– Karolina, konsultuojate poras jau dvylika metų. Sakykite, kuo svarbus artumas, intymumas poros santykiuose? Kas juos apibrėžia?
– Žmonės iš prigimties yra linkę kurti santykius, nes pavieniui neišgyventų (pagal gamtos dėsnius, tai nėra apie sąmoningą apsisprendimą).
Natūralu, kad ieškomės partnerio, su kuriuo jaustumės artimi, kad sukurtume tam tikrą komandą, šeimą – niekas juk nenori būti vienišas.
Poros santykiuose yra tarsi dvi vietos žmonėms, užpildytos kažkuo ypatingu, artimu. Ir jei tas ypatingumas, artimumas vienas kito atžvilgiu prarandamas, ta vieta tampa tuščia, nors joje vis dar yra žmogus. O tuščia vieta ilgai nebūna – taip ir atsiranda treti, ketvirti žmonės poros santykiuose.
Sakyčiau, jog artumas yra intymumo sinonimas. Artumas poroje būna tiek dvasinis, tiek fizinis (kūniškas), tiek emocinis, tiek mentalinis. Visi šie aspektai sukuria artimą ryšį, jie leidžia pereiti iš įsimylėjimo fazės į meilę.
Bendrąja prasme, artimam žmogui aš galiu išsipasakoti, kai man gera ar sunku, galiu pasidalyti išgyvenimais, problemomis, nerimu, nes žinau, kad gausiu palaikymą, pagalbą, patarimą ar tiesiog išklausymą, buvimą šalia.
Kiek žmonės yra artimi, galima spręsti pagal tai, kiek jie gali būti vienas kitam atviri. Ir tame atvirume kuriasi artimas, intymus ryšys.
Mes turime gebėti išsirengti – fiziškai, emociškai, dvasiškai, mentališkai, – kad sukurtume artimą romantinį ryšį.
– Kokios dažniausios priežastys trukdo vystyti artimą ryšį, visapusiškai apsinuoginti vienam prieš kitą?
– Išskirčiau kelis pagrindinius aspektus:
Skirtingos išankstinės nuostatos, susijusios su vaidmenų pasikeitimu. Jos susiformuoja biologinėje šeimoje. Jei santykių pradžioje tos nuostatos stipriai neveikia, pasikeitus poros statusui (pvz., susituokus), jos vis labiau išlenda. Tai yra vienas pavojingiausių laikotarpių santykiams.
Trauminės buvusių santykių patirtys. Ne veltui psichologijoje teigiama, kad po partnerių išsiskyrimo ar partnerio netekties turi praeiti kažkiek laiko, kad būtų galima kurti naujus santykius. Visa tai svarbu tam, kad kuo mažiau lygintume buvusį partnerį su dabartiniu; kad neperkelinėtume jam tam tikros problematikos, kuri buvo būdinga buvusiuose santykiuose.
Ir dažnai gaunasi taip, kad esamas partneris „moka“ už buvusiojo klaidas. Tarkime, jei praeitas partneris man buvo neištikimas, tai dabartiniuose santykiuose daug jautriau vertinsiu niuansus, kurie gali tarsi vesti į neištikimybę, nors tam ir nėra pagrindo.
Kiek žmonės yra artimi, galima spręsti pagal tai, kiek jie gali būti vienas kitam atviri.
Klaidingos auklėjimo nuostatos. Vėlgi kalbu apie tam tikrą santykių suvokimą, įdiegtą biologinėje šeimoje. Pavyzdžiui, jei tėvai dukrą auklėjo konservatyviai, ji suaugusi santykiuose nemokės atskirti savo tikrųjų poreikių; arba jei tėvai „sulaužo“ sveiką požiūrį į seksualinius santykius, teigdami, kad tai negražu ar to negalima, nesąmoningai bus perimamas toks mąstymas.
