– Ar tiesa, kad aplinka ir kiti žmonės dažnai atrodo taip, kaip pats jautiesi?
– Psichologijoje tai vadinama projekcija, procesu, vykstančiu mūsų pasąmonėje. Paprasčiausias pavyzdys: dažniausiai prislėgtiems žmonėms jų aplinka ir kiti žmonės atrodo prislėgti; jiems viskas atrodo pikčiau, niūriau, liūdniau, nei iš tikrųjų yra.
Arba, įsivaizduokime, paauglė pasakoja draugei ar mamai, kad vienas vaikinas praeidamas vis į ją žiūri. Aišku, galbūt jis ja žavisi, bet tas pasakojimas gali rodyti ir tai, kad ji norėtų, jog taip būtų.
Beje, kiekvieno įsimylėjimo pagrindas yra projekcija: įsimylėjęs žmogus į tą kitą projektuoja savo norus, idealus; nors tas žmogus niekada idealus nebūna, įsimylėjusiam žmogui iš pradžių taip atrodo.
Aišku, būna ir kraštutinių projekcijos atvejų, kurie su adekvačiu funkcionavimu gyvenime neturi nieko bendro.
Vienas klasikinių yra persekiojimo kliedesys, kai žmogui ima atrodyti, kad jį nori nužudyti; kad jį kažkas seka, stebi pasaulinės sekimo organizacijos. Persekiojimo kliedesys pasireiškia tuomet, kai žmogus nesugeba susitvarkyti su agresija, kuri yra jo viduje (agresijos turi kiekvienas žmogus), ir dėl to labai dideliais kiekiais ją priskiria aplinkai.
Lygiai taip pat veikia ir pavydo kliedesys, dažniau būdingas vyrams, kai jiems ima atrodyti, kad jų žmonos jiems neištikimos. Pavydo kliedesys gali atsirasti ir dėl įvairių ligų, viena populiariausių – alkoholizmas. Tokiu atveju, pavydas gali ir neturėti jokio pagrindo, o būti susijęs su paties žmogaus potraukiu; tuo, kad jis „perkelia“ savo potraukį kitam.
Dar paminėčiau dažną projekcinį testą, kuris alkoholikams pranašauja baltąją karštinę: jiems rodomas baltas popieriaus lapas, ir kai kurie ima matyti velnius, kitas baisybes. Tai čia yra labai konkretus projekcijos pavyzdys.
Lygiai taip pat veikia ir pavydo kliedesys, dažniau būdingas vyrams, kai jiems ima atrodyti, kad jų žmonos jiems neištikimos.
Pasitaiko ir kitokių kategoriškų atvejų. Tarkime, vyras pykstasi su savo žmona, kad ji netvarkinga, nedėmesinga ir visokia kitokia. Jo paklausus, kodėl taip yra, jis atsako: „Ji bjaurybė ir nori man pakenkti.“
Tai šis atvejis pirmiausia rodo egocentrišką mąstymą, kai žmogui atrodo, kad viskas pasaulyje vyksta dėl jo. Jis gali rodyti ir projekciją – žmogus savo priešiškumą priskiria kitam ir yra šventai įsitikinęs, kad jokio kito paaiškinimo nėra.
– Bet turbūt ne visada tokie negatyvūs jausmai kito ar kitų atžvilgiu yra paremti tik žmogaus įsivaizdavimu, jo paties savijauta?
– Yra ir toks dalykas, apie kurį dar kalbėjo Sigmundas Freudas, – kad gana dažnai įsivaizdavimai, kurie atrodo visiškai niekuo nepagrįsti ar beprotiški, savyje turi kokį nors tiesos grūdą.
Nors Otelas nebuvo teisus manydamas, kad Dezdemona jam nusidėjo, buvo neištikima ir padarė baisių nusikaltimų, jis nebuvo neteisus, įtarinėdamas ją šiokiais tokiais jausmais Kasijui. Noriu pasakyti, kad galbūt tai, jog tau atrodo, kad kažkas su tavimi vienaip ar kitaip elgiasi – nėra absoliučiai atsitiktinis dalykas.
