„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Nesugebate užmegzti santykių? Psichologė pasakė, kodėl

Ko gero, mažai yra dalykų, kurie turėtų tiek reikšmės žmogaus gyvenime, kaip gebėjimas megzti ir palaikyti nuoširdžius, geranoriškus ryšius su kitais. Ryšius mes pradedame megzti dar negimę – žinoma, kad dar įsčiose esantis kūdikis atpažįsta mamos balsą. Tad kiek mes iš tiesų pasitikėsime kitais žmonėmis lemia ne tik tai, kas vyksta pirmaisiais gyvenimo metais, bet ir ką patyrėme iki gimdami.
Pora
Pora / Shutterstock nuotr.

Jeigu, pavyzdžiui, besilaukianti mama ir tėtis ar kiti kartu gyvenantys žmonės nuolat pykosi, konfliktavo, mamos kūnas dažnai būdavo įsitempęs ir kupinas streso hormonų, nieko keista, kad jau tuomet kūdikis pradėjo jausti, kad šis pasaulis nėra saugus.

Tyrimų duomenimis, vadinamąjį saugų prieraišumą, kuris iš esmės reiškia pasitikėjimą, kad su kitais žmonėmis galima kurti saugius, lygiaverčius, abipusiai naudingus ryšius, turi kiek daugiau negu pusė žmonių, maždaug 55-65 proc. Tad nesaugus prieraišumas, arba sunkumai mezgant ryšius su kitais, yra tikrai dažni.

Išskiriami trys vadinamieji nesaugaus prieraišumo stiliai: vengiantis, nerimastingas bei baimingas vengiantis (kitaip dar vadinamas dezorganizuotas).

Kristinos Kanišauskaitės-Šaltmerės nuotr./Gamtos terapijos gidė Giedrė Žalytė
Kristinos Kanišauskaitės-Šaltmerės nuotr./Gamtos terapijos gidė Giedrė Žalytė

Vengiančio prieraišumo stilius būdingas žmonėms, kurie stengiasi būti racionalūs, logiški, orientuotis daugiausiai į darbus ir reikalus bei kliautis daugiausia tik savimi. Savo sunkumais jie nelinkę dalintis, nemėgsta kalbėtis apie jausmus, blogai jausdamiesi mieliau renkasi pasitraukti ir pabūti vieni, kartais tarpasmeninius ryšius ir šiltus santykius apskritai laiko nesvarbiais.

Nerimastingojo prieraišumo stiliaus žmonės yra tarsi vengiančiųjų priešingybė. Jie labai nori artimų ryšių, linkę „įsikibti“ į kitus žmones, juos idealizuoti, dažnai nepastebi jų trūkumų bei tai, kokią didelę kainą kartais moka, kad tik nebūtų vieni. Šie žmonės dažnai apie save galvoja, kad yra niekam tikę, beverčiai, nekompetentingi, silpni, todėl jiems reikia kitų, kurie geriau viską išmano ir gali juos nuraminti bei jais pasirūpinti.

Dezorganizuoto arba baimingo vengiančio prieraišumo stiliumi pasižymintys žmonės vienu metu ir nori artimų ryšių bei jų siekia, bet sykiu ir suvokia juos kaip grėsmę, todėl dažnai patiria prieštaringus jausmus. Pavyzdžiui, jiems gali atrodyti, kad tuo pat metu ir nori, ir nenori santykio su kokiu nors žmogumi. Toks žmogus gali siekti jį dominančio žmogaus dėmesio, bet vos pajutęs, kad sulaukia atsako, išsigąsti ir santykį nutraukti.

Gali atrodyti, kad tuo pat metu ir nori, ir nenori santykio su kokiu nors žmogumi.

Dažnai šie žmonės būna augę su grėsmingais artimaisiais. Manoma, kad tai paprastai ir būna priežastis, kodėl išsivysto dezorganizuotas prieraišumas: kuomet tas pats žmogus, dažniausiai mama arba tėtis, yra ir tas, kuris rūpinasi, maitina, rengia, suteikia pastogę, ir tas, kuris gali staiga užsiplieksti, įtūžti, grasinti, niekinti, mušti, svaidyti daiktus.

Kartais nereikia net ir labai dramatiškų dalykų – jautriam vaikui gali labai daug baimės ir skausmo kelti vien tai, kad mamos ar tėčio veide staiga pasirodo neapykantos ar pasišlykštėjimo išraiškos, kartais netgi be žodžių ar veiksmų.

Visi šie svarbaus žmogaus jausmų pokyčiai vaiką ypač gąsdina tuomet, kai yra staigūs ir neprognozuojami, o taip gali būti tuomet, kai mamos arba tėčio prieraišumas taip pat yra dezorganizuotas. Tuomet vaikas, padaręs kokį nedidelį veiksmą ar tarstelėjęs kažkokį žodį ar sakinį, staiga pamato, kad tai mamai ar tėvui sukėlė emocinę audrą – pykčio, neapykantos ar pasibjaurėjimo laviną.

