Tai bene svarbiausi klausimai, kuriuos sau užduoda tiek neištikimoji poros pusė, tiek ir išduotoji. O atsakymai į juos dažniausiai varijuoja priklausomai nuo to, kuris buvo neištikimas: vyras ar moteris.
„Į neištikimybės faktą vyrai ir moterys reaguoja skirtingai, dažniausiai skirtingi būna ir jų motyvai bei požiūris į jos pasekmes. Tik vienas faktas išlieka bendras – neištikimybė yra pats didžiausias poros santykių išbandymas, neretai atskleidžiantis ir giliai užglaistytas santykių problemas bei parodantis, kiek tie santykiai apskritai yra patvarūs“, – Psichologijos ir mokymų centro „Azimovas“ organizuotame seminare „Neištikimybė: už ar prieš“ tikino ilgametę darbo patirtį turintis psichoterapeutas Olegas Lapinas, apžvelgęs ir svarbiausius po neištikimybės kylančius klausimus.
Apie neištikimybės priežastis
Pasak psichoterapeuto, neištikimybė santykiuose pasitaiko ne taip ir retai – statistiškai nors kartą neištikimi būna 37 proc. vyrų ir 20 proc. moterų. O ir neištikimybės priežasčių gali būti išties labai daug.
Vieni į kairę pusę pasuka vedami smalsumo, emocijų, norėdami už kažką atkeršyti savo antrajai pusei, kiti – pajutę didžiulę aistrą kitam žmogui ar tiesiog dėl to, kad jų santykiuose jiems pasidarė nuobodu ar juose jie junta meilės, dėmesio trūkumą. Daugelis neištikimų vyrų tokiu būdu bando pasikelti savivertę, o moterys kartais taip tikrinasi savo seksualumą. Tokius atsakymus apie neištikimybės priežastis pažėrė seminaro klausytojai.
Tuo tarpu pats O.Lapinas tikino, kad kalbant apie polinkį į neištikimybę, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokius santykius esame linkę palaikyti: funkcinius ar asmeninius.
„Jei santykiuose kitas žmogus jums reikalingas tam, kad per jį patenkintumėte savo paties poreikius, tuomet palaikote funkcinius santykius – tokiu atveju pora tam tikra prasme išnaudoja vienas kitą. O jei tam, kad jūsų poreikiai būtų patenkinti, jums kito žmogaus nereikia ir abudu santykiuose esate kaip atskiri individai, tuomet jūsų santykiai yra personaliniai.
Kuomet išsiskiria jų prasminiai laukai, vienas iš partnerių gali pasirinkti neištikimybę, nes jis tiesiog norės susirasti žmogų, kurio tikslai gyvenime yra panašesni į jo.
Problemų čia kyla funkciniuose santykiuose. Kuomet poroje partneriai vienas į kitą žiūri kaip į savo poreikių tenkintoją – o toks scenarijus yra pats dažniausias, – galiausiai gali ateiti toks momentas, kuomet savo partnerio ar partnerės elgesį pradėsime lyginti su nauju savo pažįstamu (-a), kaimynu (-e) ar kolega darbe. Tada, žinoma, gali atsirasti ir paskata neištikimybei“, – seminare dėstė psichoterapeutas.
Specialistas išskyrė keturis bazinius poreikius, kurių išpildymo ieškoma per savo antrąsias puses:
- Saugumas. Arba kitaip – noras būti su kažkuo, ne vienam. Dažniausiai šį poreikį lemia vienatvės baimė, nes tik būdamas su kažkuo šis žmogus jaučiasi saugus. Iš šio poreikio labai dažnai atsiranda ir prisirišimas santykiuose, nes toks žmogus sako: „Jis (ji) bus su manimi“ ir nori to praktiškai nuolat. O ką reiškia toks pasakymas – kas nutinka tuomet, jei partneris nenori nuolat būti kartu? Tuomet šis žmogus pradeda ieškoti kito – „geresnio“, nes nepatenkinamas jo saugumo poreikis.
- Gyvybė (šiluma). Tai noras ne šiaip būti su žmogumi, o būti su juo taip, kad „jis ar ji man suteiktų gyvybės“. Toks žmogus santykiuose nuolat ieško šilumos, artumo – tiek fizinio, tiek ir dvasinio. O jei to švelnaus priėjimo jis negauna, nuolat būna atstumiamas ir jaučiasi nesuprastas santykiuose, tuomet jis tos jam reikiamos „paguodos“ pradeda ieškoti kitur.