Psichiatrijoje yra toks kalambūras: „Jeigu tau atrodo, kad kažkas tave seka, tai dar nereiškia, kad taip nėra.“ Kitaip tariant, visi mūsų įsivaizdavimai, kylantys iš pasąmonės, gali būti paremti nors ir dalimi tiesos.
– O kaip paaiškintumėte situacijas, kai žmogus pradeda jaustis taip, kaip kitas šalia jo jaučiasi?
– Toks jausmų perdavimas vyksta iš pasąmonės į pasąmonę. Tai nėra sąmoningas pasirinkimas; nėra taip, kad kažkas man pasakė, jog jam neramu, ir dėl to aš nusprendžiau jaustis neramiu. Žmogus negali sąmoningai „užsisakyti“, kad jį apimtų vienas ar kitas jausmas.
Pateiksiu paprastą pavyzdį. Ko gero, visi gyvenime esame patyrę, kai kokioje nors vietoje sėdint su visiškai svetimu, pirmą kartą sutiktu žmogumi, tyloje ir net nebūtinai žiūrint vienam į kitą, apima nejaukumas, neramumas, norisi išeiti. Gali būti ir priešingai – tokioje situacijoje darosi jauku, ramu. Taip būna, kai pasąmoningai „perimi“ kito žmogaus jausmus.
Svarbu tai, kad tu negali jausti to, kas tau yra visiškai nebūdinga. Tam, kad galėtum pasąmoningai perimti kito žmogaus jausmus, juos pajusti, tai jau turi būti tavo patirty, kad ir mažais kiekiais.
Kitas dalykas, toks susitapatinimas – gebėjimas pajusti, kaip jaučiasi kitas žmogus, – yra empatijos pagrindas. Kai kuriomis aplinkybėmis tai vienintelis būdas suprasti kitą, kaip kad bendraujant su kūdikiais. Kūdikis negali papasakoti, kas jam yra, bet mama pasąmoningai jaučia, kada jį reikia paimti ant rankų, maitinti, pašnekinti; jai automatiškai į galvą ateina būtent tie žodžiai, kuriuos reikėtų jam pasakyti.
Aišku, mama, „prisiimdama“ kūdikio jausmus, kartais pradeda jausti ir didesnį nerimą, skausmą, liūdesį, nors atrodytų, kad nėra čia ko. Tai vyksta, kai vaikas dar nemoka tvarkytis su stipriais jausmais ir juos projektuoja į išorę. Tokie jausmų perdavimai vyksta įvairiausiais būdais (ne tik žodžiais): prisilietimu, žvilgsniu, kitomis juslėmis.
– Jūs prieš tai paminėjote kraštutinius projekcijos atvejus, kai žmogų apima pavydo kliedesys ar savo priešiškumo perkėlimas kitam – „jis taip su manimi elgiasi, nes manęs nekenčia“. Kaip gali tą kitą žmogų, į kurį taikomi negatyvūs jausmai, paveikti tokie puolimai?
– Didele dalimi tas poveikis priklauso nuo to kito, puolamo žmogaus – koks jis yra, kiek jis gali atlaikyti. Taip pat ir būdų suvokti tai, ką su tavimi daro ar kaip elgiasi, yra labai daug.
Tarkime, įžeidinėjimus galima suvokti labai skirtingai: tu gali galvoti, kad tas įžeidinėtojas yra žmogus, kuris patiria daug sunkumų gyvenime, arba, kad jam kažką nemalonaus primeni; gali pagalvoti ir tai, kad „užsilipo ant sprando“, „mano, kad gali manęs negerbti, tai ir negerbia“.
Sakyčiau, suaugęs žmogus gali būti pakankamai brandus, kad galėtų įvertinti kažkokių įžeidinėjimų neadekvatumą ir atitinkamai reaguoti. Bet jei jis savyje neturi mechanizmų, kurie jam padėtų su tuo tvarkytis, gali kilti sunkumų.
