Neseniai įveikęs vėžį, autorius savo naujausioje knygoje „Paskutinė strėlė“ (The Last Arrow) pasakoja apie tai, kaip gyvenime nepalikti neužbaigtų darbų ir ryžtingai judėti pirmyn. 15min pateikia E.McManuso pasakotą istoriją apie asmeninius išgyvenimus.
Netikra tapatybė
Aš esu gryniausias lotynų amerikietis. Mano patėvis Čikagoje buvo įsivėlęs į kūrybinę pogrindinės ekonomikos veiklą, tad jam teko nešti iš ten kudašių – taip jis atsidūrė Majamyje.
Mama į Majamį atvyko iš Salvadoro, ir po trijų savaičių pažinties jiedu susituokė. Jai reikėjo, kad du jos sūnūs turėtų tėvą, o jam reikėjo naujos šeimos ir naujos tapatybės.
Patėvis nusitempė mus į nuovadą ir įtikino policininkus, kad mus apiplėšė. Tądien iš ten išėjau kaip airis, McManuso pavarde. Net ir mano vardas Erwinas – visai ne mano ir ne ispaniškas.
Grįžęs į Salvadorą seneliui pasakiau, kad man reikia gero amerikietiško vardo. Nors jis tokio nežinojo, apsimetė žinąs. Jis sakė, kad reikia išrinkti kokio nors genijaus vardą, kuris būtų nuveikęs ką nors reikšmingo. Man tada buvo 8–9-eri metai. Sakiau jam, kad man nereikia itin skambaus vardo, pakaks tokio, kad neprikultų trečioje klasėje.
Iš tikrųjų reikėtų kelti klausimą – kaip man tapti tuo, kuo buvau sukurtas tapti? Kaip atskleisti visą manyje glūdintį potencialą?
Bet senelis, kuris domėjosi Antrojo pasaulinio karo Vokietijos istorija, pavadino mane Erwinu, Hitlerio generolo Erwino Rommelio, tarnavusio Šiaurės Afrikoje, garbei. Taigi gyvenu gyvenimėlį nešiodamas nacio vardą ir airio pavardę.
Emigravęs į JAV iš Salvadoro, išmokęs svetimą kalbą, niekada nepažinęs savo tikrojo tėvo, turėjęs labai sunkią gyvenimo pradžią – manau, kad kaip ir daugelis, viduje jaučiausi turįs kur kas daugiau.
Apie žmogaus unikalumą
Bėgant metams, sutikau daug žmonių, kurie pasižymėjo tikrai dideliu potencialu. Iš šono žiūrint atrodydavo, kad jie gali nuveikti tiek daug puikių, didžių dalykų, bet taip ir neatskleidė to, ką juose matė aplinkiniai.
Daugelis mūsų gyvenime laikomės nusistovėjusios padėties, pasiliekame ten, kur esame geriausiai priimti. Mums baisu atsiplėšti nuo bandos ir tapti unikaliais žmonėmis. Nes tapęs tokiu, kokiu sukūrė Dievas, nebūsi panašus į nieką kitą. Dėl to niekas tavęs nesupras ir nesugebės tavęs paaiškinti. Kartais dėl tos pačios priežasties būsi nepriimtas.
Manau, kad dėl to mums visiems iškyla grėsmė. Mes stengiamės pritapti, susitapatinti, ieškome kur įlįsti. Nors iš tikrųjų reikėtų kelti klausimą – kaip man tapti tuo, kuo buvau sukurtas tapti? Kaip atskleisti visą manyje glūdintį potencialą, kaip keisti nusistovėjusią padėtį, išsivaduoti iš vidutinybės gniaužtų ir tapti tuo, kuris gali ir kitus paraginti labiau būti savimi?
Susitikimas po daugelio metų
Kai mano sūnui Aaronui buvo penkiolika, jis pasiteiravo, ar galėtų susipažinti su mano patėviu Bilu McManusu, davusiu man savo pavardę.
Perskridome į kitą valstijų galą – radau savo patėvį. Nebuvome kalbėję penkiolika metų. Nuvedžiau sūnų susipažinti su juo – pirmas jų pokalbis buvo ir paskutinis.
Mano patėvis jam pasakė: „Nežinau, ko tėvas tau pripasakojo, bet jis buvo vidutiniokas.“ Kad maža nepasirodytų, dar pridūrė: „Štai jo brolis buvo išskirtinis, o Erwinas – tik šiaip sau.“
Tie žodžiai vėliau aidu atsikartojo mano sieloje. Nuo tos dienos mane persekiojo skausmingas suvokimas. Užvirė vidinė kova. Ne todėl, kad jis pasakė, jog buvau vidutiniokas (nors nelengva buvo susitaikyti, kad tai buvo vienintelis dalykas, kurį mano patėvis norėjo perduoti mano sūnui).
