Į gimtinę Inga atvyksta iš Kalifornijos (JAV), kur gyvena jau daugiau kaip dešimtmetį. Šiandien ji tvirtina, kad ištverti dramatiškus likimo posūkius ir gyventi taip, kaip troško, jai padėjo ryžtas, tikėjimas ir atkaklus darbas.
Žvelgdama į savo praeitį, moteris tikina, jog tragiška avarija kaip tik tapo įspūdingos gyvenimo kelionės pradžia: „Iš tikrųjų, su šia avarija įgavau daugiau negu praradau. Gyvenu visavertį, aktyvų, gražų gyvenimą, esu laimingesnė negu kada nors buvau.“
Kalifornijoje Inga vienuolika metų užėmė viešųjų ryšių atstovės ir savanorių koordinatorės pareigas organizacijoje, kuri padeda neįgaliesiems. Prieš porą metų ji išleido knygą „Unstoppable. It‘s a choice“ (liet. Nesustabdoma. Tai – pasirinkimas“), kuri San Fransisko knygų mugėje buvo pripažinta kaip viena geriausių pavasario knygų.
Dabar moteris teigia ir toliau siekianti pildyti savo misiją: perduoti vilties ir tikėjimo žinutę žmonėms ir įgalinti juos būti stipriais ir nesustabdomais savo kelyje.
Apie tai, kaip nepasiduoti susidūrus su gyvenimo kliūtimis, Inga kalbėjo ir Vilniuje vykusioje konferencijoje „Moters vizija“.
Stebuklas, kad liko gyva
„Praėjo lygiai dvidešimt metų, kai visiškai bejėgė gulėjau Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Tuo metu man buvo leidžiami stiprūs nuskausminamieji vaistai, o šeimos globa, nesiliaujantis draugų lankymas, dovanos, gėlės sukūrė labai gražią atmosferą. Žinia, kad patekau į avariją, man tebuvo faktai, nesukėlę jausmų.
Bet, laikui bėgant, kada man pradėjo leisti mažiau vaistų, atrodė, kad mane kažkas tarsi žadino iš gilaus ir ilgo miego. Tada pirmą kartą pradėjau žvelgti į akis realybei, kuri buvo žiauresnė, negu kada galėjau pagalvoti.
Pasirodo, ta avarija buvo labai žiauri. Mano ir mano draugo vakaras baigėsi tragedija, sukrėtusia visą šalį. Mano draugo sprendimas važiuoti 160 km/val. greičiu nuo Tauro kalno, kai kelias buvo nuklotas taip vadinamu juoduoju keliu, buvo paskutinis sprendimas jo gyvenime. Kai automobilis atsitrenkė į stulpą ir lūžo per pusę, draugas buvo išmestas iš mašinos ir iškart žuvo. Jam tebuvo dvidešimt šešeri.
Tai, kad aš likau gyva, buvo didžiulis stebuklas, nes mano širdis buvo sustojusi porą kartų. Tačiau avarija pasiglemžė praktiškai pusę mano kūno ir visiškai sugriovė tuometinį mano gyvenimą.
Netekau abiejų kojų, mano kairė ranka liko visiškai paralyžiuota, o jos delne jaučiu niekada nesustojantį, aštrų, deginantį skausmą, lyg palietus dilgėlę.
Dešinioji mano ranka buvo stipriai sulaužyta, sulaužyti ir šonkauliai. Žandikaulis – visiškai sutrupintas. Stipri galvos trauma, dėl kurios negalėjau prisiminti daugelio dalykų iš savo gyvenimo“, – tragedijos pasekmėmis dalijosi I.Lizdenytė.
Kai pamačiau, kad nebeturiu kojų, supratau, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo.
Vizija visavertiškai gyventi skambėjo absurdiškai
Inga teigė, jog, kaip ir daugelis žmonių, galvojo, kad baisios autoavarijos gali nutikti kažkam kitam, tik ne jai. Iki avarijos ji dirbo mylimą darbą oro uoste, ir, kaip sakė, buvo labai laiminga, gyvybinga, atkakli.
Tačiau tą lemtingą vakarą išėjusi iš namų ir pasirengusi vakarėliui, ji atsibudo reanimacijos skyriuje, prijungta prie gyvybę palaikančių aparatų.