Neišspręstos santykių problemos. Tai tarsi spręstos, apkalbėtos, bet iki galo taip ir neišspręstos problemos, sugrįžtančios kaip jausminis aidas. Dažnai žmonės santykiuose laikosi įsikibę tam tikros praeities nuoskaudos, ją brangina kaip kozirį – neva, kai man papriekaištaus, tai turėsiu kuo atsikirsti. Ir tas koziris tampa labai svarbus.
Tokių nuoskaudų galima prisikrauti pilną pintinę ir neštis per santykius. Be abejo, kuo sunkesnė pintinė, tuo labiau nukenčia santykių artumas.
Nepriėmimas. Jei prisimintume romantines dainas, jose dažnai kalbama apie tai, kad „priimk mane tokį, koks esu“. Ta tendencija labai akivaizdi: visi norime, kad priimtų mus, kokie mes esame, bet kai tai liečia kitą – kažkodėl norime, kad jis keistųsi.
Visgi partnerio unikalumo, jo asmenybės skirtumų nepriėmimas ypač trukdo vystytis artimam ryšiui. Priėmimas nėra visko leidimas ar prisitaikymas, tai – gebėjimas priimti partnerio kitoniškumą per atlaidumą.
Susireikšminimas. Šiuo atveju sąvoką vartoju dviem prasmėm: kai galvoju, kad esu svarbesnis santykiuose, kad geriau žinau (įsijungia konkurencija); arba kai manau, kad kiekvienas priekaištas ar nepasitenkinimas yra skirtas man asmeniškai, ir jį priimu kaip kaltinimą, kad esu blogas (tai gali būti žemos savivertės požymis). Tokie susireikšminimai gali labai kenkti vienas kito išklausymui, bendravimui.
Manymas, kad yra savaime suprantami dalykai. Kai galvoju, kad mano mintys, norai yra savaime suprantami ir neskiriu nė kruopelytės dėmesio, kad paaiškinčiau tai kitam. Pavyzdžiui, moteriai gali būti savaime suprantama, kad vyras jai turi dovanoti gėles, nors vyras apie tai net nepagalvoja. Ir dėl tokių neaptariamų neatitikimų, prasideda tam tikras atitolimas poroje.
Užmigimas „ant laurų“. Iš pradžių santykiuose būna viskas gražu, lengva, paprasta. Po to pradedame kartu gyventi, susituokiame, susilaukiame vaikų – įsisukame į rutiną ir tiesiog užmiegame. Tai irgi tolina ir atšaldo santykį. Vieną dieną atsibudęs galiu suprasti, kad „o, kažkas čia ne taip“; tuo tarpu partneris jau gal penkerius metus apie tai galvoja.
Partnerio unikalumo, jo asmenybės skirtumų nepriėmimas ypač trukdo vystytis artimam ryšiui.
– Kas galėtų signalizuoti, kad santykiams trūksta artumo?
– Savo praktikoje visuomet pirmiausia užduodu klausimą, kokios aplinkybės ar priežastys paskatino ieškoti pagalbos. Viena pora atsakė: „Mes šiek tiek pradėjome vienas kitą erzinti.“
Tai čia jau kiekvienas pats sau gali pasidaryti išvadas, kiek reikšmingas tas „šiek tiek“. Bet jei visgi tarpusavio santykyje atsiranda erzinančių dalykų, pradedami kaupti „koziriai“, stinga atvirumo – jau yra požymis, kad santykiuose ne viskas gerai.
– Kaip išsaugoti, palaikyti artumą ilgalaikiuose santykiuose?
– Išskirčiau kelis patarimus:
Priėmimas. Partneris yra kitas žmogus, su savo bagažu, traumomis, nuostatomis, skirtumais. Ir svarbu tai suvokti ir priimti žmogų tokį, koks jis yra; suprasti, kad ne viskas yra apie mane (čia taip pat svarbu tam, kad išvengtume susireikšminimo).
Suprantama, kad esminiuose dalykuose (moralės, vertybių, vaikų, gyvenamosios vietos, karjeros, šeimos modelio) porą turėtų sieti panašumai. Tačiau smulkesniuose dalykuose atvirkščiai – skirtumai tik papildo žmones, juos galima panaudoti vienas kito labui, ir tai reikia vertinti.