- Tapatybė. Kitaip tariant – tai noras būti savimi santykiuose su kitu žmogumi. Ką tai reiškia? Būdami vieni tai galime padaryti labai paprastai, tačiau santykiuose antroji pusė mums turi leisti būti savimi. Taigi, jis ar ji mus turėtų priimti tokius, kokie esame, ir nekreipti dėmesio į mūsų trūkumus. O kuomet tų mūsų trūkumų antroji pusė netoleruoja, bando mus pakeisti, tuomet atsiranda noras ieškoti to, kuris juos priimtų ir toleruotų. Neištikimybė šioje vietoje atsiranda dėl to, kad „aš einu ten, kur mane priima tokį, koks esu“.
- Prasmė ir tikslai. Noras, kad partnerio tikslai sutaptų su manaisiais – kitaip tariant – abu partneriai turi žvelgti viena kryptimi. Tarkime, jie abu nori vaikų, šeimos, tad kryptingai to ir siekia, jie tarsi sąmokslininkai. Jei tie tikslai pradeda skirtis – tarkime, moteris nori šeimos, o vyrui svarbiau tampa jo karjera, arba atvirkščiai, tuomet atsiranda nesusikalbėjimas, ginčai, kivirčai ir skirtingi požiūriai. Nes tokia moteris rūpinsis ir augins vaikus, o vyrui už šeimos puoselėjimą bus svarbiau darbas ir karjera. Kuomet išsiskiria jų prasminiai laukai, vienas iš partnerių gali pasirinkti neištikimybę, nes jis tiesiog norės susirasti žmogų, kurio tikslai gyvenime yra panašesni į jo.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologas Tomas Lagūnavičius: „Gražios moters šaltumas – ne jos, o vyro problema“
Anot psichoterapeuto, kiekvienas iš mūsų turi šių poreikių, o kad jie būtų patenkinti, tam reikalingas kitas objektas. Ir jei jis ar ji šių poreikių nepatenkina, iš to stokos atsiranda noras žvalgytis į kitus.
Neištikimybė: pasakyti ar slėpti?
Tai bene pats svarbiausias klausimas, kylantis išdavusiajam. Jis ar ji turi pasirinkti: gyventi nuolat meluojant ar sakyti tiesą – taigi, kartu ir apsivalyti savo sąžinę. Atsakant į šį klausimą, anot psichoterapeuto O.Lapino, daug kas priklauso nuo situacijos.
„Būna atvejų, kuomet neištikimybę derėtų nutylėti, tačiau tai kraštutinės situacijos. Tarkime, baiminantis smurto ar kuomet partneris yra psichiškai nestabilus ir kyla grėsmė, kad jis sau pakenks. Situacijų gali būti labai įvairių“, – tikina psichoterapeutas.
O kokie yra tiesos pliusai? Svarstant dėl prisipažinimo O.Lapinas pataria atkreipti dėmesį į šiuos faktorius:
- Atvirų santykių galimybė. Sakydami tiesą savo partneriui, jūs siūlote jam atvirus santykius, taigi atveriate kelią bendram pasitikėjimui santykiuose sustiprinti. Tokiu atveju ir iš savo partnerio galėsite tikėtis tiesos.
- Atkreipiamas dėmesys į problemas. Pasakydami tiesą, jūs atkreipiate dėmesį į tai, kad santykiuose yra gilių problemų ir kad juose jums kažko trūksta. Tiesą sužinojusi antroji pusė pradės analizuoti santykius, galvoti apie juos ir ieškoti priežasčių, kodėl taip nutiko. Taigi atsiras gilinimasis į santykius, jų analizė.
- Palengvėjimas. Tai, kas išsakyta, daugiau nespaudžia, tad nereikia apsimetinėti toliau. „Apsimetimas apskritai yra labai matomas – ypač jį mato išduotoji moteris, ji pakankamai greitai pastebi, kuomet vyras iš darbo grįžta vėliau, kuomet jis į ją pradeda kitaip žiūrėti ar kai atitolsta nuo jos. Ne veltui sakoma, kad moterys meluoja geriau“, – tikina psichoterapeutas.
