Mes mėgaujamės mylimo žmogaus draugija. Šį pomėgį – leisti laiką su mylimuoju – turi ne tik žmonės – jis būdingas ir prerijų pelėnams bei primatams. Tyrimai rodo, kad laikas, praleistas su mylimu partneriu, mums naudingas.
Tačiau po kelerių metų, praleistų su antrąja puse, daugelis mūsų santykiuose ima jaustis stabiliai, o dėl mūsų laiko ima varžytis kiti prioritetai. Galbūt vėl pradedame dirbti iki vėlumos, galbūt į mūsų gyvenimus ateina vaikai arba, užuot ėję miegoti kartu su partneriu, pabaigiame žiūrėti mėgstamą televizijos laidą. O kas, jei vėl galėtume įžiebti motyvą, kuris mus suartintų su partneriu ir padėtų susigrąžinti tas pavogtas malonias minutes?
Dešimtmečius trunkantys žmonių elgsenos tyrimai rodo, kad tai sunkiau, nei atrodo. Žmonės įgyja įpročius ir, nepaisant geriausių ketinimų, tuos įpročius sunku pakeisti.
Neseniai su savo moksliniais bendradarbiais išbandėme metodą, kaip padėti žmonėms praleisti daugiau akimirkų su mylimu žmogumi, dirbant su žmogaus prigimtimi, o ne bandant su ja kovoti.
Štai atsakymas.
Manėme, kad galime padėti žmonėms išreikšti dėkingumą savo partneriui, kai jie tai jaučia, o šios dėkingumo apraiškos suartintų poras, nes jos praleistų daugiau laiko kartu. Kodėl dėkingumas? Tai emocija, primenanti mums, kas mums pirmiausia patinka mūsų partneriuose.
Kad tai pasiektume, sukūrėme trumpą metodą, padedantį žmonėms tai parodyti. Tyrimo dalyviai sudarė planą, kaip išreikšti dėkingumą savo partneriui, kai jį pajus. (Tyrimai kitose srityse, pavyzdžiui, fizinio aktyvumo ir tikslų perdirbimo, rodo, kad plano sudarymas padeda išvengti valios pastangų, todėl labiau tikėtina, kad darysime tai, ką jau esame motyvuoti daryti.)
Tai nebuvo daug laiko reikalaujantis užsiėmimas. Tai buvo savarankiškai atliekamas pratimas, kuris vienam poros nariui užtruko mažiau nei penkias minutes.
Vien plano sudarymas turėjo teigiamą poveikį – mūsų tyrime dalyvavę žmonės suprato, kad yra daugybė dalykų, kuriuos padarė jų partneris ir už kuriuos jie jaučiasi dėkingi. Jie sakė, kad buvo dėkingi partneriui už tokius dalykus kaip nugaros glostymas, juokas, komplimentas, išklausymas, kai juos kas nors vargino, pagalba sergant, laiko praleidimas su šeima, valgio gaminimas ir net rungtynių žiūrėjimas kartu.
Atlikę penkių savaičių eksperimentą nustatėme, kad šis metodas veikia. Dalyvavusios poros, palyginti su kontrolinės grupės poromis (kurios per penkias savaites nebuvo skatinamos nieko keisti), vidutiniškai 68 minutėmis per dieną pailgino laiką, praleidžiamą su mylimuoju. Dėkingumo išreiškimas fiziškai suartino partnerius.
Mes žinome, ką jie veikė tomis minutėmis per 35 naktis, nes jie mums apie tai papasakojo. Poros pranešė, kad, palyginti su kontrolinės grupės poromis, kur kas daugiau laiko praleido kartu, miegojo vienoje lovoje arba tiesiog buvo tame pačiame kambaryje, bet užsiėmė savais reikalais.
Dėkingumo išreiškimas fiziškai suartino partnerius.
