdėjome, tylėjome. Vedžiojau šaukšteliu po baltą latė kavos putą...
Staiga jis pasakė: net neabejoja, kad tokios stiprios meilės, kokią išgyveno su manimi, daugiau niekada nebepatirs. „Visgi turėjome išsiskirti, nes mūsų meilė galiausiai būtų mus nužudžiusi. Kažkas joje buvo beprotiško“, – pridūrė Andrius.
Pažadėjo prisiminti mane visą gyvenimą. Akimirką stovėjome apsikabinę. Mačiau, kaip jo skruostu nuriedėjo viena šykšti ašara. Tada atsisveikinome ir pasukome kas sau. Visa esybe jaučiau, kad daugiau jo nepamatysiu.
Nuo tos dienos oro uoste praėjo dveji metai. Dabar šalia manęs kitas žmogus. Po širdimi jau penktas mėnuo nešioju jo kūdikį. Mūsų santykiai ramūs ir paprasti. Jokio pavydo, dramų, scenų, aistrų. Jis manimi nuoširdžiai rūpinasi, aš jam atsakau tuo pačiu. Ar jį myliu? Stengiuosi, daugiau šio žodžio netarti...
Išsiskyrus su Andriumi, mano širdyje kažko neliko, kažką jis pasiėmė su savimi. Dabar aš kita, bet ar laiminga?.. Nežinau... Ramybės vis neduoda mintis, kad gal kada nors jis grįš į Lietuvą ir kas bus, jei sutiksiu jį ir pažvelgsiu į akis...
Kaip tik neseniai vienoje knygoje perskaičiau tokią mintį, kad pasaulyje yra tik vienas žmogus, su kuriuo mūsų širdys plaka visiškai tuo pačiu ritmu. Ir sutikti jį pavyksta tik nedaugeliui. Esu tikra, kad aš tą žmogų buvau sutikusi. Jutau mudviejų širdžių plakimą vienu ritmu. Tik nesugebėjau tos meilės išsaugoti. Tada gyvenimas man davė labai aiškią pamoką: nieko nesisavink ir neprisirišk liguistai, nes tai bus iš tavęs atimta. Taigi pati atėmiau iš savęs savo meilę. Esu tikra – ją pražudė pavydas.
Džiuljeta
Džiuljeta, dėkojame, kad pasidalijote širdį suvirpinančia meilės istorija ir dovanojame jums L’OCCITANE kūno priežiūros kosmetikos rinkinį. Dėl prizo prašome kreiptis el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
Mielosios skaitytojos,
JI24.lt el. pašte netikėtai atsidūrė kelios jūsų papasakotos istorijos. Be jokių pretenzijų, kad bus publikuotos. Tiesiog žmonės norėjo papasakoti apie save, savo gyvenimą, išlieti jausmus... Pagalvojome, kodėl gi mums neįsteigus tokios specialios rubrikėlės, kurioje visi panorėję galėtų išsakyti tai, kas jiems aktualu, svarbu ar slegia širdį. Taigi, jei tik jaučiate tokį poreikį – rašykite mums el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
