Savo patirtimi ji dalinasi „Huffington Post“.
„Žiūrėdama į savo vestuvių nuotraukas, matau du naivius, kupinus lūkesčių vaikus, kurie net nepradėjo atrasti savęs, o jau nusprendė įteisinti savo santykius, taip ir neišsiaiškinę, kas tokie yra ir ko iš tikrųjų nori.
Kartu patyrėme tiek daug pirmųjų kartų. Pirmas butas, pirmas šunytis, pirmas namas, pirma kelionė, pirmas vaikas, po mažiau nei dviejų metų – ir antras. Manėme, kad viską darome teisingai. Darėme viską, ką turėjome daryti. Galiausiai tai ir tapo mūsų, kaip poros, pražūties priežastis.
Kai augau, man buvo kalama, kad turiu būti gera mergaitė – būti visų mėgiama, laikytis taisyklių ir visada visiems šypsotis. Nuo pat mažens buvau išdykus. Man patikdavo dalykai, kurių neturėčiau daryti.
Turėdavau nedorų minčių, svajonių apie nuotykius, seksualines fantazijas, kurios, tikriausiai išverstų mano mamą iš kojų, bei idėjų, kurios tikrai nesiderintų prie tos „sėkmės“ formulės, kurios mane mokė. Kiek galėdama ilgiau gniaužiau viską savyje. Tikėjau, kad turėjau būti gera mergaitė, kad nusipelnyčiau meilės.
Bėgantys mėnesiai, metai, antrojo vaiko gimimas leido man atsiskleisti. Kai prisimenu tą laiką, suvokiu, kad būtent tai ir buvo mano atsiskleidimo pradžia. Bemiegės naktys, kūdikis su pilvo skausmais, išaugęs į sunkų darželinuką, ginčai, finansiniai sunkumai, dingęs intymumas, mėnesiai, praleisti depresijos gniaužtuose, rutina, audringas ir viską nuodijantis romanas – viskas susipynė į galingą uraganą, privertusį abu su vyru ištraukti galvas iš smėlio.
Gera mergaitė dingo.
Tai jau nebebuvau aš. Aš norėjau laisvės, miesto šviesų, bei intymaus laiko su tuo vieninteliu žmogumi, kurio taip ir neturėjau progos pažinti – savimi.
Mane apėmė veriantis skausmas, nes visi mano geri norai privertė mane subyrėti. Atsidūriau dugne. Ką gi galėjau daryti? Gausiai atsiprašinėti, priburti, kaip aš gailiuosi, grįžti į rutiną ir pasiduoti dabarčiai? Prisidengti šalta realybe; susitaikyti, kad pati pasiklojau sau lovą ir dabar turėsiu joje miegoti?
TAIP PAT SKAITYKITE: 7 klausimai porai, norinčiai susilaukti vaikų
Po velnių, tikrai ne.
Buvau apdovanota laukine širdimi, ir buvo pats laikas leisti jai rodyti kelią. Būti visiškai atvirai – beprotiškai baisu, bet susitaikiau su tuo. Mano vyras nusipelno partnerės, kuri jį dievintų, kurią tenkintų gražus namas priemiestyje bei paskola 30-čiai metų ir kuri tik ir lauktų galimybės susirangyti jam ant kelių ir prie jo prisiglausti.
Tai jau nebebuvau aš. Aš norėjau laisvės, miesto šviesų, bei intymaus laiko su tuo vieninteliu žmogumi, kurio taip ir neturėjau progos pažinti – savimi.
Mano buvęs vyras yra tarsi siena man ir mano vaikams. Kai prispaudžia sunkumai, pasirodo tikrosios spalvos, ir mūsų spalvos pradėjo piešti patį nuostabiausią paveikslą. Mes niekada nepraradome noro vaikams būti pačiais geriausiais tėvais. Jis žinojo, kad jo svajonės ir laimės apibrėžimas man buvo tarsi spygliuota viela, ir jis pakankamai mane mylėjo, kad leistų man skristi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kūno signalai, išduodantys rimtas ligas
Tam, kad atrasčiau, kas esu, kad tyrinėčiau tai, ką noriu, ir būčiau atvira pati sau – tokia, kurios venomis sruveno ugnis, vėl įžiebdama meilę gyvenimui. Ta išdykusi mergaitė, įsimylėjusi nuotykius, tai, kas nežinoma ir neatrasta, kurios demonai nedavė jai ramybė, ir kuri per dieną patirdavo visą emocijų diapazoną, – ta mergaitė irgi nusipelnė meilės.
Dabar mes nuolat vakarieniaujame kartu su berniukais jo namuose priemiestyje arba mano bute mieste. Mes vis dar einame pasivaikščioti visi kartu, kartu švenčiame šventes ir planuojame pirmą šeimyninę kelionę šiai vasarai. Abu jaučiame, kad dovanojame berniukams evoliuciją.
Meilės ir šeimos neapibrėžia santuokos sertifikatas ar kažkieno kito nustatytos gairės.
Meilė reiškia priimti ir puoselėti vienas kito laimę.
Meilė – tai, kai atrodo, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės ir šoks po visą kambarį, pamačius jums brangų žmogų nuoširdžiai šypsantis ar juokiantis net atsilošus.
Meilė reiškia laikytis vienas kito, kai gyvenimas tampa sudėtingas.
Meilė nestabdo ir nesitiki, kad būsite kažkas, kas nesate.
Svarbiausia, mes tikimės padovanoti vaikams suvokimą, kad tie, kurie iš tiesų juos mylės, norės, kad jie būtų laimingi. Skyrybos nebūtinai turi eiti koja kojon su kažkokiais nuostoliais.
Aš myliu savo buvusį vyrą. Jis vis dar yra vienas mano geriausių draugų ir geriausias tėvas mano vaikams. Mes labai įskaudinome vienas kitą, tačiau vienas kitam nuoširdžiai atleidome.
Nors mes esame visai kitokie nei tie vaikai, prieš daugelį metų kartu stovėję prie altoriaus, mūsų širdyse vis tiek gyvuoja meilė, tikra meilė tam, kuo kitas iš mūsų nori būti, – net jei norime nebūti vyru ar žmona.“
