O gal yra visiškai atvirkščiai: būtent neištikimas partneris ir padaro santuoką nevykusią? Gal vyras ar žmona tampa neištikimi ne todėl, kad jie kažko negauna, o kad patys nepakankamai duoda ir atsiduoda kitam, nesugeba mylėti?
Tiesa, ko gero, yra kažkur per vidurį. Santykiuose visada dalyvauja dvi pusės, todėl ar santuoka taps kūryba, ar griūtimi, priklauso nuo jų abiejų: ar jie žvelgia vienas į kitą kaip į gražų kūrinį, ar priešą, ar jie puoselėja savo meilę, ją tausoja ir rūpinasi, ar ją apleidžia.
Taigi, kokios gi yra neištikimybės priežastys?
Artumo stoka
Neištikimybė – labai daugialypis reiškinys. Jos priežastys gali būti įvairios. Neištikimybę skatina skirtingo lygmens dalykai. Pirmiausia tai poros tarpusavio bendravime iškylančios problemos. Neištikimybė gali įšliaužti į santuokinį guolį, kai vienam partneriui stinga kažkokių svarbių dalykų (visai nebūtinai jie susiję su seksualiniu bendravimu), pavyzdžiui, jam trūksta dėmesio, artumo, šilumos, pripažinimo, meilės ir pradedama viso to ieškoti už poros ribų. Tą atsiradusį tarpą, plyšį bandoma užpildyti kažkuo trečiu, nauju, ir visi lūkesčiai perkeliami į jį.
Tarkime, tipinė situacija: moteris augina vaikus, vyras uždirba pinigus. Vyras vis ilgiau užtrunka darbe, turi daug veiklos, moteris jaučiasi palikta, vieniša, apleista. Ji bando pasidalinti savo jausmais ir lūkesčiais, tačiau vyras juos ignoruoja. Ilgainiui moteriai kyla apmaudas, liūdesys, jie tolsta. Vaikams kiek paaugus, ji pradeda ieškoti užsiėmimo ir sutinka bendramintį – užsimezga rimtas ir aistringas romanas.
Tokia neištikimybė kyla iš gilesnio bendravimo poreikio, kuomet žmogus ilgisi, trokšta šilumos, švelnumo, atsidavimo, kurių negauna iš savo antros iospusės. Ji paprastai yra natūrali ilgalaikio artumo bado ir vienišumo jausmo seka, nes prieš išdavystę emociniame poros gyvenime seniai būna prarastas saugumas, pasitikėjimas ar net pagarba, atsiranda nepakantumas, abejingumas kitam. Būtent tą atsiradusią emocinę tuštumą ir užpildo meilužė ar meilužis.
Savotiška bausmė
Neištikimybė gali būti iš keršto, pykčio, nusivylimo. Žmogus jaučiasi atstumtas, įžeidinėjamas, žeminamas ir bando „nubausti“ savo partnerį, nueidamas į šoną – emociškai apleista ir nevertinama savo partnerio moteris nori įskaudinti savo skriaudėją-vyrą ir pasiduoda seksualiniam nuotykiui.
Taip pat skaitykite: Vyro neištikimybė: kaip išgyventi tą skaudžią patirtį
Taip pat užmegztas romanas gali būti atsakas į partnerio neištikimybę, tokiu būdu tikintis atstatyti teisybę, savo galią, svorį santykyje. Kita galimybė – neištikimybė kyla dėl stipraus jausmo savo partneriui stokos, nuobodulio santuokoje/santykiuose, tarkime, jis ar ji jaučia savo antrajai pusei tik draugiškus, šiltus jausmus, bet ne meilę.
Pavyzdžiui, moteris sako: „Man su juo taip jauku, ramu, gera, jis man kaip brolis/draugas/tėtis“. O kartais gyvenama kartu, nes taip patogu ar iš įpratimo, arba dėl socialinio/ekonominio saugumo, norint išlaikyti statusą, gerą fasadą, pavyzdžiui, sėkmingai ištekėjusios ir susitvarkiusios gerovę moters, tvarkingo, padoraus, „dvasingo“ vadovo, teisėjo, politiko.
