Kodėl prisipažįsta nepadariusieji nusikaltimo
Nusikaltimas yra tik kulminacija arba ledkalnio viršūnė. Prieš tai asmuo dažnai planuoja, analizuoja, atima iš savęs begalę kūrybingų, turiningų ir praturtinančių galimybių, apkartina daugelio žmonių gyvenimus, pakerta pasitikėjimą savimi, kuris kartais būna duotas netgi avansu. Tokia seka būdinga 95 proc. nusikaltimų ir tik 5 proc. būna spontaniniai, kitaip tariant, nulemti afekto būsenos, kai nusikaltėlis nesuvokė, ką daro.
Išanalizuoti ir suprasti nusikaltimo anatomiją, atsekti priežastis ir motyvus padeda kriminalinė psichologija. Neretai atskirti, kas yra tiesa, o kas melas, specialistui – didelis iššūkis. Psichologė Julia Shaw daugelį metų tyrė šiuos fenomenus ir netgi nustatė, kad egzistuoja terminas „false memories“ (Klaidingi atsiminimai).
Psichologas turi atskirti, ar asmuo fantazuoja, ar iš tiesų įvykdė ir patyrė šokiruojančius įvykius. Viena vertus, jei žmogaus savivertė žema, jis gali prisipažinti įvykdęs nusikaltimą, nors gyvenime to neatliko. Ir tik išaiškinus tikruosius nusikaltėlius paaiškėja tikroji tiesa. Tai susiję ir su apklausą vykdančių asmenų apklausos pobūdžiu. Kuo daugiau ir intensyviau asmuo apklausiamas, tuo daugiau jam gali kilti klaidingų atsiminimų („false memories“), kad jis atliko nusikaltimą.
Kai aukos apkaltina ne tą asmenį
Klaidingų prisiminimų gali kilti ir aukai. Psichologė J.Shaw aprašė savo konsultuojamą atvejį, kai mergina buvo išprievartauta nepažįstamo asmens, bet išprievartavimu apkaltino žinomą šou verslo atstovą, t. y. mergina kreipėsi į teisėsaugą nurodydama, kad konkretus vyras ją išprievartavo, ir netgi nupiešė minėto aktoriaus fotoportretą. Tačiau apkaltintas vyras turėjo nenuginčijamą alibi: tuo metu, kai neva jis darė nusikaltimą, iš tiesų jis buvo kino studijoje ir davė interviu.
Po išsamaus tyrimo paaiškėjo, kad vyras iš tiesų buvo nekaltas, nes mergina tiksliai neprisiminė nusikaltėlio, bet nusikaltimo įvykdymo dieną žiūrėjo televizijos laidą, kurioje kalbėjo minėtas aktorius, ir, pati to nesuvokdama, pasąmonėje susiejo su vėliau įvykdyto nusikaltimo kaltininką su prieš tai matytu vaizdu ir asmeniu. Prireikė gero kriminalinės psichologijos specialisto analizės, kol viskas buvo sudėliota į vietas.
Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip gali pasireikšti klaidingi prisiminimai. J.Shaw aprašo ir kitą atvejį, kai mergina apkaltino asmenį dėl išprievartavimo. Neva ji netgi buvo pastojusi ir po to pasidariusi abortą. Ir tik vėliau, po neuropsichoanalitinio ir ginekologinio tyrimo paaiškėjo, kad mergina niekada nebuvo pastojusi… Tai buvo susiję su vaikystėje patirtais kompleksais ir vėlgi „false memories“.
Nusikaltimo dieną mergina žiūrėjo televizijos laidą, kurioje kalbėjo minėtas aktorius, ir, pati to nesuvokdama, susiejo nusikaltėlį su šiuo vaizdu.
Kodėl naudinga prisiminimus „perrašyti“
Patyręs kriminalinis psichologas jau pradinės apklausos būdu gali įvertinti, ar jis turi reikalą su nusikaltėliu, ar su neteisingai apkaltintu nukentėjusiuoju. Tačiau karjeros pradžioje kyla daug iššūkių.
Bakalaurantė K.Paukštytė, atlikdama darbą apie kriminalinius stereotipus, nustatė, kad dalis žmonių netgi turi susikūrę, kaip turėtų atrodyti potencialus nusikaltėlis: tai dažnai yra žemas, kresnas baltaodis, siaurokomis akimis, galimai su kepure ar skrybėle, arba aukštas tamsiaodis, su plačiu žandikauliu ir giliomis akiduobėmis. Tačiau šioje vietoje be galo svarbu atskirti išankstinį nusistatymą ir faktografiją.
Aiškinantis jau patvirtintų nusikaltėlių genealogiją, neretai išaiškėja jų pačių trauminės ankstyvos vaikystės patirtys, kai jie ankstyvoje vaikystėje ar dar iki gimimo patiria nemeilę, nepriėmimą ar netgi smurtą. Žinoma, tai nepateisina jų vėliau įvykdytų nusikaltimų, tačiau gali padėti geriau suvokti jų veiksmų motyvus ir atliktų veiksmų genezę. Kita vertus, jau įrodyta, kad įmanoma perrašyti atminties kodus. Asmeniui rekomenduojama pakreipti savo mintis, ketinimus ir veiksmus nauja, pozityvesne linkme.
Netgi po daugelio neigiamų išgyvenimų prisiminti teigiamus įvykius, tai, kas buvo gražaus gyvenime, įvertinti tuos žmones, kurie jais pasitikėjo, įkvėpė ir palaikė – turi terapinę prasmę jų asmenybės gydymui ir teigiamai transformacijai. Šis procesas įvardijamas terminu „memory rewriting“ (prisiminimų perrašymas).