Jeigu tokios reakcijos yra būdingos vienam iš tėvų, o kitas yra emociškai prieinamas ir stabilesnis, labiau prognozuojamas, vaikas paprastai labiau prisiriša prie šio žmogaus, ir tuomet atitinkamai formuojasi ir paties vaiko prieraišumo stilius. Tačiau jeigu kito žmogaus nėra arba jis visai emociškai neprieinamas, tenka megzti ryšį su tuo, kuris kelia pavojų.

Kuomet vaikas auga tokiomis sąlygomis, tai panašu į situaciją, lyg vienintelis šulinys, iš kurio galima pasisemti vandens, būtų minų lauke. Minos kelia mirtiną pavojų, bet be vandens taip pat neišgyvensi, todėl tenka rizikuoti, kas bebūtų, ir visus savo resursus nukreipti į pastangas, artėjant link šulinio, išvengti minų.

Nieko keista, kad po tokį „minų lauką“ kasdien vaikštantis vaikas išmoksta pastebėti daugybę įvairiausių niuansų, leidžiančių prognozuoti grėsmę. To būtinai reikia, nes kitaip jam grėstų didžiulis pavojus patirti netikėtą „sprogimą“. Tačiau tai turi ir didelę kainą – toks vaikas neišmoksta jausti savęs, nepalaiko emocinio ryšio su savimi. Jis ar ji stebi save tik tiek, kad nesukeltų gąsdinančiam žmogui neigiamų jausmų, t.y. stebi save, siekdamas sukontroliuoti savo veido išraiškas, kalbėjimą, judesius.

Toks vaikas negali sau leisti savęs klausti: „O ko aš dabar noriu?“, „Kaip aš jaučiuosi?“, „Kas man patiktų?“, „Kodėl man liūdna?“. Jis gyvena baimės glėbyje. Ir ši baimė, kurios tikslas – išsaugoti vaiką gyvą ir sveiką, t.y. padėti jam išgyventi, tobulai sutelkia jo dėmesį būtent tik į išgyvenimui būtinus pavojaus signalus.

Po tokį „minų lauką“ kasdien vaikštantis vaikas išmoksta pastebėti daugybę įvairiausių niuansų, leidžiančių prognozuoti grėsmę.

Taip baimė padeda žmogui išgyventi, tačiau vėliau, kad jau palikęs pavojingą aplinką, žmogus galėtų kurti bet kokius ne baime, o pasitikėjimu grįstus ryšius, tenka to mokytis. Ir tai tikrai nebūna lengva, nes šio žmogaus patirtis sako: nepasitikėk, neatsipalaiduok ir neprašausi. Bent jau liksi gyvas ir sveikas. O jeigu pasitikėsi, prarasi budrumą – rizikuoji.

Taip pat, net jeigu žmogus pasiryžta mokytis pasitikėti, laukia ilgas ir sunkus darbas atkurti psichikos gebėjimą fiksuoti saugumo signalus – atpažinti, kai kito žmogaus veidas, kūno kalba, žodžiai ir veiksmai iš tiesų signalizuoja nuoseklų, stabilų ir tikrą geranoriškumą.

Savo klientams, keliaujantiems šiuo nelengvu pasitikėjimo atkūrimo keliu, kartais rekomenduoju knygų, kuriose pasakojama apie panašias vidines keliones. Viena iš jų – Genovaitės Petronienės psichoterapinis romanas „Artumo laboratorija“.

Šio romano pagrindinė herojė, 45 metų moteris, vardu Vita – sėkminga profesionalė, trokštanti užmegzti artimą ryšį. Ji trejus metus lankė psichoterapiją, o ją pabaigusi ir prasidedant naujiems metams apsisprendžia pati aktyviai imtis atsakomybės už tolimesnio savo gyvenimo kūrimą, susimažina darbo krūvį bei užsiregistruoja pažinčių programėlėje.

Viso romano eigoje vaizduojama, kaip Vitoje kovoja dvi galingos, viena kitai priešingos jėgos: didžiulis noras patirti artumą, atrasti saugų artimo žmogaus glėbį, ir baimė nukentėti, būti atstumtai arba santykyje prarasti save, savo esybę.

Apie šių dviejų stiprių ir prieštaringų jausmų ištakas Vita žino: vaikystėje su mama ji nejautė jokio ryšio, o su tėvu kartais patirdavo artumą, ypač kalbėdamasi apie meną, tačiau tėvas galėdavo ir staiga įtūžti bei tapti agresyvus, girtas svaidyti daiktus, todėl būnant su juo reikėdavo pamiršti save, visą dėmesį sutelkti į jo nuotaikas bei atidžiai jį stebėti.

Su šiomis joje nuo seno gyvenančiomis baimės reakcijomis Vita, kaip ir dažnas dezorganizuoto prieraišumo žmogus, susiduria kaskart, emociškai artėdama link kito žmogaus. Ir nors anksčiau, vaikystėje, šios baimės ir savęs pamiršimo reakcijos jai padėjo išgyventi, dabar ji siekia po truputį jas keisti, kad galėtų tuo pat metu ir būti šalia kito žmogaus, ir girdėti save, savo poreikius bei norus.