„Kai pamačiau, kad nebeturiu kojų, supratau, kad mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo. Atrodė, kad viskas, ką turėjau – sugriuvo negrįžtamai. Prieš dvidešimt metų prarasti kojas buvo tolygu prarasti gyvenimą – Vilnius nebuvo pritaikytas neįgaliesiems, judantiems ratukuose.
O iš pradžių aš net negalėjau savarankiškai apsisukti ant šono, pati atsisėsti ar apsirengti. Vienintelis dalykas, ką sugebėjau: užsimerkti, atsimerkti ir jausti. Nuo kiekvieno judesio man skaudėjo ir gėlė visą kūną, o emociniam skausmui neprilygo niekas. Norėjosi staugti nesavu balsu“, – kalbėjo moters.
Ji pasakojo, jog tuo metu aplinkiniai kalbėjo apie sugriautą jos gyvenimą, apie tai, kad Dievas ją nubaudė, tačiau ji nenorėjo su tuo sutikti:
„Nutariau kovoti. Sakiau sau, kad, nežinau, kaip, bet aš atsistatysiu. Man sakė, kad prisitaikyčiau prie aplinkybių ir susitaikyčiau su tuo, kas įvyko mano gyvenime, bet aš nenorėjau egzistuoti tarp keturių sienų. Aš turėjau viziją, jog gyvensiu visavertį gyvenimą, nors tuo metu tai skambėjo kaip visiškas absurdas.“
Suvokė, kad yra laiminga
Praėjus vos pusantro mėnesio nuo tada, kai Inga buvo atvežta į ligoninę „su nupjautomis kojomis, kraujuojanti, beveik mirštanti“, ji išvyko į reabilitacijos centrą, kur praleido keturiasdešimt aštuonias dienas.
„Reabilitacijos centre man nebeleido vaistų ir kiekvieną dieną turėjau susidurti su žiauria realybe, tuo, kad negaliu pati pasirūpinti savimi ar net nueiti į tualetą. Tai mane vedė iš proto: aš taip nekenčiau būti priklausoma nuo kito žmogaus.
Tačiau vieną rytą į mano palatą atėjo masažistė Rožė ir pasakė, kad gimiau po laiminga žvaigžde. Pasirodo, ji pažiūrėjo mano kaklo rentgeno nuotraukas ir pamatė, kad vienas kaklo slankstelis buvo įskilęs. Ji tikino, kad jei avarijos metu būčiau kiek stipriau ar kitu kampu pasukusi kaklą, būčiau likusi visiškai paralyžiuota. Mane tai šokiravo: gal visgi Dievas saugojo mane tą naktį?
Įsitikinau, kad gyvenimas – gražus ar apgailėtinas jis bus – priklauso nuo to, kaip sugebi panaudoti tai, ką turi.
Po poros dienų su mama išėjome į lauką ir sutikome vaikiną, vardu Erikas. Jis buvo paralyžiuotas iki kaklo, sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje, o dėl patirtos galvos traumos vos prašnekėjo. Besiklausydama jo istorijos suvokiau, kad man šitaip galėjo baigtis.
Mane tarsi nupurtė elektra – pamačiau, kokia aš laiminga: nors neturiu kojų, bet galiu judėti su dirbtinėmis; nors negaliu valdyti kairės rankos, bet turiu dešinę; nors patyriau galvos traumą, galiu blaiviai mąstyti ir save išreikšti.
Po susitikimo su Eriku pradėjau kurti planus, kaip atstatysiu savo gyvenimą ir nepriklausomybę. Supratau, kad turiu koncentruotis į tai, ką galiu ir ką turiu. O kai netrukus sutikau ir daugiau panašaus likimo žmonių, įsitikinau, kad gyvenimas – gražus ar apgailėtinas jis bus – priklauso nuo to, kaip sugebi panaudoti tai, ką turi. Tai mane labai stipriai įgalino“, – pasakojo ji.
Išmoko vaikščioti per skausmą
Po gydymosi reabilitacijos centre Inga nutarė siekti savo pirmojo tikslo – vaikščiojimo. Tačiau jai atvykus į ortopedijos centrą, įstaigoje dirbęs profesorius pasakė, kad ji niekada negalės vaikščioti, nes jos fizinė būklė yra per sunki.