- Tiesa padės nutraukti santykius. Galbūt tai ir nėra pats geriausias scenarijus, tačiau kartais tai tik išeina į naudą, nes galbūt santykiuose buvo esminių problemų, kurias vargu ar įmanoma buvo išspręsti.
Reakcija į neištikimybę
Psichoterapeutas Olegas Lapinas seminare tikino, kad pirminė vyrų ir moterų reakcija į neištikimybę yra ganėtinai panaši, tačiau nurimus emocijoms, antrinė reakcija jau kiek skiriasi. Taip pat skiriasi ir jų suprantamos priežastys, kodėl partneris pasuko į kairę, o ir pats neištikimybės fakto sureikšminimas tarp išdavusių vyrų yra mažesnis nei tarp išdavusių moterų.
- Nuskriaustoji pusė
„Žmogų, kuris buvo išduotas, pavadinkime nuskriaustąja puse. Taigi, ką ši pusė išgyvena sužinojusi apie partnerio neištikimybę? Ji patiria visą amplitudę jausmų. Visų pirma, ji jaučia didžiules nuoskaudas, taip pat supranta ir sako sau: „Aš jau nebesu tas žmogus, kuris buvau savo partneriui“. Taigi keičiasi nuskriaustojo tapatybė santykiuose. Kitaip tariant, nuskriaustasis nuo ypatingo ir unikalaus savo partneriui tampa tik vienu iš daugelio – o tai sukelia didžiausią emocinį skausmą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Šimtus griūvančių santuokų išgelbėjęs psichologas: „Neištikimybė turi gilias psichologines priežastis“
Iš to gali atsirasti ganėtinai keistų ir nuskriaustajam įprastai net nebūdingų reakcijų, ypač jei jas anksčiau jis buvo linkęs sulaikyti. Prasiveržia didelis pyktis, įniršis, aibė netgi gyvuliškų emocijų, pasilieja keiksmažodžiai – tai instinktų lemiamos reakcijos, ir nuskriaustoji pusė turi teisę išeiti iš proto. Reikia rėkti, šaukti ar daužytis, nes susikaupusį pyktį reikia „išveikti“, o ne bandyti jį užlaikyti.
Visiškai normalu ir tai, kad net ir po kiek laiko periodiškai vis grįžtama prie šių reakcijų“, – sakė psichoterapeutas.
Nuskriaustoji pusė turi teisę išeiti iš proto. Reikia rėkti, šaukti ar daužytis, nes susikaupusį pyktį reikia „išveikti“, o ne bandyti jį užlaikyti.
- Išdavusioji pusė
„O kaip jaučiasi išdavusioji pusė, kuomet neištikimybės faktas išlenda į paviršių? Ši pusė, žinoma, jaučiasi geriau, nes jos juk niekas neapgavo. Maža to, ji dar gavo šiokį tokį palaikymą iš trečiojo asmens, kuris jam ar jai skyrė dėmesio.
Kaltę dėl neištikimybės vyrai jaučia gana retai, išaiškėjus šiam faktui jie kur kas dažniau jaučia palengvėjimą. Kiek sunkesnė situacija yra tarp išdavusių moterų, nes jų pasiteisinimai dėl neištikimybės labai skiriasi nuo išdavusių vyrų“, – dėstė psichoterapeutas.
Neištikimybės paaiškinimai ir pasiteisinimai
Psichoterapeutas tikina, kad itin stipriai skiriasi moterų ir vyrų ieškomi paaiškinimai, kodėl jų partneris (-ė) pasirinko neištikimybę. Vyrai priežasčių ieško savo seksualinio pajėgumo plotmėje, o moterys – emociniame lygmenyje.
- Nuskriaustasis vyras
„Įdomu ir tai, kad vyrai paaiškinimo, kodėl jų moteris buvo neištikima, pradeda ieškoti savo seksualiniame nepajėgume. Išduotasis vyras klausia: „Tai aš tavęs nepatenkinau, kad nusprendei permiegoti su juo?“ arba „Tai lovoje jis buvo geresnis už mane?“. O moterų paaiškinimų paieškos yra visiškai kitokios“, – tikina O.Lapinas.
- Nuskriaustoji moteris
„Apie neištikimybę sužinojusi nuskriaustoji moteris galvoja, kad vyras ją išdavė todėl, kad ji jam nebuvo pakankamai gera kaip žmogus. Taigi ji klausia: „Aš buvau per daug įkyri, skyriau tau per mažai dėmesio?“ arba „Gal neleidau tau pasireikšti?“. Taigi, ji paaiškinimų ieško emociniame lygmenyje“, – tikina O.Lapinas.
