Mylėti, su pagarba auginti vaikai, pasak Kęstučio, yra kitokie. Tai iš karto matyti. Labai svarbu nesužlugdyti vaiko savivertės itin ankstyvame amžiuje, kad jis neabejotų savimi, nenorėtų žūtbūt pritapti prie kitų, įrodyti savo vertę per pripažinimą.
Kęstutis pateikia pavyzdį, kad yra matęs ne vieną atvejį, kai jaunuolis paragauja žolės ir daugiau niekada prie to negrįžta. Vėliau matai jį krepšinio aikštelėje, su bičiuliais užsiimantį įvairiausia veikla, tiesiog matyti, kad jis gyvena realiame gyvenime ir jame gali rasti džiaugsmo. Tiesa, labai svarbu, pasak Kęstučio, nesudaryti šiltnamio sąlygų, kalbėtis apie nesėkmes, pasakyti, kad jos yra gyvenimo dalis, jas reikia priimti, analizuoti, įveikti.
Vis tik, Kęstučio teigimu, į psichotropines medžiagas dažniausiai įninka žmonės, kurie patys sau šiame realiame gyvenime nėra pakankami, sužlugdyta jų savivertė, jie jaučiasi nevykėliais. Vaikystėje patirtos traumos neišspręstos, nuo jų bėgama, o praraja tarp realaus ir neva geresnio pasaulio tik didėja.
Dabar pramoniniu alpinistu Norvegijoje dirbantis Kęstutis labai dažnai grįžta į Lietuvą. Organizuoja blaivų festivalį, konsultuoja jaunuolius apie priklausomybes. Paklaustas, kur yra esmė, kodėl žmonės pasirenka priklausomybę, pašnekovas neabejoja – nes nemoka gyventi realybėje, joje nepatiria laimės, pilnatvės, o santykio su realybe vaikus reikia mokytis nuo mažens.
– Didelė dalis žmonių, kokią priklausomybę beturėtų, labai ilgą laiką save apgaudinėja ir mano, kad viską kontroliuoja. Kaip manote, kada ta kontrolė nutrūksta iš tiesų?
– Gal jie ir suprastų, jei jie suvoktų, ką jie daro. Esmė yra ta, kad jie nesuvokia, kodėl jie taip elgiasi. Juk yra, pavyzdžiui, žmonių, kurie sugeba driftinti su automobiliais ant ledo – labai rizikingai elgtis, tačiau jie suvokia, ką jie daro. Jie puikiai išanalizavę transporto priemonę, sąlygas ir pan. Galiausiai, juk jie gatvėmis taip nevažinėja. O didžioji dalis žmonių, įninkančių į psichodelines substancijas, neturi jokio supratimo apie jas – kaip jos veikia ir kodėl mes jų imamės.
Tos medžiagos padaro žmogų visišku bestuburiu, gali valdyti jį kaip nori. Pirma, apsvaigęs jis tampa visiškai be šarvų, antra – dėl šių medžiagų ilgainiui jis gali padaryti bet ką, nes nori pabėgti iš realybės ir nemoka blaiviai pasiekti pasitenkinimo gyvenimu. Galiausiai, sužaidžia ir tai, kad šis kelias yra labai trumpas – šast, ir ten, kur neva gera. Gyvenime dažniausiai reikia įdėti daugiau pastangų, bet tas trumpas kelias yra labai brangus ir neretai jo kaina – pati gyvybė.
– Kuo priklausomybė nuo narkotinių medžiagų skiriasi nuo kitų?
– Man atrodo, kad visos priklausomybės yra vienodos. Ir azartiniai lošimai, ir tabakas, ir alkoholis, kompiuteriniai žaidimai... net malkų kapojimas ar prabangus gyvenimas gali tapti priklausomybe. Mes turime analizuoti save, stebėti savo santykį su aplinka. Kiekviena veikla, į kurią įninkame norėdami pabėgti nuo realaus gyvenimo, gali tapti priklausomybe. Jei mintys sukasi tik apie tai, jei bėgame nuo realybės.
Šitoks stiprus polinkis į psichotropines medžiagas rodo, kad mums kažko trūksta. Kažko, ko mes nemokame gyvenime be jų susikurti. Pavyzdžiui, juk sveikas žmogus eina be ramentų, jeigu jam viskas gerai. Ramentus žmones naudoja tik tada, kai dėl kažkokių priežasčių negali be jų eiti. Šiuo atveju irgi – kažko žmogui trūksta, kažkas jam negerai.
Aš galiu pasakyti ir iš savo patirties. Patėvis man nuolat kartojo, kad aš esu nevykėlis. Jis man buvo kaip autoritetas, vyresnis žmogus juk. Mano gyvenimas buvo pilkas, aš jaučiausi nesuprastas – net patėvis taip apie mane galvoja, tai ką jau man kalbėti apie kitus? Toks tamsus tas gyvenimas buvo, kad pradėjau vartoti heroiną, man atrodė, kad tada gyvenimas nušvinta spalvomis. Aišku, tai buvo iki tol, kol pradėjau prabusti ryte ir iki dozės iš viso nieko nemačiau, man reikėdavo dozės, kad iš viso pradėčiau normaliai funkcionuoti.
