Psichiatras psichoterapeutas Olegas Lapinas nuotolinėje paskaitoje, kurią organizavo psichologijoscentras.com, aiškino, kad realybėje visiškai grynų temperamentų tipų nėra, tačiau vienas yra vyraujantis.
Kaip pasaulį mato ekstravertas
Pirmieji dabartinę temperamentų klasifikaciją pateikė graikai, tačiau dabartinis psichologijos mokslas naudojasi rusų fiziologo Ivano Pavlovo teorija. Pastarasis temperamentus vertino pagal tai, kaip greitai, inertiškai ar lengvai žmogus susijaudina arba aprimsta, kokio stiprumo yra jo psichiniai procesai, kokiu greičiu ir intensyvumu jie vyksta.
Pagal jį, sangviniko psichiniai procesai yra pakankamai stiprūs, jis yra lankstus, t. y. susijaudinimas gana greitai aprimsta. Choleriko reakcijos taip pat stiprios, bet susijaudinus jam daug sunkiau nusiraminti, jis panašus į garvežį, kuris pamažu įsivažiuoja, bet sunkiai sustoja. Flegmatiko psichiniai procesai nėra stiprūs, todėl labiau subalansuoti, jis nelinkęs greitai susijaudinti ar nusiminti. Melancholiko psichiniai procesai taip pat silpni, tačiau jiems trūksta pusiausvyros: jeigu jis nusimins, jam bus sunku greitai aprimti.
Choleriko reakcijos taip pat stiprios, bet susijaudinus jam daug sunkiau nusiraminti.
Vėliau atsirado papildomas temperamentų vertinimas pagal intravertiškumą arba ekstravertiškumą. Pasak lektoriaus, ekstraverto dėmesys visiškai natūraliai krypsta į jį supantį pasaulį, o ne į vidinį. Jam neįdomu, kas vyksta jo mintyse, fantazijose, kūno pojūčiuose, o daug įdomiau, kaip jaučiasi šalia esantis žmogus, koks jis kaip asmenybė, ką veikia, kur vyksta. Bendraujant nėra taip svarbu, ar tas žmogus artimas jam pagal jauseną, pasaulėžiūrą.
„Išorinis objektas taip jus įsiurbia, kad galite prarasti save, tuo metu pamiršti, kad ir jūs turite rankas, kojas, temperatūrą, kvėpavimą, pažiūras, vertybes. Taip yra todėl, kad fiziologiškai ekstraverto smegenims trūksta aktyvacijos, būtent dėl to jis taip godžiai eina į pasaulį, kuris jam turi visko pridėti – garsų, spalvų, kvapų, žodžių“, – teigė O.Lapinas.
Ekstravertas statistiškai turi daugiau žmonių, kontaktų, objektų, galimybių, todėl, jeigu jam nepatinka žmogus, lengviau pakeis jį į kitą, nes turi, iš ko rinktis. Jis nebandys žmogaus keisti, auginti, lavinti, paversti labiau sau tinkamu. Jis pasakys: „Gaila, kad jis toks, bet ką padarysi, bus kitas.“
Kuo intravertas skiriasi nuo ekstraverto
Intravertas, net bendraudamas su kitu žmogumi, nepamiršta savo vidaus, jo dėmesio centre – kaip jaučiasi mano kūnas, kiek laiko praėjo, ar aš dar turiu laiko pokalbiui, ar tas žmogus man priimtinas, simpatiškas. Intravertas nuolat yra įjungęs vidinę kamerą. Jis mato išorinį pasaulį, jį girdi, užuodžia, bet išorinis pasaulis jam yra pretekstas suprasti, kaip jis pats reaguoja ir jaučiasi. Jis turi statistiškai mažiau ryšių, draugų, artimų žmonių, nes griežčiau renkasi, tvirčiau mokosi iš savo klaidų ir rečiau kartoja savo klaidas. Mat, vidinė kamera praneša, ar žmogus jam tinka.
Lektoriaus teigimu, dėl nuolat veikiančios vidinės kameros intraverto smegenų aktyvacija yra stipresnė nei ekstraverto, todėl jis saugo save, kad smegenys nebūtų dar labiau suaktyvintos. Intravertas jautriau reaguoja į garsą ir nori jį pritildyti, į spalvas ir nori sumažinti jų gamą, į kvapą, į skonį, į pokalbį, nes jo smegenys ir taip aktyvios.
