„Kuri šiandien nubudote su žadintuvu? O kuri dar nuspaudėte „snausti“, nors jau buvo laikas keltis? – kreipėsi į susirinkusias dalyves lektorė. – Žadintuvas čia gali būti kaip metafora, bet iš tiesų parodo, kiek mes esame pasiryžę veikti, o kiek – atidėlioti.
Tikiu, kad daugeliui balsas viliojamai kužda „tu dar pagulėk lovoje“, tačiau, jei norime kažką nuveikti, padaryti mažą pokytį savo gyvenime, mes turime veikti.“
Pokyčių trenerė, kognityvinės elgesio psichoterapijos (KET) praktikė, sertifikuota koučingo (ugdomojo vadovavimo) specialistė R.Girdvainė pasidalijo patarimais iš savo asmeninės, profesinės patirties, kaip nugalėti tuos gundančius balsus, taip pat pateikė, ką teigia mokslas apie šį reiškinį – kodėl mes taip linkę atidėlioti, kokie procesai tuo metu vyksta mūsų smegenyse.
Prie savo norų grįžo po 8 metų
„Visą savo gyvenimą aš buvau atidėliotoja. Bet ne todėl, kad man trūko profesinių kompetencijų, bet todėl, jog neatrodė, kad mano norai yra tokie svarbūs. Man svarbesni buvo kitų norai, o manieji visada galėjo palaukti.
Taigi, kad ir kaip norėjau studijuoti psichologiją, visgi pasirinkau kitą sritį – rinkodaros ir komunikacijos studijas. Man prireikė 8 metų, kad sugrįžčiau prie to, ko iš tiesų noriu, ir pradėčiau veikti savo pašaukimo kryptimi.
Pala, galvoju, aš net negaliu atlikti tokio paprasto darbo – paskambinti žmogui?
Tačiau, nepaisant to, kad jau buvau ten, kur noriu, man prireikdavo be proto daug pastangų, kad išjudėčiau ir padaryčiau kažkokį veiksmą – tarkim, sukurčiau svetainę ar paskambinčiau reikalingam žmogui. Galėdavau sugaišti savaites, mėnesius, buvo dalykų, kurių išvis nepadariau“, – prisipažino pokyčių trenerė.
Per pusantros minutės padarė tai, ką atidėliojo mėnesius
Kaip sakė moteris, viena iš priežasčių, kodėl ir gimė konferencija „Išdrįsk pradėti“, buvo ta, kad ji ieškojo padrąsinimo, „gero spyrio į užpakalį“ eiti ir daryti. Tačiau čia susidūrė su iššūkiais.
„Ruošiantis pirmajai konferencijai, man teko užduotis paskambinti lektoriams. Liko du – ir jiems niekaip nepaskambinu. Apima nesuvokiamas stresas. Jau ir kolegės ėmė raginti, sako, jau darome programą, gal visgi gali paskambinti ir sužinoti, ar tie lektoriai atvyks.
Ir kai kolegė pasisiūlė tą užduotį perimti, kažkas manyje įvyko: „Pala, galvoju, aš net negaliu atlikti tokio paprasto darbo – paskambinti žmogui?“ O negalėjau, nes lindo visokios mintys, ieškojau pasiteisinimo: dabar jam pietų pertrauka, nekels ragelio, gal paskambinsiu rytoj ryte ir pan.
Tačiau, kad ir kaip baisu buvo, priėmiau skambutį kaip iššūkį. Ir tą elementarų darbą atlikau per pusantros minutės, nors morališkai atidėliojau mėnesius!.. O kaip tuos mėnesius jaučiausi? Blogai – nes turiu padaryti, o nepadarau, atidėlioju, sąžinė graužia, nesmagu prieš koleges ir panašiai“, – pavyzdžių iš savo gyvenimo pateikė R.Girdvainė.
Tai vadinama atidėliojimu, arba prokrastinacija. Anot lektorės, tai nieko bendro neturi su tinginyste ar negebėjimu būti produktyviam, kaip dažnai galvojama. Atidėliojame, nes taip sukonstruotos mūsų smegenys, jos vengia bet kokio diskomforto ir mieliau renkasi malonumą. O pasiteisinimų atidėliojimui randame lengvai: „esu pavargusi“, „neturiu tam laiko“, „dar nesu tam pasiruošusi“ ir t. t.
„Taip atidėliojimas tampa įpročiu; pamažu imame atidėlioti savo svajones, savo gyvenimą. Taip tampame savo pačių priešais“, – akcentavo moteris.
Atidėliojame, nes taip sukonstruotos mūsų smegenys, jos vengia bet kokio diskomforto ir mieliau renkasi malonumą.