– O ar nebūna taip, kad žmogus įtiki, kad yra toks, kokiu jį laiko kitas? Jau kuris laikas paplitęs „gaslighting“ terminas (liet. „miglos pūtimas“) – manipuliacijos technika, kai žmogus bando įtikinti kitą tuo, ko nėra; priverčia jį abejoti savimi ir savo aplinka.
– Kartais taip gali būti, bet vėlgi, noriu pabrėžti, kad tai labiau priklauso nuo to, kuris įtiki, o ne nuo to, kuris daro tą žalą.
Yra daug tiesos pasakyme, jog kitas žmogus tavyje negali įkalbėti to, ko tavyje nėra. Tai neįmanoma. Kitas žmogus gali išprovokuoti tavyje tai, kas jau yra, ir tokiu būdu kažkuo įtikinti.
Įsivaizduokime, susitinku kažkokį žmogų, jis pradeda liūdnai kalbėti ir man pasidaro liūdna. Tai liūdna pasidaro ne dėl to, kad tas kitas žmogus buvo liūdnas, o todėl, kad jis „užkabino“ ir „ištraukė“ manyje esantį liūdesį. Į kitą žmogų „įdėti“ tai, ko jame nėra, nepasisektų.
Teoriškai net ir išprovokuoti žmoguje išprotėjimą (pvz., gramzdinant jį į neapibrėžtumą, chaosą) gali būti ne taip ir sunku, kadangi kiekviename mūsų yra galimybė pasireikšti psichozei. Paprasčiausias pavyzdys: žmonėms kyla nerimas, kai jie kalba, o kiti tyli, nes situacija darosi neaiški, jie neturi orientyro ir t. t.
Atsimenu ir tokį pasakojimą žmogaus, Ispanijoje ėjusio Šv.Jokūbo keliu. Jis ilgą laiką ėjo vienas, nemokėjo ispaniškai ir su niekuo negalėjo susikalbėti. Kažkuriuo metu jis pradėjo jaustis taip, tarsi nežinia kas aplinkui vyksta ir kas su juo darosi. Jis kasdien pasiskambindavo savo namiškiams, kad jie „sugrąžintų“ jį į žmogiškąjį pasaulį. Tai jeigu toks žmogus patektų į aplinką, kur iš kitų nebegautų palaikymo, atspindėjimo, tikrovės struktūravimo – nemanau, kad labai ilgai užtruktų, kol jis pačiuožtų.
– Kalbėjote apie tai, kad kiti žmonės mumyse gali išprovokuoti tik tuos jausmus, kurie mums pažįstami. Ar galima manyti, kad mes ir pastebime tik tas kitų savybes, kurias patys turime?
– Manau, kad tame yra nemažai tiesos, bet pasakyčiau ir kitaip: kituose pastebime tas savybes, kurios dėl ko nors mums yra labai svarbios.
Tai gali būti tos savybės, kurias pats turiu ir kurios mane erzina. Tada kitame žmoguje pamatęs šias savybes aš labai pykstu ir jį puolu, nes savyje jų nematau, o mano pasąmonė man nemaloniai primena, kad čia mano dalis, kurios nepriimu.
Kituose pastebime tas savybes, kurios dėl ko nors mums yra labai svarbios.
Gali būti ir kitoks pavyzdys: daugelis žinome žmonių, kurie yra labai drausmingi, skrupulingi, tvarkingi; jie niekada niekur nepavėluos, nepatingės, nesusipainios, nenusimuilins.
Ir būna, kad tie drausmingieji nepaprastai pyksta ant visų, kurie vėluoja, dažnai pasiima nedarbingumo lapelius ir leidžia sau visaip kaip pasileisti, kadangi patys sau neleidžia tos laisvės, bet labai norėtų. Šiuo atveju, tvarkingumas yra gynyba nuo noro viską jaukti, atsiduoti betvarkei; nuo noro pasileisti, kai pats turi tokį polinkį.
Yra netgi pasakymas, kad narkomanais ir alkoholikais labiausiai baisisi tie, kurie patys turi polinkį. Taigi mes labai sureikšminame kitų savybes ir dėl to, kad pasąmoningai norėtume jas tam tikra prasme turėti.