„Atsakiau, kaip jis gali sakyti, jog niekada negalėsiu vaikščioti, jei jis nebandė su manimi dirbti. Profesorius tokios mano reakcijos nesitikėjo ir pasakė, kad padarys man protezus.
Pirmieji mano žingsniai su protezais buvo širdį draskantys ir daužantys mano svajonę į šipulius. Kai žengdavau žingsnį, jie rėždavosi į kirkšnis, atrodydavo, kad mane perveria peiliu. Dėl protezų atsirado mėlynės, pūslės, atviros žaizdos, bet užsiklijuodavau jas pleistru ir eidavau toliau. Sakiau sau, kad aš ne tik vaikščiosiu, bet ir šoksiu, ir jie tai pamatys.
Galų gale taip ir įvyko: buvau pirmasis pacientas, iš centro išėjęs kojomis. Tačiau protezai man sukeldavo nepakeliamą skausmą. Sakė: padaryta viskas, kas buvo įmanoma“, – prisiminė ji.
Tačiau Inga su tuo nesusitaikė ir pradėjo ieškotis pagalbos kitose valstybėse.
Sugrįžimas į Kaliforniją ir sudaužyta širdis
„Mano gyvenime įvyko dar vienas stebuklas – į mano laišką atsakė specialistas iš JAV, kuris buvo suinteresuotas man padėti. Jis patikėjo mano svajone ir pasiryžimu, jo dėka išvykau į Kaliforniją. Buvo praėję treji metai nuo avarijos.
Kalifornijoje praleidau pusmetį ir į Lietuvą grįžau pasiekusi savo svajonę – galėjau vaikščioti be skausmo. Tuomet oro uoste įvykdžiau savo svajonę – šeimą pasitikau ne vežimėlyje, o prieidama prie jų. Ir mamą apkabinau stovinti. Aš ne tik galėjau pati atsisėsti, atsistoti, eiti, bet ir šokti.
Mano gyvenimo atstatymas susipynė su mano meilės istorija, kuri iš pradžių mane labai aukštai iškėlė, o po to paėmė ir paleido.
Pirmą dieną Lietuvoje nuėjau į tą pačią vietą, iš kur išėję su draugu patekome į avariją. Ten įėjusi pasijutau labai stipri. Buvau euforijoje.
Tačiau greitai supratau, kad protezai nesuteikia rezultato, kurio siekiau. Lietuviškas klimatas ir nepritaikyta miesto aplinka man buvo kliūtis. Nutariau, kad sumokėsiu didžiausią kainą savo gyvenime – paliksiu šeimą, draugus, mylimą Vilnių – ir išvyksiu gyventi į Kaliforniją.
Nors neturėjau nei daug pinigų, nei kur gyventi, vis tiek skridau į Ameriką. Buvo sunku, bet man pradėjo sektis: radau gyvenamąją vietą, gavau elektrinį vežimėlį, pradėjau vaikščioti į mokyklą, galiausiai gavau darbą.
Atrodė, kad jau pasiekiau savo galutinį tikslą – gebėjau savarankiškai gyventi. Tačiau taip išėjo, kad mano gyvenimo atstatymas susipynė su mano meilės istorija, kuri iš pradžių mane labai aukštai iškėlė, o po to paėmė ir paleido. Aš nukritau ir labai stipriai susižeidžiau. Pirmą kartą gyvenime daugiau nieko nebenorėjau“, – pasakojo Inga.
Prašė Dievo jėgų ir noro gyventi
Inga vėl išvyko į Lietuvą. Kaip ji pasakojo, visas vienuolika valandų iš JAV ji skrido verkdama. Nes ji skrido ten, iš kur norėjo pabėgti. Negana to, kairėje jos kojoje prasidėjo uždegimas, dėl ko su protezais ji nebegalėjo vaikščioti.
„Aš žinojau, kad negaliu pasiduoti. Supratau, kad ne įvykiai ar žmonės yra tai, kas gali sugriauti mano gyvenimą, o tik mano sprendimas pasiduoti. Bet aš vis tiek neturėjau jėgų – nieko nenorėjau. Prašiau Dievo, kad jis man suteiktų noro gyventi.