Vėliau supratau, kad mano dėmesys labai buvo prikaustytas prie to, ką man patėvis įkalė – kad aš esu atmata, nieko nevertas. Šita būsena, aišku, yra labai nemaloni. Būtent todėl žmonės neria į priklausomybes, mes tada klausiame – kaip valdyti priklausomybes, bet mes turime valdyti emocijas, o ne priklausomybes. Beje, dėl to nutinka ir vadinamieji atkryčiai. Kai žmonės lyg įveikia fizinę priklausomybę, bet neišsprendus emocinės priežasties, po kelerių metų vėl sugrįžta. Tai yra dėl to, kad jie neišsprendė savo pagrindinės bėdos. Ir atsakymas, kaip minėjau, dažniausiai slypi vaikystėje.
– Kaip manote, kodėl? Ar tėvai nemoka rūpintis vaikais?
– Viena iš priežasčių, manau, mūsų neatsparumas vaikystėje. Juk esame be filtro, tikime visais, ypač tėvais, jie mums autoritetas. Neturime savisaugos, kevalo. Jei tėvai tą suvokia, augina vaiką pagarbiai, su meile, mokydami atpažinti savo emocijas, valdyti jas ir pan., tada viskas būna kur kas geriau. Bet jei tėvai kitokie, linkę žeminti, bausti ir kitaip engti – tai labai traumuoja vaikus, palieka tokius pėdsakus, kokius po to jam jau suaugus kartais net ne taip lengva atkapstyti.
– Kada pats pirmą kartą pamėginote vartoti psichotropines medžiagas? Kaip įvyko tas lūžis?
– Kelerius metus vartojau žolę, nuo kokių 17–18 metų. Iš pradžių ne kiekvieną dieną. Sakykime, kartą per tris du mėnesius. Beje, tai, kad iš pradžių parūkius vieną kitą kartą poveikio užtenka keliems mėnesiams, yra apgaulinga. Susidaro įspūdis, kad gali tai kontroliuoti. Aišku, tas intervalas mažėja. O galiausiai, vieną dieną ateini pas tiekėja ir jis tau sako – šiandien žolės neturiu, gal nori vakarą praleisti kitaip? Dar smagiau. Tikėdamas, kad viską gali kontroliuoti, sutinki, tada prasideda naujas žaidimo etapas.
– Ar įmanoma, kad žmogus nepakliūtų į šias pinkles? Tiksliau, ką turėtų daryti tėvai, kad jų vaikai nepakliūtų?
– Be visko, ką pasakoju, turime suvokti, kad kiekvienas esame skirtingas. Į vienodas situacijas tie patys žmonės reaguoja skirtingai. Yra vaikų, kurie auga girtuokliaujančiose šeimose, mato, kaip tėvai atsineša alkoholį, geria ir taip sprendžia problemas. Jie tokį mato pasaulį ir užaugę patys nusprendžia šitaip spręsti visas problemas.
Viena iš priežasčių, manau, mūsų neatsparumas vaikystėje.
Retai, bet pasitaiko tokių, kurie būna atsparūs tam, pasuka visiškai skirtingu keliu. Dažniausiai, turi kokį nors autoritetą. Bet kai manęs paklausia kas nors, kaip apsaugoti savo vaikus nuo tokių priklausomybių, aš sakau – iš vienos pusės, atsakymas labai paprastas, o iš tiesų nelengvas – tiesiog netraumuoti savo vaikų.
Kaip ir sakiau, reikia mokyti emocinių dalykų, kaip tvarkytis su emociniais sunkumais. To nemokoma nei mokykloje, nei namie. Pavyzdžiui, kartais mintys susivelia, jausmai užaštrėja, reikia išlaukti, pagalvoti, analizuoti, išbūti, bet nepulti iškart į kitą būseną. Mokyti, kad toks yra gyvenimas, toks yra pasaulis – žmonės yra visokie, gyvenimas banguotas, įvykiai keičiasi vienas po kito.
Aišku, šiandien tėvai turi dar kitų iššūkių – sergančią visuomenę, skubančią įsigyti vis naujesnius dalykus, vis išmanesnius telefonus, turi būti visada įvykių sūkuryje, jei tu nespėji, tai tu atsilieki. O jei atsilieki, tu esi nevykėlis. Ugdyti stuburą ir savivertę dar sunkiau. Tai yra dvasinė ir intelektinė užduotis tėvams.
– Grįžtant prie priklausomybių klausimo. Kada pats pajutote, kad negalite kontroliuoti? Kad iš tiesų narkotikai valdo jus?