Vidinės problemos
Visgi dažniausios neištikimybės priežastys yra atskiro asmens vidinės problemos: nevisavertiškumo jausmas ir emocinė nebranda, neurotinis poreikis pasitikrinti savo gebėjimą gundyti arba seksualinį pajėgumą.
Donžuanai yra stipriai emociškai sužeisti, emocine prasme, labai vaikiški, infantilūs žmonės, vaikystėje patyrę skaudžias traumas.
Tokiu būdu bandoma pasikelti savivertę, pasijusti „tikru“ vyru ar „tikra“ moterimi. Taigi, žmogų kankina menka savivertė, abejonės savo patrauklumu, vidinė tuštuma ir jis bando apgauti save patvirtinimais iš išorės: „Manęs nori, vadinasi, viskas gerai, esu geidžiamas, patrauklus, vertingas“. Kraštutinis to pavyzdys – donžuanai.
Šie žmonės yra stipriai emociškai sužeisti, labai vaikiški, infantilūs žmonės, vaikystėje patyrę skaudžias traumas: neretai jie jaučiasi išnaudoti, emociškai išprievartauti, pažeminti, negavę tikros meilės ir šilumos iš savo tėvų.
Moterys jiems – tarsi raminamieji vaistai nuo didžiulio vidinio nepasitikėjimo ir nerimo. Iš tikrųjų donžuanai keršija visoms moterims, sukeldami joms panašius jausmus, kuriuos jie patyrė iš savo motinos (pirmosios moters jų gyvenime): apmaudą, išnaudojimą, jų nematymą, negirdėjimą. Dar gilesne prasme – tai motinos ilgesys, paieška, troškimas didžiosios meilės, besąlyginės ir vienintelės.
Taip pat skaitykite: 12 požymių, kad vyras gali būti neištikimas
Į kiekvieną naujai sutiktą merginą donžuanas bent dešimtadaliu sekundės žvelgia kaip į tą vienintelę ir tikrąją moterį, bet vis nusivilia, nes nei viena negali atstoti tos tobulybės, kuri vaikui yra jo mama.
Paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje vis dar ieškome savęs, norime pažinti, išbandyti, tarsi mokomės meilės, tad turėti daug tokių „meilių“ visiškai natūralu. Tuo tarpu suaugęs žmogus, ieškantis naujų potyrių, aistrų, neįprastų santykių, užmezgantis daugybę ryšių, dažniausiai yra įstrigęs tame ankstyvame amžiuje.
Blaškymasis paprastai rodo emociškai nebrandžią, nestabilią, nepastovią asmenybę, turinčią gilių emocinių problemų. Įvairiais santykiais toks žmogus bando numalšinti savo nuolatinį norą būti vertinamam.
Blaškymasis paprastai rodo emociškai nebrandžią, nestabilią, nepastovią asmenybę, turinčią gilių emocinių problemų. Įvairiais santykiais toks žmogus bando numalšinti savo nuolatinį ir niekad nepasotinamą norą būti vertinamam, suprastam, nuramintam, paguostam bei valdyti ir kontroliuoti kitus.
Baimė prarasti save
Daugiapartnerystė taip pat gali kilti ir iš baimės susisieti su vienu partneriu, tarsi „ištirpti“ jame, prarasti savo individualumą, priklausyti nuo kito ir jam įsipareigoti.
Tokiu atveju santykis suvokiamas kaip priklausomybė bei savo asmenybės praradimas, susiliejimas. Šis požiūris taipogi susiformuoja esant gilioms emocinėms traumoms, paprastai tada, kai vaikas nebuvo gerbiamas kaip atskira asmenybė, turinti savų poreikių, jis jautėsi „niekas“ arba tik objektas tėvų poreikiams tenkinti. Vėliau jis bijo ir vengia artimų bei gilių asmeninių santykių.
Taigi daug partnerių ir/ar greita jų kaita neretai slepia didelį jausmų infantilumą bei stiprų emocinį pažeidžiamumą bei trapumą, kurie ir verčia ieškoti taip trūkstamo vyriškumo/moteriškumo, pasitikėjimo savimi bei savęs priėmimo per santykius su vis kitu partneriu.
Psichoterapeutė Ramunė Pajuodytė-Milašienė
Šaltinis – psichika.eu