Kai kuriomis dienomis tai truko gerokai daugiau nei valandą, o kai kuriomis – gerokai mažiau. Įtariu, kad jie leido laiką, kai tik galėjo, vieną dieną kartu valgydami pusryčius, grįždami namo laiku, o ne vėlai dirbdami biure, o kartais kartu praleisdami visą dieną.
Juos suartino dėkingumas už dalykus, kuriuos jie vertina savo partneryje. Ir tam nereikėjo valandų ir savaičių treniruočių ar mokytis viso naujų įgūdžių rinkinio. Tiesiog dėkingumas išjudino aukštyn kylančią spiralę.
Ką turiu omenyje, sakydama „kylanti spiralė“? Na, vien tai, kad mano partneris daro ką nors man naudingo, nebūtinai iššaukia mano dėkingumą. Tyrimai rodo, kad ši emocinė reakcija būdinga tik tada, kai suprantu, kad jis peržengė visas ribas.
Tačiau, kai jaučiame dėkingumą, šis nedidelis emocijų pliūpsnis atkreipia mūsų dėmesį į tai, kas mums patinka mūsų partneryje, ir skatina mus parodyti jam, kad jis mums taip pat rūpi, dažnai išreiškiant dėkingumą.
Girdėdamas dėkingumo išraišką žmogus jaučiasi gerai ir dėl savęs, ir dėl santykių. Vieno tokio romantiškų porų tyrimo metu šie geri jausmai vėliau paskatino spontaniškai pabučiuoti dėkingą partnerį mano laboratorijoje!
Kad tai įvyktų natūraliai, mums reikėjo, kad žmonės pastebėtų, kada jie jaučiasi dėkingi savo partneriui kasdieniame gyvenime, ir tada išreikštų savo (tikrą) dėkingumą. Taigi ėmėme planuoti „jei – tada“. Tai metodas, kuris padeda žmonėms nustatyti galimybes padaryti tai, ką jie jau moka, pavyzdžiui, išreikšti dėkingumą, ir trumpai suplanuoti, kaip tai padaryti, kai tik turės galimybę. Atliekant šį pratimą siekiama sukurti lengvai įsimenamą planą: „Jei mano partneris padarys ką nors, ką aš vertinu, aš jam padėkosiu.“
Kasdieniame gyvenime romantiškus santykius palaikantys partneriai nuolat daro vienas kitam dalykus, kurie gali būti įvertinti – tam yra daugybė progų.
Be abejo, mes vis dar bandome rasti būdų, kaip padaryti, kad tai būtų naudinga visiems. Šiame tyrime tai geriausiai pasiteisino dviem trečdaliams žmonių, kurie iš prigimties buvo labiau linkę išreikšti dėkingumą kasdieniame gyvenime prieš sudarydami planą. Likusiam trečdaliui reikia toliau dirbti. (Nebuvo jokių trūkumų, tačiau neturime įrodymų, kad ši trumpa užduotis jiems buvo veiksminga).
Mes taip pat pasitelkiame autentiškumą. Mano komandai pirmą kartą bandant pakeisti santykių rezultatus pasitelkiant dėkingumo išraiškas, poros buvo daug labiau įsitraukusios: per mėnesį abu žmonės kelis kartus susėdo ir akis į akį išreiškė vienas kitam dėkingumą. Deja, tai nepadėjo, ir įtariu, kad taip atsitiko todėl, jog privertėme įvykti tai, kas turi ateiti natūraliai.
Šis tyrimas – vienas mažas žingsnis šiame projekte, tačiau kaip pirmasis tokio pobūdžio tyrimas jis teikia daug vilčių. Džiaugsmingas laiko praleidimas su mylimu žmogumi daro dienas laimingesnes, o mūsų gyvenimą – sveikesnį. Galbūt neįmanoma atkurti svaiginančio įsimylėjimo džiaugsmo, tačiau nereikia daug, kad iš naujo atrastume dalykus, kuriuos mėgstame ir vertiname savo partneryje, ir taip sustiprintume savo santykius.