– Labai keista, bet manęs nesustabdė net mano draugo perdozavimas. Paveikė mane visai kitas dalykas. Vieną dieną ieškojau eilinės dozės, atėjau pas tiekėją, jis sako – tuoj bus, už 20 minučių, užeik į butą ir palauksi. Kambaryje buvo dar keli vyrukai, jie kalbėjo apie tai, kaip pavogs motociklą lyg planuotų vandens atsigerti. Detaliai ramiai sau planavo, kaip tai padarys. Man net plaukai šiaušėsi klausant. Galvoju, na kiek tu taip gyvensi? Vis tiek anksčiau ar vėliau atsidursi už grotų, tokiu intensyvumu ir tiek daug tokių nusikaltimų darant, tai tiesiog neišvengiama. Tada supratau, kad mano kelias toks pat. Aš juk su jais sėdžiu viename kambaryje ir laukiu dozės.
Tada ėmiau galvoti – juk aš pabėgau iš namų ieškodamas laisvės, o dabar heroinas mane kontroliuoja, aš negaliu be jo. Aš lakstau ir ieškau dozės. Aš dabar turiu gauti dozę, kad jausčiausi normaliai, kad galėčiau gyventi paprastą dieną, o žmonės tai gauna kasdien nemokamai.
– Ką darėte tai suvokęs?
– Man visada buvo svarbi laisvė. Aš po to kambaryje išgirsto pokalbio supratau, kad turiu ištrūkti iš čia. Iš šitos aplinkos... Pasiskolinau 100 eurų ir išvykau į Skandinaviją. Aš atsidūriau šalyje, kur visiškai nesigaudau, mano anglų kalba buvo skurdi kaip Sibiro žemė. Pati situacija iš manęs reikalavo daug dėmesio, kokį žingsnį toliau turėčiau žengti, kad išgyvenčiau. Taigi mintys buvo sukoncentruotos į tai, o klausimas, kur gauti dozę, kiek nustumtas į šoną. Aišku, tas nustumta į šoną savotiškai, nes iš tiesų išgyvenau žiaurią abstinenciją.
– Kaip galėtumėte ją apibūdinti? O jau išgyvenus nesinorėjo vėl?
– Tikrai ne... Tikrai. Aš abstinenciją įveikiau pats, savo jėgomis ir visą jos sunkumą – tiek fizinį, tiek moralinį patyriau. Manau, kas tai yra patyręs – metęs be jokių vaistų, tikrai nenorės į tai grįžti. Galbūt tiems, kurie pasinaudoja medikamentais, ir atrodo lengviau, bet iš tiesų – pirmomis savaitėmis kaulus laužo taip, kad atrodo, jog kažkas tavo kūną tiesiog sukinėja į visas puses. Arba atrodo, kad taip nori pasirąžyti, ištiesti rankas kiek įmanoma, bet tai padaręs supranti, kad negana, nori dar daugiau, lyg pats norėtum tas rankas į kitą pusę išsukti, neva nuo to palengvėtų. Būna dienų, kai pagerėja, po to vėl pablogėja, tai buvo neapsakomai sunkus etapas.
Turime atsiriboti nuo tobulo gyvenimo kulto, kurį dabar mums perša.
– Blaivus 20 metų. Kaip dabar gyveni, kaip jautiesi? Ar dažnai išgirsti pasakymų, kad visišką blaivybę pasirenka tik tie, kurie turėjo problemų – juk „normalus“ žmogus neva moka saikingai vartoti?
– Taip, gyvenu blaiviai jau du dešimtmečius ir gyvenu fantastinį gyvenimą. Pats gyvenimas ir yra fantastiškas. Aišku, jame būna visko – ir tamsių dienų, ir gerų, bet reikia tai priimti. Turime atsiriboti nuo tobulo gyvenimo kulto, kurį dabar mums perša. Priimti gyvenimą tokį, koks jis yra – su visais nuopuoliais, pakilimais. Jei dabar man kurią dieną nesiseka, aš suprantu, kad tai yra gyvenimas, reikia sėsti medituoti, spręsti, galvoti, kaip susitvarkyti. Tai nėra pasaulio pabaiga. Mes patys galime kontroliuoti, rinktis. Turime priimti atsakomybę už savo sprendimus, tiesiog suvokti gyvenimą, ką darom ir kodėl.
O dėl pastabų – aišku, kad tenka išgirsti. Bet dėl jų esu ramus. Pasakysiu paprastai, mes į daug ką žiūrime iš sergančios visuomenės perspektyvos. Tas, kuris truputį vartoja, mums jau atrodo normalus, tas kuris nevartoja – ne. Žmonės negali susitikti su bičiuliais prie arbatos, pasivaikščioti tiesiog. Jei ne prie bokalo, tai nėra ko ir susitikti. Tie žmonės patys yra priklausomi ir to nesuvokia, todėl aš tiesiog labai rimtai tokių pasakymų nevertinu.
Daugiau informacijos ieškantiems pagalbos, kaip įveikti vieną ar kitą priklausomybę, ir jų artimiesiems, norintiems padėti priklausomam žmogui – svetainėje „Pagalba sau“.
Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