Lygiai taip pat, anot psichoterapeuto, skiriasi ir išdavusios pusės žodžiai priklausomai nuo to, kuris buvo neištikimas: vyras ar moteris. Išdavę stipriosios lyties atstovai neištikimybės faktą sureikšmina mažiau negu išdavusios moterys.
- Išdavęs vyras
Nusidėjęs vyras labai dažnai sako: „Ten nieko nebuvo, siūlau viską pamiršti. Gyvenkim toliau, kas buvo, tas pražuvo“. Jis grįžta pas savo moterį ir nesureikšmina išdavystės fakto, nes dažniausiai kita moteris jam nieko nereiškia – „tai buvo tik seksas, bet myliu tave“. Išdavęs vyras mano, kad pats grįžimas po išdavystės pas savo moterį reiškia ir jo meilės įrodymą.
- Išdavusi moteris
Ji į savo išdavystę žiūri visiškai kitaip. Nusidėjusi moteris tarsi sako: „Tarp mūsų yra kažkas negerai, santykiuose turime labai rimtų problemų“. Taigi ji, pasirinkusi neištikimybę, kartu užduoda klausimą sau: ar tikrai verta tęsti šiuos santykius? Kitaip tariant, moterys dažniausiai neištikimybę pasirenka dėl to, kad dabartiniais santykiais ji yra visiškai nusivylusi. Dėl to jos ir pasiteisinimai iš esmės skiriasi.
Išdavusi moteris dažniausiai sako: „Ten nebuvo tik seksas, aš jį myliu“ arba mano, kad santykiai su tuo kitu klostytųsi geriau. Taigi, išdavusi moteris kur kas labiau nei išdavęs vyras įklimpsta į santykius su kitu. Ir tada jai tenka spręsti svarbią dilemą: eiti į naujus santykius ar bandyti išsaugoti senus? Ir dažniausiai neištikimos moterys pas savo vyrus negrįžta.
Išdavusi moteris kur kas labiau nei išdavęs vyras įklimpsta į santykius su kitu. Tada jai tenka spręsti svarbią dilemą: eiti į naujus santykius ar bandyti išsaugoti senus? Ir dažniausiai neištikimos moterys pas savo vyrus negrįžta.
Ką daryti su santykiais?
Anot O.Lapino, svarbu išskirti ir tai, ką po neištikimybės fakto su santykiais nusprendžia daryti nuskriaustoji moteris arba nuskriaustasis vyras, kuomet pirminės emocijos būna jau kiek aprimusios.
TAIP PAT SKAITYKITE: Seksologas Viktoras Šapurovas – apie naujas sekso tendencijas ir vyrų neištikimybę: „Ji užprogramuota“
„Reakcija į neištikimybę gali būti dvejopa: arba kategoriškai pareikšti, kad viskas baigta, arba nuspręsti pasistengti, kad tai daugiau nepasikartotų. Pirmasis atvejis būna dažnesnis tarp vyrų, o antrasis – tarp moterų. Išduotos moterys vis tik rečiau nori kategoriškai nutraukti santykius, jos mieliau renkasi pagalbą iš šalies – terapijas, psichologus tam, kad išsaugotų santykius“, – seminare dėstė O.Lapinas.
Neištikimybės kaina
Anot psichoterapeuto, porai nusprendus likti kartu net ir po neištikimybės, abiem partneriams teks iš naujo perkainoti savo vertybes, santykius ir išmokti įveikti tam tikrus neišvengiamus etapus, kurie po neištikimybės visuomet ištinka.
„Natūralu, kad po išdavystės dingsta pasitikėjimas santykiuose, o kadangi jis dingsta, nuskriaustoji pusė gali pradėti kontroliuoti. Taigi, nuolat tikrinti savo partnerį, sekti jo susirašinėjimus, bandyti prigauti meluojant. Kontroliuodama nuskriaustoji pusė tikisi pasijusti geriau, tačiau taip nebūna.