Skausmingiausia buvo tai, kad iš tikrųjų jis smarkiai perdėjo – niekada nebuvau vidutiniokas. Iki tokio man dar reikėjo augti. Jeigu būčiau buvęs vidutiniokas, tai čia jau būtų oho.
Tądien išvykdamas iš patėvio namų supratau, kad jei nepradėsiu gyventi kitaip, tai mano gyvenimas toks ir bus – vidutiniokiškas.
Netikėta diagnozė
Paskui pradėjau rašyti knygą, kurią pavadinau „Paskutinė strėlė“. Berašant knygą, kai jau vyko redagavimo darbai, mėginau susitvarkyti gyvybės draudimo reikalus.
Septynerius metus iš eilės bandydavau apsidrausti gyvybę, bet manęs nedraudė, ir baigta. Labai keista, jaučiausi sveikas, tarsi viskas ir gerai, bet nepraeidavau; gydytojai negalėjo pasakyti, kas man negerai.
Gydytojas pasižiūri į mane ir sako: „Jums vėžys.“ Apėmė toks siurrealistinis jausmas; buvo taip netikėta, lyg tuos žodžius sakytų kam kitam, o ne man.
Eilini kartą sumaniau pamėginti iš naujo.
Pamenu, prieš pat Kalėdas, gruodžio 15 dieną, mudu su žmona Kim nuėjome pas gydytoją – įprastas sveikatos patikrinimas. Laukiau, kad pasakys, jog esu sveikas kaip ridikas. Mūsų vaikai irgi laukė, kad paskui visi galėtume atšvęsti.
O gydytojas pasižiūri į mane ir sako: „Jums vėžys.“ Apėmė toks siurrealistinis jausmas; buvo taip netikėta, lyg tuos žodžius sakytų kam kitam, o ne man. Pasižiūrėjau į Kim – jos akyse išgąstis. Paskui teko pasakyti ir vaikams, Aaronui su Mariah. Mačiau, kaip vaikus ta žinia sukrėtė.
Štai tokia nata mums prasidėjo prieškalėdinis laikotarpis – buvo tikrai labai sunku. Vėliau sužinojau, kad vėžiu sergu jau senokai, jis gerokai pažengęs. Chirurgas pasakė, kad kaip pacientas patenku į aukštos rizikos grupę.
Supratau, kad „Paskutinė strėlė“ gali būti mano paskutinė knyga. Pagalvojau, kokia keista metafora. Tai gali būti paskutinė mano strėlė.
Savo tikinčiųjų bendruomenei Los Andžele irgi pranešiau, kad sergu vėžiu. Nežinojau, kokia ateitis man šviečiasi. Bet žinojau, kad būtinai turiu pabaigti tą knygą.
Elgiamės taip, lyg gyventume čia amžinai, lyg ši diena neturėtų begalinės vertės.
Simbolinis sutapimas
Ir kai tą patį vakarą, sužinojus apie ligą, grįžome namo, ir visi nuėjo miegoti, atsiverčiau juodraštinį knygos variantą ir devyniasdešimt trečio puslapio pabaigoje perskaičiau priešpaskutinį sakinį, užrašytą lygiai prieš metus: „Štai ką turiu pasakyti, prieš kam nors paskelbiant apie tai, kad mirštu.“
Buvo tiesiog nerealu skaityti, ką parašiau pats sau. Tačiau svarbiausia, ką parašiau toje knygoje, – anaiptol ne tie žodžiai, o užrašytieji iškart po jų. Pridūriau: „Žinau, kad miršti ir tu. Tokia realybė.“
Bėda ta, kad dauguma mūsų gyvename taip, tarsi mirties nebūtų. Elgiamės taip, lyg gyventume čia amžinai, lyg ši diena neturėtų begalinės vertės.
Bet šios dienos nebesusigrąžinsi. Ir šios progos nebesusigrąžinsi. Turi branginti šią akimirką, laikyti ją šventa. Kiekvieną dieną nugyventi taip, lyg ji būtų paskutinė.
Laisvė yra kitapus baimių
Kas mano gyvenime nutiko, išgirdus baisią diagnozę?
Tą akimirką išgyvenau nedidukes asmenines laidotuves, tą akimirką miriau ir pasakiau – Dieve, aš tik noriu nugyventi gyvenimą laisvas nuo mirties baimės.
Nes mirtis turi daug palydovų: kai bijai mirties, bijai nesėkmių, atmetimo, bijai visko. Baiminiesi ateities netikrumo, baimę kelia aplinkinio pasaulio nestabilumas. Jei gyvenime nieko nedarysi su ta paralyžiuojančia baimės jėga – neįstengsi gyventi, kaip tau skirta.