Ir mano gyvenime staiga įvyko stebuklas: atsirado nauja galimybė išvykti į Ameriką. Susirinkau lagaminus, sėdau į lėktuvą ir vėl išskridau ten, kur buvo sudaužyta mano širdis ir svajonės. Bet pasakiau sau, kad vis tiek sieksiu savo tikslo. Pradėjau viską nuo nulio.
Praėjus metams ar dvejiems, aš pradėjau gyventi tokį gyvenimą, apie kurį svajojau. Gyvenu jį iki šiol. O man buvo sakyta, kad mano gyvenimas yra sugriautas“, – kalbėjo ji.
Apie tai, kas padeda siekti tikslų ir nepasiduoti
Inga taip pat pasidalijo, kas svarbu, siekiant savo tikslų:
„Yra daug priežasčių, kodėl žmonės pasiduoda, bet tos priežastys sueina į tą patį – klaidingus pasirinkimus, kai siekti tikslo pasidaro per sunku. Beje, žmogaus pasirinkimų šaknys slypi giliuose jų įsitikinimuose. Atkreipkite dėmesį į tai, kuo jūs tikite.
Nepamirškite, jog mūsų pačių pasirinkimai sudaro pagrindą tolimesnėms aplinkybėms. Kad ir kaip norėtųsi kažką kaltinti, faktas yra tas, kad mano ankstesni gyvenimo sprendimai privedė prie to, kas man nutiko.
Pažiūrėkite į save į šalies ir atsakykite: kaip žmonės, su kuriais pasirenkate leisti laiką, darbas, kurį pasirenkate dirbti, miestas, kuriame pasirenkate gyventi, kasdieniai veiksmai, kuriuos atliekate automatiškai (nesąmoningai), veikia jus?
Svarbu suprasti, kad kiekvieną kartą susidūrę su tam tikra situacija, mes turime galimybę rinktis. Ir skirtingi pasirinkimai mus gali nuvesti skirtingais keliais, pakreipti gyvenimą viena ar kita linkme.
Ištreniruokite save kreipti dėmesį į teigiamus dalykus ir būti dėkingais.
Kitas dalykas, svarbu koncentruotis ne į problemą, bet į jos sprendimą. Kai susiduri su sunkia situacija, tavo požiūris į ją turi labai didelę reikšmę. Ištreniruokite save kreipti dėmesį į teigiamus dalykus ir būti dėkingais. Tai turi tiesioginę įtaką gyvenimo patirčiai ir galiausiai pačiam likimui.
Kas padarė lemiamą įtaką mano sėkmingam tikslų pasiekimui? Ryžtas, kuris nepriklausė nuo oro sąlygų, mano savijautos ar mano nuotaikos. Ryžtas įsipareigoti, visiškai atsiduoti ir atkakliai siekti savo tikslo.
Daugelis galvoja, kad mūsų ryžtą siekti tikslo palaiko valia. Tačiau mūsų ryžtą palaiko ne valia, o vizija – dėl ko tu tai darai. Kai tikslo siekimas pasirodys per sunkus, paklauskite savęs: kodėl aš tai darau? Kam man to reikia?
Kas padeda laikytis įsipareigojimo, siekti tikslo? Tikėjimas. Tikėkite tuo, ką darote, net jei kiti sakys, kad tai neįmanoma. Tikėjimas jus praves pro visas kliūtis.
Galiausiai, niekada neleiskite niekam jūsų įtikinti, kad jūsų tikslas, jūsų vizija yra neįmanomi. Kiekvienas tikslas, kurio siekiau, buvo „neįmanomas“. Man sakė, kad apsiraminčiau ir realiai žiūrėčiau į savo gyvenimą. Bet jei aš į kliūtis būčiau žiūrėjus kaip į „stop“ ženklą, būčiau užsidariusi tarp keturių sienų.
Supraskite, jog gyvenimą mes kuriame savo pasirinkimais ir darbu. Tad noriu paskatinti daryti tokius pasirinkimus, kurie atitiktų jūsų vertybes ir tai, ko siekiate. Nebijokite kliūčių, skausmo ir nebėkite nuo jų, o eikite drąsiai, ryžtingai ir atkakliai, nesvarbu, kiek jėgų prireiktų.“