Tuo tarpu išdavusiajai pusei, ypač jei jis ar ji dėl to nejaučia jokios sąžinės graužaties, nuolatinė kontrolė sukelia pyktį, ir tuomet jis ar ji tenori tik atsitraukti. Tai labai skaudus atvejis – išdavusi pusė dėl neištikimybės fakto nuskriaustajam sukelia pyktį, taigi išdavusįjį nuskriaustasis nori kontroliuoti, nes jis tiesiog negali pasielgti kitaip, tačiau ta kontrolė (gynybinė nuskriaustojo reakcija) galiausiai ir tampa pagrindine paspirtimi išdavusiajam visiškai atsisakyti santykių.
Jeigu turėtumėte laiko mašiną ir galėtumėte vėl nukeliauti į jūsų pažinties pradžią, ar norėtumėte vėl pakartoti jūsų bendrą gyvenimą?
Kita problema – dingę lytiniai santykiai. Nes nuskriaustoji pusė jaučiasi pažeminta ir nenori jų turėti. Retesniais atvejais seksas gali ir padažnėti, nes atsiranda daugiau energijos, tačiau jis nebūna toks kaip anksčiau.
Žinoma, didelė problema yra ir konfliktai. Jų po neištikimybės išvengti neįmanoma, kaip ir nuskriaustosios pusės svyravimų tarp didelio pykčio ir atleidimo. Toks periodas gali tęstis keletą mėnesių ar netgi metus, kuomet bus vis grįžtama prie neištikimybės fakto, ir dėl to kils nuolatiniai konfliktai.
Jei net ir po metų visos šios problemos neišsisprendžia, gali būti, kad santykiai turi pernelyg daug gilesnių bėdų“, – pasakojo psichoterapeutas.
Ar tikrai verta gelbėti santykius?
Kalbėdamas apie poros pasirinkimą po neištikimybės likti kartu, O.Lapinas pataria abiem partneriams užduoti sau tokius klausimus:
- Ar aš tikiu, kad šiuos santykius galima išgelbėti?
- Ar aš noriu dėti pastangas?
- Ar aš sugebėsiu nepriekaištauti ir nuolat neprikišti neištikimybės fakto?
- Ar mes patenkiname vienas kito poreikius?
- Ar mes turime bendrą prasmę?
- Ar sutampa mūsų vertybės?
- Kaip aš jausiuosi šiuose santykiuose, ar galėsiu susitaikyti su diskomfortu?
- Ar mano vaikams tikrai bus geriau gyvenant tokioje šeimoje?
Anot psichoterapeuto, yra tam tikrų indikatorių, kurie pasimato ir su neištikimybe susidūrusių porų konsultacijų metu. Šie indikatoriai dažnais atvejais rodo, kad santykių išgelbėti gali ir nepavykti, tad kur kas geresnė čia išeitis – išsiskyrimas.
Indikatoriai, rodantys, kad santykių gelbėti neverta:
- Išdavęs nepaleidžia gynybos pozicijos. Taigi, partneris nenori atsiskleisti ir pripažinti savo klaidų, to jis vengia tiesiog gindamasis ir šios pozicijos niekaip nepaleidžia.
- Nuolatinė nuskriaustojo kritika išdavusiajam. Žinoma, jei tai kartojasi nuolat net ir po neištikimybės fakto praėjus kuriam laikui. Galiausiai kritikuoti, tačiau jau dėl kitų priežasčių, pradės ir tas, į kurį kritikos strėlės buvo nukreiptos.
- Noras pažeminti. Nuskriaustasis jaučia nusivylimą ir savo pyktį jis ar ji išreiškia nuolat žemindamas jį ar ją išdavusį partnerį.
- Nėra nieko bendro. Gyvenimą jie mato visiškai skirtingai, taigi neištikimybė tik parodė, kad ir nereikia šių santykių tęsti toliau.
„Kartais santykių konsultantai dar užduoda patikslinančius klausimus, ir atsakymai į juos abiem partneriams padeda atverti akis dėl to, ar tikrai verta tęsti santykius.
Pavyzdžiui, jie klausia: jeigu turėtumėte laiko mašiną ir galėtumėte vėl nukeliauti į jūsų pažinties pradžią, ar norėtumėte vėl pakartoti jūsų bendrą gyvenimą? Tie, kurie sako, kad norėtų, tuomet jie tikrai dar turi šansų likti kartu. O tie, kurie kategoriškai to atsisako, tuomet ir kankintis šiuose santykiuose jiems jau nebeverta“, – tikino ilgametę darbo patirtį turintis psichoterapeutas Olegas Lapinas.