– O kiek tiesos tame, kad mus erzina žmonės, panašūs į mus?
– Manau, kad to tikrai pasitaiko, bet nemanau, kad dažnai, nes žmonės, kurie panašūs į mus, mums gali patikti, ir tai yra didelės brandos apraiška.
Kažkaip prisiminiau Krylovo pasakėčią „Gaidys ir gegutė“, kai gegutė ir gaidys vienas kitą gyrė, nors taip gerai apie vienas kitą nemanė, bet dėl to gerai sutarė. Tai čia pavyzdys apie du panašius ir dėl to vienas kitam patinkančius – aišku, tai nerodo didelės brandos, bet yra labai gyvenimiška.
Kai tave erzina į tave panašus žmogus, jis gali erzinti tuo, kad jame matai tai, ko nenori matyti savy.
Bet jei kitas tinginys ar egoistas, kaip ir tu – čia dar nieko. O kai pamatai, kad, pavyzdžiui, kitas yra nedrąsus ir stengiasi tai paslėpti, rodydamasis esąs aukšto intelekto ar panašiai, tau darosi labai nemalonu. Nes čia tarsi dvigubas nuogumas: kitame pamatai ne tik tai, kas tau savyje nepatinka, bet ir kaip pats tai slepi.
– Kaip patartumėte elgtis, siekiant geriau atpažinti kitų taikomas neigiamas projekcijas, taip pat – geriau suprasti save?
– Turbūt būsiu nepopuliari, bet galvoju, kad daugumai žmonių – jeigu ne visiems – tikrai labiau praverstų ne gilintis į kitus ir galvoti, kaip jie su su manimi elgiasi ar ką apie mane galvoja, bet apmąstyti, kodėl aš vienaip ar kitaip reaguoju, kodėl man kažkas nepatinka, mane taip žeidžia.
Kitų žmonių per daug nepakeisi ir nuo jų nepabėgsi. O jei turi silpną vietą, didelė tikimybė, kad anksčiau ar vėliau atsiras žmogus, kuris apie tai primins. Būtent dėl to, mano nuomone, naudingiau yra suvokti savo silpnybes, o ne galvoti apie kitus.
Visiems labiau praverstų ne gilintis į kitus ir galvoti, kaip jie su su manimi elgiasi ar ką apie mane galvoja, bet apmąstyti, kodėl aš vienaip ar kitaip reaguoju, kodėl man kažkas nepatinka.
Čia galima susieti su tokiu pavyzdžiu – kiekvienas žmogus savyje turi nors truputį homoseksualumo (bet kokia tos paties lyties žmonių draugystė tam tikra prasme tuo paremta), bet kai kuriuos žmones tai labai gąsdina. Ir neretai tie žmonės, kurie pasąmoningai bijo savo polinkio į homoseksualumą, pradeda pykti ant homoseksualių žmonių, užuot bandę įsigilinti, kodėl juos tai gąsdina.
Apskritai mums visiems kyla sunkumų. Dalis žmonių, kad geriau pažintų save ir susitvarkytų su problemomis, eina pas psichoterapeutus. Aišku, ne visi to nori ir ne visi tą gali – visaip būna.
Dažnai kaip efektyvi pagalbos priemonė pateikiamos ir knygos su mintimi „daryk taip, daryk anaip“. Mano nuomone, daugeliui žmonių šios knygos neturi jokio poveikio, nebent tiems, kurie nuoširdžiai nustemba, kad aprėkus kitą, jis lieka nepatenkintas.
Sakyčiau, jog, be specialistų pagalbos, jei kas nors padeda (šalia paties gyvenimo apskritai, kai susiduri su sunkumais, patiri realius jausmus, kai tau kyla įvairių minčių, šiek tiek keičiančių pasaulėžiūrą ir kasdienybę), tai – grožinės literatūros skaitymas, kuri tikrai turi didesnės įtakos asmenybės pokyčiams, negu tie visi populiariosios psichologijos pamokymai.