Laisvė yra kitapus baimių, todėl liaukis bėgęs nuo to, ko bijai.
Nesakau, kad pats dėl nieko nedrebu – genetine prasme esu paskutinis bailys. Tačiau palaikant ryšį su Dievu, kaip sako Šventas Raštas, tobula laimė išstumia bet kokią baimę.
Perėjus skausmą – atsiveria didybė
Po trijų savaičių vienas puikiausių chirurgų pasaulyje, tas pats, kuris sukūrė robotą Da Vinci, man atliko operaciją. Operacija turėjo trukti 2 valandas, bet truko 6,5 – vėžys buvo išplitęs. Buvo kur kas sunkiau, nei visi manė.
Pabudau palatoje vidurnaktį. Šalia sėdėjo išsekusi žmona, prižadinau ją, sakydamas: mieloji, pabusk. Žmona pašoko išsigandusi, ar man kas negerai – šiaip ar taip, buvo šešios skylės pilve.
Pasakiau jai, jog dabar atsikelsiu ir pasivaikščiosiu. Ji: „Niekur tu nesikelsi.“ Aš: „Ne, kelsiuosi, ir dar kaip.“
Ji bematant iškvietė seselę, kad turėtų pastiprinimą, ir man dar nepravėrus burnos, išpoškino: „Jis nori vaikščioti, pasakykit, kad negalima.“
Tačiau aš pasakiau, kad dabar atsikelsiu ir eisiu. Negi dar labiau sau pakenksiu?
Seselė pasakė, kad man nederėtų to daryti, bet jei jau keliuosi, pirmiau man suleis nuskausminamųjų. Sakiau, kad ne, nenoriu jokių nuskausminamųjų – juk čia visa esmė. Jei iškentėsiu šį skausmą, vadinasi, atlaikysiu bet kokį skausmą.
Daugelis mūsų manome, kad skausmas jau visų ribų riba. Bet skausmas nėra pabaiga. Perėjus skausmą – atsiveria didybė.
Nepaisant skausmo
Vargais negalais nuleidau kojas nuo tikrai aukštos ligoninės lovos; visas svoris atiteko mano rankoms, net raumenis sutraukė – skaudėjo nežmoniškai.
Labai norėčiau pasakyti, kad įvyko stebuklas, ir jokio skausmo nepajutau, tačiau buvo visai ne taip.
Tą akimirką mane surietė toks skausmas, kad ojojoj. Pirmas žingsnis buvo baisiai skausmingas, antras – dar skausmingesnis.
Kai jos jau pamanė, kad suksiu kairėn, tualeto link, pasukau į dešinę ir moviau pro duris į koridorių.
Po trijų valandų vėl pakilau ir apsukau dar vieną ratą aplink ligoninę. Paskui, kai keitėsi budėtojų pamaina, atsikėliau, nusiprausiau po dušu, įlindau į drabužius ir pasakiau, kad esu pasirengęs keliauti namo.
Žmona klausė: „Kurių galų šitaip elgies? Atsakiau: „Nes taip reikia.“
„Dievas su manimi“
Kai grįžau namo, žmona buvo įrengusi man kambarį antrame aukšte su šaldytuvu, elektroniniu krėslu, kuris padėtų man atsigulti ir pasikelti – lyg merdėčiau. Lyg rinkčiausi gyventi tam kambaryje visas likusias dienas.
Kai ji kažkur išėjo, paskambinau krėslą pardavusiai kompanijai ir liepiau jį pasiimti. Paskui pagalvojau, kad turiu išeiti į lauką.
Dvi valandas mėtėm į krepšį, iš žaizdų man sunkėsi kraujas, užtat kokie tritaškiai krito!
Taigi jau pirmą dieną išslinkau iš namų ir pasileidau Holivudo gatvėmis, kur gyvenu. Ėjau su kateteriu gatvėmis, o gatvėse pilna visokiausio plauko žmogėnų. „Liaudis, ramiai – čia tokia nauja mada.“ Net į vieną parduoti skirtą namą nosį įkišau.
Paskambinau savo chirurgui ir klausiu: „Koks pasaulio rekordas, kada po tokios operacijos pacientas išlekia į krepšinio aikštelę?“ Gydytojas atsakė: „Tai kad tokio rekordo nėra.“
Vadinasi, jis mano! Prabėgus trim mėnesiams po operacijos, užkopiau į antrą aukštą, kur darbavosi Kim, patyliukais susikroviau sporto krepšį ir, kai ji nematė, numečiau jį nuo laiptų.