„Užuot radę laiko, mes randame tik pasiteisinimų“
R.Girdvainė drauge siekė nuraminti moteris: „Prokrastinacija yra globali problema. Atidėliojame visi, ir tai absoliučiai žmogiška. Tačiau atidėliojimas tampa kliūtimi tada, kai trukdo eiti pirmyn, siekti savo tikslų, tobulėti.“
Pokyčių trenerė pateikė pavyzdžių. „Turbūt ne vienam iš čia sėdinčiųjų teko keisti darbą. Ir kaip tai vyksta? Pirmiausia suvokiame, kad tas darbas nebepatinka, reikės susitvarkyti savo CV, parašyti motyvacinį laišką ir ieškoti, kur galėtume aplikuoti.
Ir kas tada vyksta su atidėliojimą mėgstančiomis smegenimis? Mes suvokiame, kad tiems darbams atlikti reikės laiko. O kada? Dieną dirbame, vakare jaučiamės pavargę. Taigi, kad susirastume kitą darbą, mums reikės mesti šitą – nes juk tiek užduočių reikia padaryti! Ir tokios mintys gali galvoje suktis savaites, mėnesius, netgi metus. Užuot radę laiko, mes randame tik pasiteisinimų, kaip to nedaryti.
Tas pats vyksta ir su sportu. Juk sporto klubai daugiausia uždirba iš metinių abonementų, kuriuos žmonės nusiperka ir net nepanaudoja. Ryte atsikeliame, nusiteikiame, kad jau eisime sportuoti, bet įvertiname, kad darbų laukia daug, esame pavargę, todėl perkeliame treniruotę į kitą dieną. O kitą dieną jaučiamės dar labiau pavargę – nes iš kur gausime energijos, jeigu nesportavome? Taip ir sukamės tame rate.
Įdomiausia, kad mes labai tikime tais savo pasiteisinimais“, – argumentavo R.Girdvainė.
Užuot radę laiko, mes randame tik pasiteisinimų, kaip to nedaryti.
Kodėl mes atidėliojame ir kaip tą įprotį įveikti
Lektorė paaiškino, kodėl mes mėgstame atidėlioti, ir pateikė 5 žingsnius, kaip įveikti prokrastinaciją.
Emocijos. Žmonės dažnai būna įsitikinę, kad tai yra laiko valdymo problema. Tai mitas, netiesa. Iš tiesų tai yra emocijų valdymo problema, įvardijo lektorė.
„Kai aš nesiryžau skambinti tiems lektoriams, aš turėjau laiko, tačiau nepadarydavau. Vadinasi, manyje vyko kažkas kita. Apie tai paaiškinsiu.
Kai gauname užduotį, mūsų viduje iššoka tokia beždžionėlė – primatinė smegenų dalis. Ta beždžionėlė bet kokią užduotį priima kaip grėsmę. Jeigu jai pasidaro neramu, nesaugu, apima nežinomybė, nepasitikėjimas savimi, ji išsigąsta ir reaguoja čia ir dabar.
Ką tai reiškia? Jeigu jaučiu blogas emocijas, kurios susijusios su tomis užduotimis, aš jas turiu nustumti, atidėti į šalį ir užsiimti kažkuo malonesniu, t. y. pažiūrėti serialą, panaršyti internete, paplepėti su drauge. Žodžiu, užsiimti viskuo, tik ne užduoties, kuri kelia tokią didelę grėsmę, atlikimu“, – aiškino koučerė.
Įsivaizduokite: mūsų racionalios smegenys išsijungia, o ta vidinė beždžionėlė mums aiškina, ką daryti?! Iš nežinojimo, ką daryti, iš savotiškos nevilties, mes nustumiame tas negatyvias emocijas, manydami, kad jos pradings. Tačiau paradoksas: kai vėl teks grįžti prie užduoties, tų negatyvių emocijų dar pagausės.
„Taigi, kas manyje vyko, kai negalėdavau paskambinti tiems lektoriams? Giliau panaršiusi suvokiau: bijojau, kad pasakys, jog konferencija yra nesąmonė, kad atsisakys joje skaityti pranešimą ir pan. Taigi, kai kas nors mums trukdo pajudėti iš vietos, reikėtų pirmiausia savęs paklausti: o ką aš jaučiu, kodėl mane apima tokie jausmai?“, – patarė R.Girdvainė.
Įsivaizduokite: mūsų racionalios smegenys išsijungia, o ta vidinė beždžionėlė mums aiškina, ką daryti?!
Pirmasis būdas tvarkytis su „atidėliojimo beždžionėle“, anot lektorės, yra pradėti tvarkytis su savo emocijomis: stebėti, kas vyksta, įsivardyti ir klausti savęs, kodėl vis dar atidėlioju šitą dalyką: gal to visai nenoriu, gal nereikia, gal tai netgi ne mano, o kieno nors kito svajonė.
O gal tai baimė? Labai dažnai mes bėgame nuo to, ko bijome. O jeigu mes bijome, gali reikšti, kad tai mums yra be galo svarbu.