Priėmimui svarbu pakantumas, atlaidumas vienas kitam.
Pasimatymai. Patarčiau vieną kartą per savaitę išeiti iš namų į tikrą pasimatymą – ne su draugais, vaikais, o tik dviese. Kartą per mėnesį verta tik dviese išvykti nakvynei ne namuose. Ne pas draugus į sodybą ar pas tėvus į gimtą kraštą. Galima išsinuomoti viešbutį ar galbūt nuvykti į savo sodybą. Tai padeda atkurti, užtvirtinti dviejų žmonių santykį, buvimą kartu.
Kalbėjimas ir klausymasis. Dažniausiai mes kalbame apie kitą, o ne save, ir klausomės galvodami, ką norime pasakyti, o ne bandydami išgirsti. Tačiau reikėtų kaip tik kalbėti apie tai, ką man tai reiškia, kaip aš jaučiuosi; lygiai taip pat ir klausantis reikia stengtis išgirsti ir suprasti žmogaus poziciją.
Jei partneris tikslinasi: „Ar tu norėjai mane įžeisti?“, galime supykti, kad jis mano, jog įžeidinėju. Tačiau jei tokią frazę išgirsime kaip signalą, kad žmogus pasijautė įžeistas, galime sureaguoti pozityviai: „Aš nenorėjau tavęs įžeisti. Kas būtent tave įžeidė?“
Atvirumas. Nuolatos domėkitės, kas jūsų partneriui yra svarbu, kaip jis jaučiasi, ar jūs jam suteikiate tai, per ką jis gali jaustis mylimas. Sakykite, kaip jūs norite būti mylimi.
Karts nuo karto aptarkite lūkesčius vienas kito atžvilgiu (kokie tavo poreikiai ir ar aš turiu galimybes juos patenkinti).
Kitas dalykas, jei neišsakome pastabų, kritikos ar iki galo neišsprendžiame problemų, lieka nuoskaudos. Tada ir įvyksta situacijos, kai pasakau partneriui pastabą dėl šakutės, o man pareina didžiausia banga pykčio. Tad verta pasirinkti ramų laiką, kad būtų aptariamos konfliktinės situacijos.
Atsakomybės prisiėmimas. Visuomet svarbu suvokti, kad konfliktas vyksta dalyvaujant dviem žmonėms. Jei jūs esate konflikte, vadinasi, ir jūs esate konfliktuojantis. Todėl pirmiausia reikėtų pagalvoti, ką aš padariau ne taip.
Tradicijos. Kurkite bendras šeimos tradicijas, įpročius, kad ir susietas su tam tikromis datomis. Atraskite bendrą veiklą, kuri būtų įtraukianti ir kurioje galite turėti bendrų siekių.
Džiaukitės vienas kitu. Darykite vienas kitam staigmenas, girkite vienas kitą. Dažnai mes pasakome, ko kitas nepadarė, ir pamirštame pasakyti, ką gero padarė.
Savaitės ar mėnesio pabaigoje pasakykite, kas jums patiko apie partnerį, kuo džiaugiatės, ką vertinate, kas jums pasirodė svarbu.
– Kaip atkurti tą artimą ryšį, jei poroje jaučiamasi tarsi „ant slenksčio“?
– Pirmiausia, tam reikia skirti laiko ir dėmesio. Dauguma žmonių galvoja, kad santykiai kaip duotybė. Tačiau geri santykiai yra įdėtų pastangų rezultatas.
Deja, bet žmonės dažnai vadovaujasi klaidinga nuostata, kad jei santykiuose reikia dirbti, tai tokie santykiai jau nereikalingi. Tada ir pasmerkiame save vėl ir vėl naujiems santykiams. Bet juk geriausi rezultatai pasiekiami tik skyrus daug laiko ir pastangų.
Siekiant atkurti ryšį, būtų labai prasminga sau priminti, kad visgi mes esame pora, ir pasvarstyti, ką dėl mūsų, kaip poros, gerovės galime padaryti.