Pasakiau jai, kad namai mane slegia ir noriu prasiblaškyti, pasibūti su draugais. Ji sumurmėjo kažką panašaus į „tik nekrėsk kvailysčių“.
Šokau į mašiną ir išlėkiau žaisti krepšinio. Dvi valandas mėtėm į krepšį, iš žaizdų man sunkėsi kraujas, užtat kokie tritaškiai krito! Suvokiau, kad Dievas su manimi.
Mumyse yra daugiau, nei įmanoma įsivaizduoti
Norėjau, kad mano draugai žinotų, kad skausmas – dar ne pabaiga. Kad mumyse yra kur kas daugiau, nei įmanoma įsivaizduoti.
Norėjau, kad mūsų bendruomenės nariai, kurie baiminosi pakilti ir vėl gyventi, kurių svajonės sudužo, kuriuos parbloškė nesėkmės, norėjau, kad jie žinotų, kad skausmas nepadeda taško. Kad kiekviename iš mūsų slypi didybė, bet reikia pasiryžti pereiti skausmą, kad į ją įžengtum.
Mes įsikalame į galvą, kad nesėkmė – tai pabaiga, aklagatvis. Suprantu, kodėl taip atrodo.
Ar pastebėjote, kad žmonėms labiausiai įsimena jūsų nesėkmės, tai, kas blogiausio; jie rodo pačią baisiausią tavo akimirką ir sako, štai, tu toks esi.
Bet noriu, kad kai ką žinotumėte – Dievas apie tave sprendžia ne iš blogiausių, o iš geriausių akimirkų. Tavo nesėkmės Dievo akyse neapibūdina tavęs – jis žiūri į geriausias akimirkas ir regi didybę, kurios galbūt ir pats tu nematai. Regi ateitį, kurios neįsivaizduoji.
Nesėkmė tik sustiprina gyvenimo siužetą
Pamenu, kai prieš daug metų įsteigėme kompaniją, kalbėjausi su vienu pastoriumi, jis klausė: ką sumanei? Papasakojau ir jis atsakė: „Saugokis, nesusimauk.“
Vėliau skridau į Niujorką, kur susitikau su vienu menininku ir jam pasakiau, kad įsteigiau filmų ir mados studiją, nersiu į meną ir istorijų kūrimą, bet greičiausiai nieko neišdegs.
Jis atsakė: „Neįmanoma, kad tau nepasisektų, tu jau turi ką papasakoti. Tai, kaip seksis tavo kompanijai, niekaip nepakenks tai istorijai, kurią pasauliui pasakoji savo gyvenimu.“
Matote, kai dalyvauji istorijoje, kuri yra didesnė už tave patį, nesėkmė tik sustiprina siužetą. Pasakojimas tampa dar įdomesnis. Jei tave ištiko nesėkmė – tu žiauriai pagerbtas. Vadinasi, Dievas tavo gyvenime daro kažką nepaprasto – jis nori, kad visiems kvapą užgniaužtų jo kuriamas grožis.
Pamenu, kaip kartą visame tame verslo reikalų siautulyje buvęs verslo partneris nusprendė pasiimti milijonus, kuriuos mums sukrovė mūsų kompanija. Tądien visko netekau – 5–6 mln. dolerių dingo kaip į vandenį.
Įšokau į lėktuvą, perskridau visą šalį, atėjęs pas žmoną sakau: „Mieloji, aš visko netekau.“ Kol gyvas nepamiršiu, ką man atsakė Kim: „Maniau, aš tau esu viskas.“
Įveikti tamsą savyje
Esu įsitikinęs, kad didžiausios kovos užverda ne kur kitur, o mūsų pačių viduje, mūsų sieloje. Jei išmoksime įveikti tamsą savyje, įstengsime skintis kelią į priekį šviesos link.
Čia stoviu ne kaip žmogus, patyręs vieną sėkmę po kitos, o kaip žmogus, patyręs vieną nesėkmę po kitos.
Žinau, ką reiškia, kai plyšta širdis, žinau, kas yra išdavystė, nusivylimas. Būdavo, kad raudodavau taip, kad galvojau, jog nuskęsiu savo paties sielvarte. Sakydavau, kad daugiau nebegaliu.
Bet noriu, kad žinotum – tavęs laukia puikus gyvenimas, tavo tikėjimas bus tau stiprybė ir suteiks jėgų įžengti į skausmą, baimę, nesėkmes.
Čiupk strėles ir suduok ne kartą ir ne du, nesiliauk, kad iškvepiant paskutinį atodūsį, tavo strėlinė būtų tuščia, o paskutinė strėlė –sugniaužta rankoje.“