„Man panašiai buvo su viešu kalbėjimu. Mokykloje neturėjau problemų lipti ant scenos, kalbėti prieš žmones, o prieš penkerius metus, kai pradėjau koučerės veiklą, kai ruošėmės pirmajai konferencijai, nesupratau, kodėl man tą reikėtų daryti – juk nenoriu.
Smegenys visaip ieškojo būdų, nes bijojau. Bijojau viešai kalbėti, todėl ir atidėliojau. Todėl labai svarbu sau būti atviram ir atsakyti į visus klausimus nuoširdžiai.
Dar vienas aspektas – jei suvokiame, kad mums būtinas pokytis, susitaikykime su tuo, kad bus nemalonių jausmų, to neapibrėžtumo, nepasitikėjimo savimi, kažkokių baimių. Tačiau susidūrus su tomis emocijomis ir su jomis išbuvus, jos slopsta, o štai atidedamos emocijos sugrįžta bumerangu“, – konferencijos dalyves perspėjo R.Girdvainė.
Taigi didžiausias atidėliojimo baubas yra ne užduotys, o emocijos. Tad reikia su jomis susitvarkyti.
Priekaištai sau. Kas vyksta, kai mes atidėliojame, ko nors nepadarome? Mes labai ant savęs pykstame ir sau priekaištaujame.
„Tos mintys ir sąžinės priekaištai neleidžia judėti į priekį. Mes juos metai iš metų tempiamės su savimi kaip sunkiausią naštą, todėl ir jaučiamės blogai, ir dar neturime laisvės, energijos ir motyvacijos judėti toliau.
Bijojau viešai kalbėti, todėl ir atidėliojau.
Ką daryti? Reikia suprasti, kad pokyčių atidėliojimas yra žmogiškas, natūralus dalykas, tačiau tai suvokus, nebeužsiimti savigrauža, o eiti pirmyn, išdrįsti pradėti“, – ragino koučerė.
Svajonės dydis. Dažnai mums trukdo pajudėti į priekį ir imtis pokyčių mūsų svajonės mastelis. Jeigu mūsų svajonė didžiulė, tai net nebenorime jos ir imtis, nes bijome, kad taip niekada jos ir nepasieksime.
„Kai pradėjau savo veiklą, norėjau įkvėpti tūkstančius žmonių, tačiau tas skaičius atrodė taip baisiai, kad aš negalėjau įkvėpti netgi vieno žmogaus. Paskui supratau – jei parašysiu straipsnį ir duosiu paskaityti draugei, kaimynei, tai nebus taip jau blogai, vis kažkur judėsiu. Taigi patarimas paprastas – tą jūsų norimą pokytį (ar svajonę) reikėtų suskaidyti į mažesnius gabaliukus. Pradėkite nuo paprastų, mažų žingsnių“, – patarė lektorė.
Tikslas ir vizija. „Kai jau įsivardijote, kokio pokyčio norite, labai svarbu yra jūsų tikslai ir vizija, nes kitaip bus labai sunku rasti motyvacijos veikti.
Taip, neabejotinai girdėsite balsus, kurie kvies likti lovoje ar tame taške, kur dabar esate, nes malonu, patogu ir saugu, tačiau tik vizija padės judėti pirmyn“, – akcentavo R.Girdvainė.
Susikurti palaikančią aplinką. Tai labai svarbi sąlyga, jei norite judėti ir siekti pokyčių savo gyvenime.
„Viena priežasčių, kodėl šiandien stoviu scenoje, yra aplinkinių žmonių palaikymas. Kai 2017 metų kovą mums kilo idėja surengti konferenciją moterims, antras dalykas, kurį pasakė kolegė Aistė, buvo tas, kad aš turėsiu skaityti pranešimą.
Man buvo labai baisu, nes iki tol skaitydavau 30 žmonių auditorijai; negalėjau suvokti, ką aš pasakysiu 20 kartų didesnei publikai. Ir tik savo kolegų ir bičiulių dėka šiandien esu čia. Tai įkvepia judėti pirmyn.
Linkiu ir jums susirasti žmonių, kurie tikėtų jumis ir skatintų judėti“, – pokyčiams įkvėpė R.Girdvainė.
Raminta Girdvainė – pokyčių trenerė, kognityvinės elgesio psichoterapijos (KET) praktikė. Sertifikuota koučingo specialistė (ICF) ir Points of You trenerė. Pokyčių iniciatyvos „Išdrįsk pradėti“, įkvėpusios jau daugiau nei 3 500 moterų Lietuvoje ir už jos ribų, viena įkūrėjų ir organizatorių.
Raminta padeda žmonėms realizuoti save, atskleisti savo tikrąjį potencialą ir įgyvendinti trokštamus pokyčius.