Tačiau tie mūsų psichikos „nustatymai“, kurie kadaise buvo būtini tam, kad išgyventume, keičiasi labai lėtai ir atsargiai. Baimė tarsi dar ir dar, tūkstantį kartų mūsų klausia: „O ar tikrai dabar jau saugu?“ „Ar tikrai neįvyks sprogimas, jeigu suprasiu ir pasakysiu, ką aš jaučiu, ko noriu?“ „Ar tikrai nenutiks nieko blogo, jeigu kurį laiką nestebėsiu artimo žmogaus veido išraiškų, kūno kalbos, ir tiksliai nežinosiu, ar jis patenkintas, ar ne?“

Išskiriami keturi etapai, kuriuos visus tenka praeiti, kai mes, jau būdami suaugę, gyjame po vaikystėje patirtų prieraišumo traumų. Žinoma, gijimui visų pirma reikia saugios aplinkos. Žmonės, kurie tebegyvena su fiziškai ar emociškai smurtaujančiais artimaisiais, gyti kol kas negali, nes ir toliau visus savo resursus tenka nukreipti į išgyvenimą ir saugojimąsi.

Baimė tarsi dar ir dar, tūkstantį kartų mūsų klausia: „O ar tikrai dabar jau saugu?“

Tačiau romane aprašoma moteris Vita gyvena viena savo susikurtuose jaukiuose namuose, emocinio smurto nepatiria ir darbe, be to, jai pavyksta atsirinkti ir pradėti kurti santykį su žmogumi, kuris nėra nei fiziškai, nei emociškai grėsmingas. Todėl ji gali stebėti savo reakcijas, mokytis jas priimti, suprasti, ir po truputį keisti, t.y. emociškai gyti.

Bet grįžkime prie gijimo etapų. Pirmasis etapas – kuomet mes automatiškai elgiamės taip, kaip esame išmokę, ir to nepastebime. Pavyzdžiui, dezorganizuoto arba baimingo vengiančio prieraišumo žmogui dažna reakcija – artumo baimė. Todėl vos suartėjus su kitu žmogumi dažnai automatiškai kyla išgąstis ir noras atsitraukti.

Pats suartėjimas, o ne kitas asmuo, atrodo grėsmingas. Ir kol žmogus nėra įsisąmoninęs, kad tai jo prieraišumo stiliaus dėsningumas, tiesiog pasitraukia tikėdamas, kad šis partneris iš tiesų kažkuo netinkamas, nes kažkodėl dingo noras būti kartu.

Antrasis gijimo etapas – kuomet žmogus pradeda savo dėsningumus atpažinti, tačiau dar negali jų keisti. Šiame etape patyrus suartėjimą su kitu žmogumi taip pat kils noras trauktis, tačiau žmogus jau supras, kad traukiasi greičiausiai ne dėl to, kad partneris netinkamas, o todėl, kad aktyvavosi artumo baimė.

Šiame etape žmogus jau gali priimti sprendimą nesivadovauti tuo, ką sako baimė, pavyzdžiui, staiga nenutraukti besimezgančio santykio todėl, kad pabuvus kartu aktyvavosi noras pabėgti. Žmogus gali pasitraukti, pabūti vienas, leisti sau nurimti, ir tuomet spręsti, kaip nori elgtis toliau.

Trečiame etape žmogus tampa jau šiek tiek laisvesnis nuo senųjų reagavimo dėsningumų ir gali rinktis elgtis kitaip, tačiau tam reikia daug valingų pastangų. Tenka nuolat stebėti savo reakcijas bei kaskart, kai reikia, padėti sau suprasti, kad, nors aktyvavosi senoji grėsmės reakcija, iš tikrųjų yra saugu (jeigu iš tiesų taip yra).

Ketvirtajame etape valingų pastangų dažniausiai jau nebereikia, nes sustiprėja gebėjimas automatiškai atpažinti saugias situacijas ir atitinkamai į jas reaguoti.

„Artumo laboratorijos“ herojė Vita yra, sakyčiau, tarp antrojo ir trečiojo etapų. Kartais senosios reakcijos ją dar užvaldo, kartais – jau nebe, jau ji gali jas suvaldyti, tačiau tam dar reikia daug valingų pastangų. Laimė, Vitai nebereikės visą laiką taip sunkiai dirbti – ir romano pabaigoje ji, rodos, jau pradeda tai po truputį jausti. Pamažu jos psichika pradeda suvokti ir pradėti tikėti, kad šalia jos pasirinkto žmogaus saugu. Ir saugu ne tik šią akimirką, o nuolatos.

Po truputį gimsta suvokimas, kad šalia jo nereikia nuolat budėti ir saugotis. Žinoma, užtruks laiko, kol Vita tikrai rimčiau tuo patikės ir jos baimė vis dažniau paleis ją iš savo glėbio, tačiau galima justi, kaip tas baimės glėbys pamažu tampa vis mažiau spaudžiantis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs